A.Rudomanskis. Ar bus galima teisėjus vadinti „iškrypėliais“?

Atsidūrėme keblioje situacijoje – niekas nebedraudžia bet ką ir bet kur vadinti „iškrypėliais“ ir dargi didžiuotis tokiu savo „pilietišku“ elgesiu. Tokią išvadą padiktavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos, kurią sudarė Vytautas Greičius, Alvydas Pikelis ir Gintaras Goda, galutinis ir neskundžiamas nutarimas.

Iki šiol pagal baudžiamojo kodekso 170 str. 2 d. buvo pripažįstama, kad nėra teisėta aktyviais veiksmais tyčiotis, niekinti, skatinti neapykantą ar diskriminaciją homoseksualiems ar kitiems asmenims.

Lietuvių kalbos komisija atsakydama į Tolerantiško jaunimo asociacijos paklausimą dėl žodžių reikšmės dar 2010 m. nurodė, kad lietuvių kalbos žodžių reikšmės nurodytos Lietuvių kalbos žodynuose.

Remiantis išaiškinimu žodis „iškrypėlis“ turi menkinančią reikšmę, nes dabartinės Lietuvių kalbos žodyne yra prilyginamas žodžiui „išsigimėlis“: iškrypėl|is, ~ė dkt. (1) menk. kas iškrypęs, išsigimėlis. Toks prilyginimas yra niekinamojo pobūdžio, todėl laikytina, kad komentare, kurį nagrinėjo minėta teisėjų kolegija, buvo niekinama asmenų grupė dėl seksualinės orientacijos.

Atkreiptinas dėmesys, kad Jungtinių Tautų Pasaulinės sveikatos organizacijos Tarptautiniame ligų klasifikatoriuje (skyrius F.66), kuriuo oficialiai vadovaujasi visos Lietuvos sveikatos apsaugos institucijos homoseksualūs santykiai nelaikomi parafilija arba nukrypimu, o Lietuvos Respublikos Lygių galimybių įstatymas, LR Baudžiamasis kodeksas, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija ir Europos pagrindinių teisių chartija draudžia diskriminaciją ir niekinimą dėl seksualinės orientacijos, todėl teiginiai, jog homoseksualūs santykiai yra iškrypimas, o homoseksualūs asmenys – iškrypėliai, laikytini asmenų niekinimu ir diskriminavimu dėl seksualinės orientacijos, o ne nuomone.

Iki šiol teismų praktika buvo griežtesnė tokiems niekinimams. Žodis „išsigimėlis“ teismų praktikoje buvo laikomas niekinimu, įžeidimu ir pilietis V. S. šio žodžio vediniu „išgama“ pavadinęs Respublikos Prezidentą 2007 m. spalio 11 d. Kauno miesto apylinkės teismo buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme ją atidedant.

Konstitucijos 29 str. įtvirtina visų piliečių lygiateisiškumą, todėl po šio Aukščiausiojo Teismo nutarimo manytina, kad net ir valstybės vadovo pavadinimas „išsigimėliu“ ar „iškrypėliu“ teismo negalės būti traktuojamas kaip pareigūno įžeidimas. Tai, anot teismo, tiesiog nekorektiški ir su etika prasilenkiantys pareiškimai. Ar tokį asmens vadinimą mes asmeniškai pateisinsim ar ne, tai jau kitas klausimas, tačiau precedentus formuojantis Teismo sprendimas diktuoja šią logiką.

Artūras Rudomanskis

Gaila, kad Lietuva prieš įžengdama į savo pirmininkavimo metus Europos Sąjungoje atsineša žinią, jog demokratiniai Europos Sąjungos principai, kurie neįtinka šalies „tradicionalistinei“ daugumai, bus „pilietiškai“ apibūdinti kaip „iškrypėliški“, o jų rėmėjai mažų mažiausia „iškrypėlių rėmėjais“ arba, nepabijokime, tiesiog „iškrypėliais“.

Teismas priimdamas nutarimą nurodė, kad „Nebuvo įvertinta tai, kad vadinamoji akcija buvo nesankcionuotas renginys prie pat Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, todėl bendru požiūriu nuteistosios negatyvi reakcija į patį neteisėtą renginį buvo natūrali pilietiška pozicija”. Atkreipčiau dėmesį, kad taikių susirinkimų laisvė – fundamentali kiekvienam asmeniui demokratinėje visuomenėje garantuojama teisė. Susirinkimams, jeigu juose pagal ankstesnę Susirinkimų įstatymo redakciją dalyvauja ne daugiau kaip 10, o pagal naujesnę 15 žmonių, apskritai nereikia gauti savivaldybės leidimo. Todėl remiantis įstatymu sankcija nebuvo nereikalinga, o renginys buvo teisėtas. Todėl visiškai akivaizdu, kad reakcija kilo iš homofobiškų teistosios Joanos Jucytės paskatų, o ne dėl neva „pilietiškos“ pozicijos.

Teismas taip pat pažymėjo, kad „Didžioji Lietuvos Respublikos visuomenės dalis itin vertina tradicinės šeimos vertybes“. Tačiau pažymėčiau, jog tracinių vertybių prie Seimo organizuotoje akcijoje niekas neniekino, o veiksmais išsakė nepritarimą diskriminacijai. Įdomu ir tai, kad Aukščiausiasis Teismas ėmėsi vertinti akcijos turinį ir nurodė, kad „nuomonės reiškimo laisvė yra neatskiriama nuo pareigos gerbti kitų asmenų pažiūras ir tradicijas“. Tuo tarpu Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose ne kartą yra nurodęs, kad susirinkimų laisvė negali būti ribojama todėl, kad joje reiškiama pozicija neatitinka dominuojančios nuomonės ar tradicijų. 

Aukščiausiojo Teismo bandymai nurodinėti, kas yra moralu, o kas ne, reglamentuoti protesto akcijų turinį, o įžeidimus protesto akcijų dalyviams vadinti „pilietine pozicija“, labai jau primena požiūrį į protestus Rusijoje ir Baltarusijoje. Tokiu būdu formuojama Aukščiausiojo Teismo praktika atitinka ne EŽTT, bet Vladimiro Putino ir Aleksandro Lukašenkos standartus. Panašu, kad sovietmečiu atsiduodantį nutarimą priėmusiems teismų veteranams vis dar sunku suvokti, kad teismas neturi teisės nurodinėti mąstyti pagal partijos (arba „tautos“ ) liniją ir privalo atskirti demokratiją nuo daugumos diktatūros.

Remiantis viešosios nuomonės apklausomis, „didžioji Lietuvos Respublikos visuomenės dalis“ nepatenkinta teismų darbu, taip pat ir teisėjų, kodėl pagal daugumos logiką negalima būtų be didelių apmąstymų teisėjus pavadinti ar vadinti „iškrypėliais“?

Geriausias būdas pajausti, ką reiškia menkinančią prasmę turintys žodžiai ir jų gausa, tai išgirsti juos savo atžvilgiu. J. Jucytė komentuodama prie Seimo vykusią akciją parašė tokį komentarą (netaisytas): „Kurie šiuose komentaruose prijaučia tų homikų išsišokimui, patys yra tokie pat iškrypėliai ir psichiniai ligoniai. Čia komentarus rašo ir to iškrypėliško sambūrio dalyviai. Gėda šio šlykštaus reginio organizatoriams ir dalyviams. Yra toks žodis PASILEIDĖLIS, kuris apibūdina žmogų, nemokantį kontroliuoti savo juslių. Taigi prieš mūsų akis -- pasileidėliai. Ir ne šiaip kokie, bet ypatingos rūšies pasileidėliai, - tai IŠKRYPĖLIAI. Juos skubiai reikėjo surinkti ir išvežti į Psichiatrinę. Jų vieta – TEN.“ O kas būtų, jeigu mes vietoje „homikų“ įrašytume kitas socialines grupes, pavyzdžiui – žydus, rusus, lenkus, moteris, medžiotojus, politikus, teisėjus ir pan. – svarbiausia pasirinkti sau artimą tapatumą. Akivaizdu, mums tai nepatiktų.

Žinoma, dar daug reikės nuveikti, kol išsiugdysime pagarbą patiems sau ir savo šalies gyventojams. Tačiau gaila, kad Lietuva prieš įžengdama į savo pirmininkavimo metus Europos Sąjungoje atsineša žinią, jog demokratiniai Europos Sąjungos principai, kurie neįtinka šalies „tradicionalistinei“ daugumai, bus „pilietiškai“ apibūdinti kaip „iškrypėliški“, o jų rėmėjai mažų mažiausia „iškrypėlių rėmėjais“ arba, nepabijokime, tiesiog „iškrypėliais“. Ką gi, netruksime sulaukti tos dienos, kai „pilietiškumo“ vardu bus pridengiamas ir pateisinamas fizinis susidorojimas...