Shaunas – nepaprasto likimo žmogus. Per devynerius britų kariuomenėje praleistus metus jis vykdė užduotis Šiaurės Airijoje, dalyvavo misijose Bosnijoje. Vėliau, baigęs tarnybą kariuomenėje, Sirijos demokratinėms pajėgoms padėjo kovoti prieš ISIS. 2017-aisiais atvyko į Ukrainą ir iki 2019-ųjų Mariupolyje treniravo „Azovo“ brigados karius. Ten susipažino su savo būsima žmona, ukrainiete Larisa. Vedė ją, pasirašė trejų metų kontraktą su 36-tąja jūrų pėstininkų brigada ir liko gyventi Ukrainoje.
2022-ųjų vasario 24-tąją prasidėjęs plataus masto karas Shauną užklupo Mariupolio prieigose įrengtuose apkasuose, pozicijoje „Merkurijus“. Vėliau išleistoje savo prisiminimų knygoje „Gyvenk, kovok, nepasiduok“ Shaunas taip aprašo pirmąsias rusų invazijos valandas: „Vienu metu rusai į mus sviedė tiek daug, kad buvo sunku suvokti realią mūšio situaciją, tikrai nežinojau, ar priešas mums už nugaros, kažkur toliau priekyje ar jau važiuoja link Mariupolio.“
Balandžio 12-osios rytą Shaunas pabandė ištrūkti iš apsupties, bet buvo pastebėtas grupės rusų pėstininkų ir pakliuvo į nelaisvę. Prasidėjo ilgi penki bauginimo, mušimo, žeminimo ir kankinimų mėnesiai. Kaip vėliau man sakė Shaunas: „Klysta tie, kas galvoja, jog rusai kankina, kad išgautų informaciją, jie tai daro paprasčiausiai dėl pramogos, jiems tai patinka.“
Shauno ir jo būrio kova truko vos šešias savaites, kai juos, patyrusius daugiau kaip 60 procentų nuostolių žuvusiais ir sužeistaisiais, išblaškytus nedidelėmis grupelėmis, balandžio mėnesio pradžioje pasiekė prezidento Volodymyro Zelenskio raginimas vis dar kovojantiems Mariupolyje palikti miestą ir, jei įmanoma, prisijungti prie kitur kovojančių grupių. Tie, kam pabėgti nepavyks, turėjo pasiduoti. Balandžio 12-osios rytą Shaunas pabandė ištrūkti iš apsupties, bet buvo pastebėtas grupės rusų pėstininkų ir pakliuvo į nelaisvę. Prasidėjo ilgi penki bauginimo, mušimo, žeminimo ir kankinimų mėnesiai. Kaip vėliau man sakė Shaunas: „Klysta tie, kas galvoja, jog rusai kankina, kad išgautų informaciją, jie tai daro paprasčiausiai dėl pramogos, jiems tai patinka.“
Beveik pusę metų slaptame Donecko kalėjime marintas badu, muštas, pjaustytas, kankintas elektra ir nuteistas mirties bausme, Shaunas Pinneris 2022-ųjų rugsėjo viduryje kartu su kitais keturiais ten pat kalintais britais Aidenu Aslinu, Johnu Hardingu, Dylanu Healy’iu ir Andrew Hillu, buvo iškeistas į rusų belaisvius. Nelaisvėje patirtus išgyvenimus Shaunas aprašė keliomis kalbomis išleistoje savo knygoje.
Po renginio kalbėdamasis su juo, negalėjau nesistebėti šio paprasto ir kartu nepaprasto žmogaus stoiškumu ir optimizmu. Priešas nesugebėjo jo palaužti nei fiziškai, nei psichologiškai, net nebuvo arti to.
Ukrainoje sutinku nemažai ten kovojančių vakariečių – britų, švedų, amerikiečių, lenkų, – dažniausiai tai paprasti vaikinai savanoriai, idealistai, pasirengę nepaisant pavojaus savo gyvybėms kautis su blogiu, su viską savo kelyje naikinančiu „rusiškuoju pasauliu“.
Kartais pagalvoju, kad gal aš, ką tik sugrįžęs iš fronto, nesugebu taip greitai persijungti į taikaus gyvenimo režimą, sutirštinu spalvas, hiperbolizuoju, matau priešus ir įžvelgiu problemas ten, kur jų iš tikrųjų nėra? Gal tikrai demokratinėje valstybėje gauti žiniasklaidos dėmesio ir valstybinės televizijos eterio, skleidžiant prorusišką, dažnai atvirai antivalstybinę propagandą, yra normalu? Tokia jau ta demokratijos kaina. O kas, jei rusija tai palaikys mūsų silpnumo ženklu ir kvietimu ateiti, kaip tai nutiko Ukrainoje?
Prieš mėnesį grįžau iš savo pozicijų prie Pokrovsko, miesto, kurį rusai kėsinasi sulyginti su žeme, kaip prieš tai Soledarą, Bachmutą, Avdijivką ir daugelį kitų Ukrainos miestų ir kaimų.
Kai ten kasdien griaunami miestai, žudomi ir slaptuose kalėjimuose kankinami žmonės, Lietuva toliau gyvena savo įprastą gyvenimą, organizuoja Seimo rinkimus. Ir tai būtų visai normalu, jei ne šioje demokratijos šventėje dalyvaujančių prorusiškų jėgų gausa. Kartais pagalvoju, kad gal aš, ką tik sugrįžęs iš fronto, nesugebu taip greitai persijungti į taikaus gyvenimo režimą, sutirštinu spalvas, hiperbolizuoju, matau priešus ir įžvelgiu problemas ten, kur jų iš tikrųjų nėra?
Gal tikrai demokratinėje valstybėje gauti žiniasklaidos dėmesio ir valstybinės televizijos eterio, skleidžiant prorusišką, dažnai atvirai antivalstybinę propagandą, yra normalu? Tokia jau ta demokratijos kaina. O kas, jei rusija tai palaikys mūsų silpnumo ženklu ir kvietimu ateiti, kaip tai nutiko Ukrainoje? Sakote, NATO mus apgins? Gal. Bet ar tikrai norime tai išbandyti, nes kaina už šiandieninį mūsų lengvabūdiškumą gali būti labai didelė – mūsų ir mūsų vaikų gyvybės. Apie tikrą akistatą su „rusiškuoju pasauliu“ galite paskaityti už Ukrainos laisvę kovojusio britų savanorio Shauno Pinnerio atsiminimų knygoje „Gyvenk. Kovok. Nepasiduok“.
