Šio tinklo stiprybė ta, kad čia galima skelbti bet ką. Talpinti mylimo kačiuko, šuniuko ar savo nuotrauką. Galima parašyti ką nors protingo, pavyzdžiui kokią nors paauglystėje girdėtą citatą ir tai pamatys visi draugai ir sekėjai. Dauguma jų dėl šventos ramybės paspaus „like“ mygtuką. Taip galima kelti savivertę ir mėgautis virtualios šlovės spinduliais. Šios šlovės spinduliai kaip magnetas traukia politikus.
Amerikietiškas kelias
Vienas pirmųjų socialinius tinklus valstybinei komunikacijai panaudojo Donaldas Trumpas, jo „Twitter“ paskyroje skelbiamos žinutės iš karto tampa naujiena ir praktiškai visos administracijos nuomone. Dažnai taip priimami netgi tarptautinės politikos sprendimai. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad mūsų politikai gana ilgai socialinius tinklus vertino tik kaip vietą savireklamai. „Facebook“ ypatingai patogu reklamuoti save kaip nuostabų politiką, neatremiamą intelektualą ar šiaip nuolat besišypsantį vyriškį ar damą. Žinoma, su intencija, kad už tave reikia balsuoti, nes tu toks gražus ir modernus.
Tai veikė ir veikia. Užtenka prisiminti dabartinių Vilniaus vadovų sėkmę per savivaldos rinkimus ar jaunųjų konservatorių ir liberalų populiarumą. Socialinis tinklas patogus palaikant savo žinomumą ir buriant sekėjų komandas. Tiksliau, tinka jei esi jaunas, veržlus ir tavo rinkėjas jaunas ir veržlus bent tiek, kad nueitų iki rinkiminės apylinkės. Kitaip lieka senovinis kelias – važinėti po ES lėšomis rekonstruotus kaimo kultūros namus ir vaikščioti per butus.
Tačiau tai, apie ką čia kalbame, jau praeitas etapas. Paskutinėmis savaitėmis ryškėja nauja tendencija – politinė ir ekonominė diskusija persikelia į tą patį feisbuką. Apie pasiekimus ir vizijas bei planus ir norą juos įgyvendinti rašo Remigijus Šimašius, žurnalistus puola ir su jais virtualiai feisbuke kovoja vienas iš realių valstybės vadovų Ramūnas Karbauskis. Mintimis dalinasi Sauliaus Skvernelio patarėjai, jiems atkirtį savo paskyrose duoda konservatoriai ir socialdemokratai (Gintauto Palucko sparnas, atskilėliams mieliau ramus sėdėjimas kabinete). Nerašo tik Visvaldas Matijošaitis. Matyt, laiko neturi. Reikia gamyklas statyti ir eglutę iš naujo puošti.
Teoriškai tai, kad aukšto rango politikai kaltinimus skelbia ir netgi apie būsimus sprendimus skelbia ne oficialioje žiniasklaidoje, ne spaudos konferencijose ir netgi ne ministerijų ir savivaldybių svetainėse, o tame pačiam feisbuke nieko blogo. Ne vienas pasakytų, kad tai modernios visuomenės požymis ir ženklas to, kad mūsų politikai tapo neformalūs ir linkę tiesiogiai, be tarpininkų, bendrauti su savo sekėjais ir oponentais.
Išpustinta tiesa
Tačiau tai būtų tik pusė tiesos. Tiksliau ta tiesos dalis, kuri patogi patiems politikams. Realybė, deja, paprastesnė ir ne tokia betarpiška bei virtuali. Feisbukas pasirinktas dėl labai paprastos priežasties – tu, kaip paskyros savininkas, čia kontroliuoji viską. Gali skelbti bet kokią patarėjų iki blizgesio išpustintą savo tiesą ar pusiau tiesą. Kai tik įrašas atsiranda „sienoje“, jį pasičiumpa žiniasklaida ir platina sekėjai. Tas pats D. Trumpo įrašo „Twitter“ fenomenas – žinia pasklinda greitai. Tačiau, skirtingai nuo tradicinio kelio, paskelbus feisbuke, kitaip nei spaudos konferencijoje, niekas negali užduoti nepatogių klausimų. Niekas negali kritikuoti – komentarai lengvai trinami. Pats sau savo paskyroje atrodai gražus ir pūkuotas.
Grįžkime prie Ramūno Karbauskio ir Edmundo Jakilaičio virtualios dvikovos. R. Karbauskis apkaltino E. Jakilaitį savo „sienoje“. Šis virtualiai atkirto ir surašė klausimus. Klausimus dėl LRT veiklos politikas taip pat uždavė ne atitinkamos komisijos posėdyje, nesikreipė tiesiai į visuomeninio transliuotojo vadovus, bet surašė savo paskyroje.
Po patogaus laiko, kurio užteko patarėjams apgalvoti kiekvieną kablelį, to paties politiko „sienoje“ paskelbtas atsakymas į žurnalisto klausimus. E. Jakilaitis savo paskyroje taip pat paskelbė, kad atsakymai jo netenkina. Haroldas Mackevičius savo paskyroje sutriuškino R. Karbauskį ir išdėstė kuo paremtas jo trąšų verslas.
Būdas pabėgti
Tačiau klausimas kitas – ar visuomenei, kuriai teoriškai ir skiriami šie įrašai, kas nors iš vis rengiasi pateikti kokius nors atsakymus. Iš pirmo žvilgsnio feisbuke galima kalbėti laisvai ir nevengti jokių aštrių temų. Tačiau realybė liūdnesnė. Socialiniai tinklai tampa patogia forma išvengti bendravimo su nepatogiais žmonėmis ir leidžia televizijos ekrane ar laikraščių ir portalų puslapiuose santykius aiškinti neakivaizdžiai - pateikiant tik tai, ką pats nori pateikti. Panašu, kad nebelieka nei noro nei sugebėjimo išdėstyti savo tiesą ne nušlifuotais patarėjų ir pritarėjų sakiniais, tačiau žiūrint oponentui į akis.
R. Karbauskis dar taip neseniai, kiek daugiau nei prieš metus, parodė ko vertas kaip pašnekovas kai pas tą patį Edmundą Jakilaitį susitiko su Gabrieliu Landsbergiu ir rinkimų rezultatai pakrypo kitaip, nei prognozavo sociologai. Klausimas, kodėl dabar slepiamasi virtualiuose debesyse, o ne tiesiog naujas visureigis neprivairuojamas prie studijos. Gal bijoma, jog kai kurie klausimai bus per daug nepatogūs ir neužteks vien tvirto balso ir atidirbtos minos, kad įtikintum abejojančius?
Deja, tačiau feisbuko virusas liečia ne tik didžiąją politiką. Vilniaus meras, kai kurie jauni ir veržlūs Seimo nariai apie savo gyvenimą ir veiklą bei planus taip pat daugiau pasakoja socialiuose tinkluose nei pluša palinkę prie popierių ir sutarčių dulkėtuose kabinetuose.
Taip, taip patogiau ir pats sau iš šalies atrodai gražiai. Tačiau tiesa žiauri. Jei nori išlikti politikoje, vieną dieną teks nužengti iš socialinių tinklų burbulo ir pažvelgti rinkėjams bei oponentams į akis.
Ne virtualias, ne pagražintas „Instagram“ filtrais, o paprastas gyvas žmogaus akis. Balsavimo biuleteniai vis dar popieriniai ir pildomi tušinuku, o ne telefone spaudžiant „like“ mygtuką.
Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.