Kairieji, kurių pirmtakai daugeliu atvejų sovietmečiu buvo okupantų vietininkais ir tokiu būdu atseit „dirbo Lietuvai“, o vėliau aktyviai verslavo su teroristine valstybe, pagaliau nustojo atvirai tyčiotis iš perspėjančių dėl Rusijos grėsmės ir dabar aktyviai vykdo visuomenės raminimo politiką, beje, tiesiogiai atitinkančią Maskvos propaguojamą naratyvą: „Rusija tikrai nepuls NATO šalies“, „nereikia panikuoti, karas, jei ir bus, tai tikrai negreitai“, „gynybai užteks lėšų tiek, kiek yra, o jei ką, sąjungininkai mus apgins“ ir taip toliau.
Dešinieji visą Lietuvos gynybą konstruoja per žodelio „jeigu“ prizmę: „jeigu – sąjungininkai atvyks laiku“, „jeigu – sąjungininkai mums užtikrins oro viršenybę“, „jeigu – karas prasidės po 10-ties metų ar vėliau“.
Visoje šioje strategijoje įžvelgiu dvi dideles blogybes: pirma, Lietuvos kariuomenė savo gynybos strategiją grindžia išimtinai sąjungininkų padalinių sudėtyje, maža to, sąjungininkams joje tenka pagrindinė rolė, net įsigijimus vykdome taip, kad be integracijos su sąjungininkų padaliniais įsigyjama ginkluotė bus arba visiškai, arba iš dalies neefektyvi.
O kas, jeigu sąjungininkai dėl vienokių ar kitokių priežasčių, pavyzdžiui, turės svarbesnių egzistencinių problemų, nei ginti Lietuvą, ir negalės vykdyti savo įsipareigojimų? Antra – ir, manau, didžiausia – blogybė yra ta, kad Lietuvos visuomenė nuteikinėjama, jog be sąjungininkų pagalbos apsiginti neįmanoma ir net neverta apie tai galvoti. Imama manyti, kad, kol amerikiečiai su vokiečiais daužys priešą Baltarusijos pasienyje, mes tuo tarpu galėsime ramiai sau gurkšnoti alų baruose, o po to tik sėsime į savo prabangius boxerius ir leopardus bei „atlikę manevrą“ įvažiuosime į išvalytą nuo priešo teritoriją.
Visa ši situacija kaip du vandens lašai panaši į buvusią 1940-aisiais, kai Lietuvos gynybai buvo išleistos milžiniškos lėšos, tačiau pritrūko pagrindinio dalyko – valios priešintis.
Net ir valdininkai bei politikai tuomet elgėsi identiškai šiandienai: neigė realybę ir tik ginčijosi tarpusavyje. O tuometinis kariuomenės vadas, generolas Vincas Vitkauskas, aktyviai pasisakė už nesipriešinimą. Dabartinis kariuomenės vadas taip pat ramina visuomenę, kad artimiausiu metu nėra ko tikėtis agresijos iš Rusijos pusės, ir greičiausiai yra atsakingas už tai, kad investuotojų terminais kalbant, „visi kiaušiniai būtų sudėti į vieną pintinę“ – tai yra, visa Lietuvos gynybos strategija ir kariuomenės įsigijimai būtų veiksmingi tik tokiu atveju, jeigu už mus kovotų sąjungininkai ir jei karas prasidėtų ne anksčiau, kaip po kokių 10-ties metų.
Deja, realybė yra visai kitokia. Karas yra ne kažkur toli, o čia pat, už kampo. O ukrainiečiai šiuo metu savo krauju ir gyvybėmis moka už mūsų laiką pasirengimui. Jei tikrai ketiname ginti savo teritoriją ir savo žmones, turėtume nustoti svajoti apie sąjungininkus, įvertinti Ukrainos karo patirtį ir organizuoti šalies gynybą taip, lyg gintis turėtume jau ryt, o sąjungininkai, matydami, kaip mes drąsiai ir protingai kaunamės, galbūt mums pagelbėtų.
Įvertinęs šiuolaikinio karo realybę, didžiausias krašto apsaugai numatomas išlaidas susiečiau su priešlėktuvinės ir priešdroninės gynybos bei HIMARS sistemų įsigijimu, jau dabar imčiau įrenginėti aktyvios gynybos linijas su betoniniais bunkeriais Lietuvos–Baltarusijos pasienyje, parengčiau kiek įmanoma daugiau prieštankinių raketinių kompleksų (PTRK) ir priešlėktuvinių raketinių kompleksų (PZRK) operatorių ir, svarbiausia, imčiau kurti tikrą „dronų kariuomenę“.
Tokiu būdu, priešui tik įžengus į mūsų teritoriją, HIMARS sistemos ir artilerija, tolimosios žvalgybos dronų koreguojami, pradėtų naikinti priešo logistikos mazgus ir tiekimo linijas. Pagrindiniais keliais judančias priešo kolonas pasitiktų ir sustabdytų minų užtvaros ir PTRK operatorių ugnis. Mūsų pozicijas bandančius šturmuoti pėstininkus iš gynybinėse linijose įrengtų bunkerių naikintų FPV atakos dronų operatoriai. Jei sąjungininkai mus dar ir paremtų iš oro, būtų nuostabu. Taip šiuo metu vyksta karas Ukrainoje. Tačiau mūsų strategai būsimą karą kažkodėl įsivaizduoja visiškai skirtingai. Ir daugeliu atvejų tas įsivaizdavimas yra paremtas Antrojo pasaulinio karo patirtimis bei prielaida, jog sąjungininkai beveik viską padarys už mus.