Kalbu ne apie bendrą įmonių būklę Lietuvoje, o būtent apie lietuviško kapitalo bendroves, kurioms staiga teko ieškotis naujo modelio, nes senasis, paremtas pigia darbo jėga ir balansavimu ant įstatymo ribos jau „buksuoja“.
Tuo labiau, kad ir lietuvaičiai, net patys to nepastebėdami, renkasi vakarietiškas, o ne vietines įmones, kurios dažnai vis dar valdomas pagal keistai modifikuotus sovietmečio principus, turinčius gana daug baudžiavinės santvarkos liekanų. Be to, neretai gražus vakarietiškų vertybių įpakavimas, į kurį įsukamas toks nacionalinis verslas ir dar pagardinamas gražiais šiuolaikiniais šūkiais, praplyšta. O tai, kas glūdi pakuotėje, pasirodo ne taip jau ir gražu bei dvelkia ne tokiu aromatu, kaip žadėta reklaminiuose užrašuose.
Pradėkime nuo kelių prabėgusių savaičių įvykių. Pradžiai žiupsnelis statistikos, kurią paskelbė ELTA.
Lietuvoje veikiančių užsienio kontroliuojamų įmonių darbuotojai uždirba vidutiniškai 1,66 tūkst. eurų prieš mokesčius – 52 proc. daugiau negu šalies vidurkis (1093 eurai), rodo Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) atlikta apžvalga.
Kaip nurodoma pranešime spaudai, tyrime analizuotos užsienio kapitalo įmonės aukštesnį išsilavinimą įgijusiems darbuotojams yra linkusios mokėti gerokai didesnius atlyginimus negu Lietuvos vidurkis.
Užsienio akcininkų kontroliuojamos įmonės išsiskiria ir aukščiausiais didžiausias pajamas gaunančių darbuotojų atlyginimais. Šiose įmonėse vidutinis 1 proc. aukščiausias pajamas gaunančių darbuotojų atlyginimas siekia 7,23 tūkst. eurų, Lietuvos vidurkis – 4,58 tūkst. eurų. Žemiausias pajamas gaunančių darbuotojų vidutinis atlyginimas užsienio kapitalo įmonėse siekia 861 eurą, Lietuvos vidurkis – 554 eurai.
Kitas įvykis iš pažiūros niekuo nesusijęs su užsienio kapitalo įmonėmis. Šią savaitę pagaliau viešumą pasiekė garsiosios medžioklės, kurios metu vietoj šerno krito stumbrė, dalyvių sąrašas.
Tarsi nieko nuostabaus, sąrašas „teisingas“, kaip ir priklauso elitiniam medžioklės būreliui, tačiau klausimas kitas – o kam jį reikėjo slėpti ir dangstyti įvairiais „asmens duomenų apsaugos reikalavimais“ kai buvo aišku, jog šis dokumentas kažkada vis tiek pateks į dienos šviesą.
Tai tokia pat viltis, kaip tikėtis, kad niekas ir niekada neras „Grigeo“ vamzdžio, kuris savininkams taupo milijonus, nes įmonės vadovai ir savininkai medžioja teisinguose būreliuose ir lankosi teisinguose verslininkus ir politikus jungiančiuose klubuose. Pagrindinis iššūkis išnaudoti ryšius, o ne kurti pačios įmonės vertę ir konkurencingumą.
Jei grįšime prie statistikos, čia jau mentaliteto klausimas. Pagrindiniai sprendimai, kurie ir leidžia vystytis ir klestėti įmonėms, priimami ne akcininkų ir įmonių valdybos narių susirinkimuose, o panašiuose būreliuose, kur garbūs vyrai prie stalo aptaria reikalus. Tada galimai atsiranda keisti teisės aktai, labai naudingi atskiroms bendrovėms, ar plačiai visuomenei nematomos išskirtinės sąlygos vienai ar kitai įmonei ar jų grupei.
Tačiau sistema veikia tik kurį laiką, nors tai gali būti ir dešimtmečiai. Ilgai vyravo įsitikinimas, kad žmogų galima priversti dirbti praktiškai veltui, tik jį reikia teisingai motyvuoti – sakyti daug gražių žodžių ir žadėti, kad kada nors greitai ir prie progos bus geriau. Vėliau kažkodėl paaiškėjo, jog darbuotojų trūksta.
Vakariečiai, kadangi jų galimybės užsiimti lobistine veikla paprastai kur kas mažesnės, priversti rinktis kitą kelią – investuoja į technologijas ir žmones, kurie leidžia tiesiog konkuruoti ir nesukti galvos, ką reikės aptarti artimiausiame rimto klubo susirinkime.
Netgi dabar, ekonomikos klestėjimo laikais, jei nubrauksime žaidimo statistika vualį, staiga paaiškėja, kad klestinti visuomenė tik miražas ir daugybė žmonių teisingai užduoda klausimą: „o tai kam tos algos Lietuvoje didėja“.
Vaidas Navickas suskaičiavo, kad Lietuvos atlyginimų mediana yra daug mažesnė nei vidutinis darbo užmokestis (VDU). Tai yra vietoje 1296 Eur popieriuje (VDU), mediana siekia 1007 Eur popieriuje arba 655,7 Eur į rankas. Tai nurodė ir Statistikos departamentas.
„Aš nesakau, kad yra neteisinga skaičiuoti vidurkius, bet kadangi yra uždirbančių dideles sumas, tas vidurkis išeina aukštesnis už medianą ir jis Lietuvoje dėl pajamų nelygybės yra 1296 Eur, kai mediana yra 1007 Eur. Taip skaičiai išsipučia“, – komentavo jis bei paaiškino, kad skaičius 655,7 Eur šiuo atveju reiškia, kad 50 proc. Lietuvos gyventojų atlyginimai yra mažesni nei ši suma, o kitų 50 proc. – didesni.
V. Navickas komentavo, kad jam, kaip kurį laiką gyvenusiam Amerikoje, 655,7 Eur suma atrodo labai nedidelė.
Kai kuriose Vakarų Europos valstybėse mediana viršija 2 tūkst. Eur. Tai Skandinavija, Vokietija, Didžioji Britanija. Visos Europos Sąjungos mediana siekia apie 1,4 tūkst. Eur. Daugiau kaip dvigubai daugiau nei Lietuvoje.
Kodėl taip nutiko? Atsakymas paprastas ir ne kartą kartotas. Lietuviškas kapitalizmo modelis, ilgai rėmėsi idėja „geriau penki pigūs darbuotojai nei vienos brangios staklės“ ir dabar gliaudome tokio požiūrio pasekmes. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis jau seniau yra pasakęs, kad mūsų pagrindinė problema yra ta, jog 85 proc. įmonių gamina produkciją su ypatingai žema pridėtine verte.
Kartais šį verslo modelį net bandoma eksportuoti, tačiau sėkmė lydi tik kurį laiką. Tvarų verslą taip sukurti sunku.
Norvegijoje veikianti „Vlantana Norge“, kuri siejama su Lietuvos transporto kompanija „Vlantana“, nuo kovo 1 d. nutraukia savo veiklą. Tai „Delfi“ patvirtino „Vlantana“ generalinis direktorius Tomas Stonys. Anot jo, priimti sprendimą privertė klientai, kurie po kilusio skandalo dėl darbuotojų išnaudojimo, nutraukė sutartis. Jie kažkodėl nesuprato tokio puikaus mūsiškio sukurto modelio, prieš kurį bet kokie norvegai, mokantys „normalias“ algas bejėgiai.
Vokietijoje linksniuojama „Girteka“ ir taip pat kaltinama „lanksčiai“ žiūrėjusi į darbo santykius.
Vakariečiai, kai panašios gudrybės įkyrėjo, netgi sukūrė mūsų vežėjams nieko gera nežadantį Mobilumo paketą. O tai palies dešimtadalį mūsų nacionalinės ekonomikos.
Dabar, kai reikia žaisti globaliame pasaulyje, o ne atskiroje lietuviškoje girioje, senoviniai būdai tik trukdo ir norint išlikti lieka trys keliai. Pirmas pasitraukti, nes seni geri laikai nebegrįš. Kitas pakeisti verslo modelį. Trečias, realiausias, parsiduoti didesnėms korporacijoms.