Arūnas Kumpis. Karo rutina

Po dvejų metų kare eilinis grįžimas į frontą jau nebekelia tiek emocijų, kaip anksčiau. Viskas čia daugmaž taip pat: karts nuo karto atskrieja raketos, atlekia sviediniai, į kažką pataiko skeveldros, kažką kliudo kulkos, kažkas susprogsta ant minos. Kariai vyksta į pozicijas taip pat, kaip ir civiliai Kaune ar Vilniuje į darbą, kur pakeliui taip pat gali patekti į avariją ar kokioje statybų aikštelėje prasileisti nuo krano atsikabinusį gelžbetoninį bloką, viskas čia daugmaž panašiai, kaip ir eiliniame darbe, tik darbo sąlygos sunkesnės ir nelaimingų nutikimų šiek tiek daugiau.

Nežiūrint į tai, įvairių permainų taip pat gausu: pozicijos pereidinėja iš rankų į rankas, nuolatos keičiasi kariavimo taktikos ir naudojamos priemonės. Prieš daugiau nei pusmetį, kai FPV dronai dar nebuvo masiškai naudojami, mažuosius žvalgybos dronus skraidindavome paprasčiausiai stovėdami su valdymo pultu, nukreiptu drono kryptimi. Dabar taip darbuodamasis, atlėkus priešiškam FPV dronui, greitai iškeliautum į Valhalą, todėl norėdamas ilgiau išgyventi, naudoji iškeliamas aktyviąsias antenas ir su valdymo pultu lendi kuo giliau į priedangą.

Jei anksčiau su prieštankine raketa galėdavai pasiekti priešo techniką ar pėstininkus iš penkių kilometrų atstumo, tai dabar tokiu atstumu nei pėstininkų, nei juo labiau technikos nė su žiburiu nerasi, nebent vyksta pozicijų šturmas. Už 10 kilometrų ribos šiandien viską nustūmė masiškai naudojami FPV dronai savižudžiai.

Kad nesulauktum priešo raketos, turi kaitalioti pozicijas, o tai ne toks ir paprastas reikalas, nes jas pirmiausia reikia įsirengti. Viską turi daryti nakties metu – ir kasti bunkerį, ir jį maskuoti, ir įrenginėti. Tai trunka nuo savaitės iki dviejų.

Šįkart kaip tik ir pataikiau ant tokio pozicijos keitimo momento. Viskas kiek užtruko, tačiau dabar jau daugiau kaip savaitė darbuojamės pamainomis, po parą, dviem komandomis. Prasidėjo įprastinė rutina: keliamės apie antrą nakties, kraunamės visą įrangą, dronus, sprogmenis ir vykstame paskirstymo tašką. Ten viską persikrauname į šarvuotį, kuris mus nugabena į pozicijas. Prašvitus pradedame darbą: inžinierius rengia dronus ir sprogmenis, mes su kolega pakaitomis juos pilotuojame link priešo pozicijų. Kartais mus apšaudo orkų artilerija, tada nekišame nosies iš priedangos, o rimtesnės žalos gali padaryti nebent tiesioginis sviedinio pataikymas. Mūsų taikiniai įvairūs – nuo pėstininkų iki įtvirtinimų, tankų ir kitos šarvuotos technikos. Per kelias darbo dienas rusams pridarėme nemenkų nuostolių: sunaikinome keletą priešo bunkerių, kulkosvaidžio lizdų, BMP ir vieną minosvaidį „Vasiliok“.

Šiandien man laisvadienis, per kurį galėsiu pailsėti, susitvarkyti įrangą ir pasirengti kitai darbo dienai. Į svečius atvyko Zenekas, draugas, su kuriuo kariaujame nuo karo pradžios. Jis šiuo metu laukia persivedimo į vieną iš spec. padalinių. Zenekas – išskirtinė asmenybė – kilęs iš Vakarų Ukrainos, kare nuo 2014-ųjų, dalyvavo Donecko oro uosto gynyboje, ne kartą sužeistas, apdovanotas už nuopelnus. Nedaug esu sutikęs tokių profesionalių ir savo tėvynei atsidavusių žmonių. Su juo aptarėme paskutines naujienas, prisiminėme kovose žuvusius ir sužalotus savo draugus.

Meilė ir atsidavimas tėvynei šiandien yra ta jėga, kuri sieja visus už laisvę savo galvas padėjusius ir tebesikaunančius savanorius. Savo mintimis šiandien esu su Tadu, kovojusiu ir žuvusiu už mūsų ir Ukrainos laisvę. Nepažinojau Tado, tačiau esu įsitikinęs, kad jo auka nenueis veltui. Ilsėkis ramybėje, Brolau!