Lyderystei kviečianti ir daugiau negu dešimt tūkstančių piliečių parašų surinkusi peticija, kurios kampaniją kuruoja Lietuvos žmogaus teisių centras, kupina gerų ketinimų. Ją pasirašę žmonės turi viltį, kad partnerystės įstatymas, kurį artimiausiu metu turėtų svarstyti Seimas, yra kitoks nei pateiks Seimo nariai.
Tuo galima įsitikinti prisiminus šio Seimo kadencijos metu praėjusiais metais gegužės 21 d. užregistruotą įstatymo projektą, kuris, nepraėjęs net pirmojo iš trijų įstatymui priimti reikalingų etapų, plenarinių posėdžių salėje buvo atiduotas iniciatoriams tobulinti. „Tobulinti“ ne su tikslu užtikrinti daugiau lygiateisiškumo, bet atvirkščiai.
Reikia pabrėžti, kad tobulinimui atiduotas įstatymo projektas jau ir tuo metu buvo ganėtinai abstraktus. Buvo rizikinga vienareikšmiškai teigti, kad sudarius partnerystę bus sukurti šeiminiai santykiai, nors vienas iš teisėkūros principų yra aiškumas, kuris reiškia, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas.
Visgi nors įstatyme nė karto nebuvo pavartotas žodis „šeima“, akivaizdu, kad ir tai užkliuvo daliai homofobiškų politikų, nes jie žino, kad Europos žmogaus teisių teismas, kurio sprendimai galioja ir mums, šeimos sąvoką aiškina plačiai, o Konvencijos 8 straipsnyje sąvoka „šeima“ neapsiriboja tik santuokos pagrindu sukurtais santykiais, bet gali apimti ir de facto šeiminius ryšius, jei asmenys gyvena kartu nesudarę santuokos.
Taip pat partnerystės sampratai teiktame projekte apibrėžti buvo panaudotas 2019 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo nutarimas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.
Kitas svarbus aspektas, kad „tobulinimui“ atiduotame įstatymo projekte nebuvo numatyta galimybė įsivaikinti ir kad partnerystėje gimę vaikai būtų traktuojami kaip gimę nesusituokusiems tėvams.
Todėl jeigu įstatymo „tobulinimas“ siekia dar labiau „iškastruoti“ įstatymo prasmę ir paskirtį, žmonės, kurie advokatavo už partnerystę, gali smarkiai nusivilti gavę įstatymo projektą ne geresnį nei tas, kurį su grupe kitų parlamentarų siūlo Seimo narė Agnė Širinskienė, užsimojusi partnerystę prilyginti jungtinės veiklos sutartims.
Gyvenimas partnerystėje tam tikra prasme sukuria santykį ne tik su artimu žmogumi, bet ir su valstybe, nes žmonėms atsiveria įvairios galimybės, pavyzdžiui, apjungus turtą lengviau įsigyti gyvenamąjį būstą ir pan. Įvairios paslaugos šeimai prieinamos priklausomai nuo jos teisinio statuso.
Jau ne kartą buvo minėta, kad santykių įteisinimas yra būtinas, norint gauti informacijos apie partnerio sveikatą, teisę neliudyti prieš partnerį teisme, teisę gauti partnerio vaikų globą jam mirus, paveldėti turtą be papildomų mokesčių ir t.t.
Jaunoms šeimoms taip pat aktualūs turto, paskolų, sveikatos, socialinės paramos dalykai. Partnerystės laukiančiose šeimose jau dabar auga vaikai. Jaunoms poroms, nesvarbu, kokios lyties jos bebūtų – vyras su moterimi ar tos pačios lyties – bendro gyvenimo pradžioje yra aktualu turėti valstybės laiduojamas viešąsias paslaugas, kurios kyla iš partnerystės.
Todėl manau, kad pirmasis lyderystės etapas yra pateikti tokį partnerystės įstatymo projektą, kuris atlieptų šio įstatymo laukiančiųjų lūkesčius. Lyderystės pavyzdžių Europoje yra apstu. Vienas įsimintinesnių – Prancūzijos parlamento žemųjų rūmų ir Nacionalinės Asamblėjos 2013 metais patvirtintas įstatymo projektas, kuris įteisino tos pačios lyties santuokas su leidimu įsivaikinti, nors prieš tai kelis mėnesius nesiliovė protestai, panašūs į lietuviškuosius „šeimos maršus“.
Antrasis lyderystės ženklas būtų įstatymo priėmimas skubos tvarka. Netrumpai teko dalyvauti politikoje, todėl išmokau atpažinti, kaip politikai sugeba apžaisti savo rinkėjus. Dažnai yra sakoma „įstatymą pateiksime“, o rinkėjas galvoja apie priėmimą. Todėl protinga būtų reikalauti ne įstatymo pateikimo, o priėmimo. Įstatymo priėmimo procedūra apima kelis etapus: įregistravus projektą jam teikiamos atsakingų institucijų išvados, tuomet jis pateikiamas, svarstomas pagrindiniame komitete, svarstomas Seimo posėdyje, tik po to priimamas.
Visoms šioms procedūroms reikia pakankamai daug laiko, be to, nereikia pamiršti, kad kas 3 savaites daromos vienos savaitės plenarinių posėdžių pertraukos. O pavasario sesijos pabaiga ne už kalnų – birželio pabaigoje.
Žmogaus teisių organizacijų koalicija dar praėjusių metų rugsėjį išsiuntė kreipimąsi Seimui, kuriame išdėstė konkrečius siūlymus Partnerystės įstatymui patobulinti. Koalicijos nuomone, Partnerystės įstatymas turėtų: apsaugoti tiek turtinius, tiek neturtinius partnerių santykius; numatyti, kad partnerystėje gyvenantys asmenys kuria šeiminius santykius ir prisiima su šių santykių sukūrimu susijusias teises ir pareigas; numatyti, kad partnerių turtas, įgytas užregistravus partnerystę, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe.
Būtų buvę protinga įstatymą pataisyti pagal tuos siūlymus ir jau pateikti 2021 metų gale, kad Seimo pavasario sesijoje visi būtų išsidiskutavę iki pateikimo.
Dabar žvelgiant į laiko perspektyvą darosi aišku, kad be formalios skubos tvarkos, įstatymo priėmimui nebeužteks šios pavasario sesijos ir tikėtina, kad bus apsiribota tik pateikimu. Žinant, kad rudens sesijoje bus svarstomas biudžetas, 2023 m. pavasarį vyks savivaldybių tarybų rinkimai, o 2024 m. visa puokštė rinkimų – Respublikos Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo, Partnerystės įstatymo galime ir nesulaukti.
Manau, kad esant tokiai padėčiai vienintelė išeitis būtų įstatymo priėmimas skubos tvarka, nevilkinant pateikimo ir priėmimo spekuliuojant paramos telkimu ir žadamomis plačiomis diskusijomis, kurios vyksta jau tris dešimtmečius. Tačiau ar kas nors imsis lyderystės?