Tiesioginė prieiga prie sąskaitų su visuomenės pinigais yra savivaldybėse. Antrame aukšte. Nes būtent antrajame aukšte dažniausiai esti mero ir savivaldybės administracijos vadovo kabinetai. Iš principo pastato aukštas čia neturi jokios reikšmės.
Bet kadangi pinigai mėgsta tikslumą, reikia tiksliai aprašyti prieigas prie visuomenės pinigų.
Dėl to, kad tuos pinigus būtų galima kuo sklandžiau pervesti į savo arba savo artimųjų sąskaitas.
Turbūt pagalvojote, ką jis čia paisto.
Jei jau rašeiva žino, kaip pervesti sau pinigus, tai tam tikros institucijos apie tai sužinojo seniai ir nedelsiant užkirto tam kelią. Neužkirto. Matyt, teisėsaugos institucijos apie tai dar nežino. Kodėl nežino – svarstau, bet nesuprantu. Ko gero dėl to, kad kai kuriose srityse esu naivus.
Ieškant tiesioginės prieigos prie visuomenės pinigų, mero kabinetas nelabai svarbus. Jei esate godūs ir ryžtingi, į kilimėlį prie mero durų galite nusivalyti kojas.
Drožkite tiesiai pas administracijos direktorių, nes jo rankose visų sąskaitų kodai (žinoma, kiekvienoje savivaldybėje gali būti reikšmingų niuansų, nulemtų politinių grupuočių pusiausvyros vietos taryboje, tačiau bet kuriuo atveju niekas netaps administracijos direktoriumi be tarybos daugumos palaikymo).
Didžiausias pinigų maišas Lietuvos provincijos savivaldybėse – vadinamieji viešieji pirkimai. Viešieji pirkimai – tai tik toks pavadinimas. Pavyzdžiui, kaip ir jūrų kiaulytė – nei ji jūrų, nei ji kiaulytė. Jei iš žodžių reikalautumėme adekvataus turinio, viešuosius pirkimus, ko gero, reikėtų vadinti slaptomis viešųjų lėšų dalybomis.
Dalybos prasideda savivaldybės administracijos direktoriaus kabinete arba jam artimo asmens privačiame biure. Prieš kišant rankas į visuomenės pinigų maišą reikia apsirūpinti teisine priedanga. Ir tai galima padaryti naudojant tos pačios visuomenės pinigus.
Labai paprasta: skelbiame mažos vertės pirkimą ir už 145 tūkst. eurų (tuoj bus aišku, kodėl būtent už tokią sumą) sudarome savivaldybės administracijos sutartį su advokatų kontora.
Valandos darbo įkainis – maždaug 300 eurų. Sakote, labai brangu. Tikrai ne. Čia juk už visuomenės pinigus. O reikalas svarbus. Mat prasidėjus viešųjų pirkimų orgijai, gali atsirasti žinovų, aiškinančių apie visuomeninio intereso svarbą ir pan.
Tokius žinovus, anot Ostapo Benderio, reikia užmušinėti. Geriausia – užspardyti teismuose. Advokatai, kuriems visuomenės lėšomis už valandą mokama iki 300 eurų, visuomenės interesais besidominčius entuziastus ir užkulisių šniukštinėtojus (tarp jų dažnokai pasitaiko žurnalistų) greitai užniurkys įvairiomis teisinėmis priemonėmis ir privers atsitraukti.
Tiesiog teks suvokti, kad veltis į konfliktą – per daug išlaidų, laiko ir sveikatos reikalaujantis užsiėmimas.
Net pakankamai įtakingomis laikomos regionų žiniasklaidos priemonės dažnai nesiryžta imtis neskaidrius finansinius sandorius nagrinėjančių temų. Ne todėl, kad neturi vertingos medžiagos, tiesiog vengia įsivelti į varginančią konfrontaciją – nenori, kad užtampytų po teismus ir katastrofiškai išbalansuotų trapų redakcijų biudžetą.
Apsirūpinus teisine priedanga, jau galime spjauti į visuomenės interesą ir kišti rankas į maišą. Pagrindinis samtis, kuriuos semsime pinigus – vadinamieji mažos vertės pirkimai (MVP).
MVP yra labai paranki manipuliacijos priemonė.
Tai toks būdas, kai pirkimo sandoris neviršija 145 tūkst. eurų (plius PVM). Svarbiausia čia yra tai, kad naudojant MVP mes patys nustatome, kas tuos pinigus laimės. Ir tai daryti mums leidžia Viešųjų pirkimų tarnybos patvirtintas Mažos vertės pirkimų tvarkos aprašas, kuriame sakoma: „Perkančioji organizacija apie mažos vertės pirkimus gali neskelbti, jei rinkoje yra žinomi Tiekėjai, kurie gali atlikti ar pateikti reikalingas prekes, paslaugas ar darbus.“
Suprantama, kad tiekėjai žinomi iš anksto ir jie pasirenkami savo nuožiūra. Nes tai su artimaisiais ir politiniais partneriais susijusios, tačiau politikų privačių interesų deklaracijose neatsispindinčios įmonės.
Su jomis dažniausiai ir pasirašomos MVP sutartys – už įvairias sumas, neviršijančias 145 tūkst. eurų. Ir jokios konkurencijos! Jokio varžymosi dėl mažesnių kainų pasiūlymų!
Visiems vienodų sąlygų reikalaujantys pašaliniai asmenys sandoriuose dėl visuomenės pinigų netoleruojami. Papasakosiu konkrečią situaciją.
Sužinojusi apie vykdomą mažos vertės pirkimą, viena statybų bendrovė kreipėsi į savivaldybės administraciją, reikalaudama išduoti konkurso sąlygas. Jų negavusi kreipėsi į teismą. Teismo sprendimu sąlygas pavyko gauti. Na ir kas? Konkurso organizatoriai rado formalių priežasčių, dėl kurių atsisakė atplėšti voką su bedrovės pasiūlymais – atseit pasiūlymas pateiktas netinkama forma.
Kiekvienoje savivaldybėje pasitaiko objektų (pagrindinės miestelių gatvės, vadinamieji kultūros namai ir pan.), kurių renovavimo darbai gali siekti nuo 2 iki 4 mln. eurų. Atrodo, jau reikėtų skelbti tikrą viešąjį konkursą. Bet nebūtinai. Numatytus darbus galima suskaidyti į atskirus etapus – tiesiog suraikyti visuomenės pinigų tortą į 145 tūkst. eurų vertės gabalus ir juos įsisavinti MVP būdu, kuris, kaip minėta, suteikia visas galimybes rangovus pasirinkti savo nuožiūra.
Gali kilti natūralus klausimas: nejaugi niekas nepastebi, kad vyksta begėdiška MVP orgija ir nepraneša apie tai atitinkamoms institucijoms.
Bet nėra į ką kreiptis. Atrodytų, galima pranešti vadinamajai Viešųjų pirkimų prevencinės kontrolės ir tiekėjų pateiktų pretenzijų nagrinėjimo komisijai. Bet nieko nepešite, nes komisijos vadovą savo įsakymu skiria administracijos direktorius ir, suprantama, vadovas yra jo artimiausios aplinkos žmogus. Administracijos direktoriaus įsakymais skiriami savivaldybės viešųjų pirkimų komisijos nariai bei viešųjų pirkimų organizatoriai.
Be to, savivaldybės Viešųjų pirkimų komisijai neretai vadovauja būtent administracijos direktorius. Todėl visos galios provincijos regione yra jo rankose.
Dar geriau, jei administracijos direktorius priklauso parlamentinės daugumos partijai. Tuomet jis turi beveik nepramušamą apsaugą Vilniuje. Kai tokia situacija, belieka kreiptis į Prezidentę ir tikėtis, kad ji pademonstruos tvirtą ranką. Štai iš kur tas vadinamųjų paprastų žmonių noras, kad šalį valdytų tvirtą ranką turintis ūkiškas vadovas.
Regionų kasdienybės ypatumų nepažįstantys entuziastai gali patarti kreiptis į savivaldybėse iki šiol veikiančias Antikorupcijos komisijas. Bet jos dažnai – tik tušti kiautai. Kai kuriose savivaldybėse į komisijos sudėtį galima įrašyti nors ir Tadą Blindą. Mažai kas tai pastebės, nes iš vietos politikų ir valdininkų sudarytos komisijos jau seniai yra tarsi savo paskirtį praradę apdulkėję nenaudojami daiktai.
Kai kuriose regionų savivaldybėse bendrajame viešųjų pirkimų sąraše MVP pirkimai sudaro net apie 90 procentų. Pasižiūrėkime į mažos vertės pirkimų sąrašą ir atsakykime į svarbų klausimą: kieno interesus atitinka tūkstantiniai sandoriai – visuomenės ar mažos vertės pirkimų konkursus laimėjusių bendrovių?
Pavyzdžiui, kai kuriose savivaldybėse šimtai tūkstančių eurų per metus skiriama pastatams likviduoti. Dažniausiai tai – atokiose laukymėse stovinčios apgriuvusios fermos.
Antai viename rajone įvykdžius seriją MVP sudarytos sutartys dėl įvairių melioracijos darbų, kurių bendra vertė – apie 300 tūkst. eurų. Darbai atliekami (valomi grioviai, kertami krūmai, statomos pralaidos) nuošaliose vietose, kur lankosi tik šernai ir stirnos. Pasak ūkininkų, tokie darbai duoda naudos tik apie 2 procentams ūkininkų.
Kas naudingiau visuomenei – senų fermų likvidavimas, griovių valymas ar, pavyzdžiui, sveikatingumo komplekso statyba? Atsakymas aiškus, bet neaktualus. Paprasti žmonės gali plaukioti pigaus alaus baseinuose.
O dabar – kulminacija. Kiekvieną MVP balių vainikuoja atviras pasityčiojimas iš visuomenės. Ir tai yra neatsiejama korupcijos šou dalis. Štai kaip ji organizuojama. Surengiamas MVP konkursas vadinamosios informacijos sklaidos paslaugoms pirkti.
Paslaugos perkamos iš vietos leidinių, nuolat apdainuojančių tam tikrų politikų ir valdininkų „žygdarbius“. Su kai kuriais politikais ir valdininkais susijusiuose leidiniuose skaitome publikacijas apie nepaliaujamą rūpestį visuomenės narių gyvenamosios aplinkos kokybe: puikūs LED žibintai, gražūs skverai, dailios gatvės, šaligatviai ir pan. Už visuomenės pinigus visuomenei skiedžiama apie visokiausias gerumo oazes, atjautos akcijas, kuriose dalyvauja pirkimų orgijų organizatoriai.
Pavyzdžiui, jei prie daugiabučių statomos vaikų žaidimų aikštelės, spaudoje skiedžiama, kad taip rūpinamasi ateities kartomis, nors name gyvena vieni pensininkai.
Visi žino, kad skiedžiama, nes visi supranta, kad aikštelės tik padidina gerai apmokamų darbų apimtis, bet viešas melas yra tiek įprastas, kad atrodo visiškai normalus. Būtų keisčiau, jei neskiestų. Juk čia Lietuvos provincija, kurioje daugelis įsitikinę, kad šakotis neverta, nes nieko nepakeisi.
Tokioje aplinkoje semti visuomenės pinigų maišą – vienas malonumas, ir tai žinantieji nesnaudžia.