Dulkių seniai niekas nenupūtė.
Paskutinis atvejis Seimo narių kanceliarinių išlaidų skandalas. Priminsiu, pinigai išleisti pernai lapkritį, kai dar skambėjo „čekučių“ skandalas dėl neteisėtų savivaldybių tarybų kanceliarinių išlaidų, kurios potencialų socdemų ministrą pirmininką Mindaugą Sinkevičių atvedė į teisiamųjų suolą. Dalis į dabartinį išlaidų skandalą patekusių Seimo narių tada buvo labai griežti ir negailestingi. Tiesa, viešai būnant bekompromisiu kovotoju, tai netrukdė kita ranka šluotis telefonų ir kompiuterių, nes negi paliksi be reikalo neišnaudotas mokesčių mokėtojų lėšas? Esminis skirtumas tarp savivaldybių ir Seimo – Seimas pats sau nustatė tokią tvarką, kad iš parlamentiniam darbui skirtų lėšų galima pirkti žaidimų priedėlius vaikams ir kompiuterius žmonoms. Patogu ir legalu. Tą suprato ir tuo pasinaudojo mažiausiai 19 parlamentarų.
Visuomenininko Andriaus Tapino iniciatyvai „Skaidrinam“ persikėlus į Seimą, konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis akcentuoja, kad klausimas dėl parlamentinių lėšų panaudojimo nebus išspręstas tol, kol šios išlaidos nebus aiškiai reglamentuotos.
„Su nerimu laukiame. Dreba visas Seimas, tai galiu pabrėžti“, – žurnalistams Seime sakė G. Landsbergis.
Ministras tikina turintis kelis pasiūlymus, kaip spręsti dėl parlamentinių lėšų panaudojimo skaidrumo kylančius klausimus, tarp kurių ir pirmalaikiai Seimo rinkimai.
„Pasiūlymas yra reglamentuoti griežčiau, kad klausimai būtų atsakyti, arba – visiems atsistatydinti. Arba trečias pasiūlymas – laukti, kada A. Tapinas paskelbs naują pavardę. Tai dabar kadangi esame ties trečiu variantu, tai ties tuo ir pabaikime“, – sakė G. Landsbergis.
Priminsiu, vieną kartą valdančiosios partijos lyderis jau grasino pirmalaikiais Seimo rinkimais, bet po to persigalvojo. Mūsų politikai, kaip sako sena patarlė, savo žodžio šeimininkai – nori jį duoda, nori atsiima.
Tačiau čia slypi giluminės problemos. Valstybė pradeda „buksuoti“ ir jos struktūros neveikia, nes niekas nebesieja lyderių žodžių ir jų veiksmų. Atsakomybės už veiksmą ir žodį nebelieka. Realiai galima daryti bet ką. Pasekmių nebus. Kita tokios politikos pusė – nebėra lyderių, kuriuos būtų galima sekti. Jei didžiausios partijos lyderė Vilija Blinkevičiūtė vos ne atvirai išsako vienintelį norą – rinkimuose toliau tęsti sočią Europos parlamentaro karjerą, kur niekas už nieką neatsako, ir jokiu būdų, apsaugok Dieve nuo tokio naktinio košmaro, netapti Lietuvos Prezidente už skurdžią algą (lyginant su EP nario pajamomis) kyla klausimas – o kam reikia tokios partijos. Kaip ir jos konkurentės, kurios lyderis net klausimas ar nori vargti patekdamas į Seimą, ar mieliau tiesiai keliauti į aukštas pozicijas Briuselyje.
Ši degradacija po truputį apima visas gyvenimo ir visuomenės sritis. Net simbolius.
„Latviai kompleksuoja ir mėgina surinkti atgal visus istorijos artefaktus. Neseniai keturi jų kolekcininkai aukcione nupirko vienam čekų generolui įteiktą I laipsnio Lačplėsio ordiną už 120 tūkstančių eurų“, – pasakoja kolekcininkas Vilius Kavaliauskas.
Kolekcininkas sako, kad šiandien šis ordinas atkurtas, veikiantis, tačiau po Nepriklausomybės juo nebuvo apdovanotas nė vienas žmogus. Laikomasi nuostatos, kad kol kas nebuvo atvejo, kad reikėtų ginti tėvynę savo šalies teritorijoje, todėl šio apdovanojimo nėra kam įteikti. Mes, skirtingai nuo latvių, Vyties kryžiaus ordinu, kuris teoriškai skirtas tam pačiam tikslui – pagerbti karius – jau apdovanojom 870 žmonių.
„Mums galėtų būti pavyzdys ir estai, kurie atkūrė Laisvės kryžių. Ordinas atkurtas, tačiau nė vienas žmogus neapdovanotas. Taip pat ir lenkai, kurie atstatė dar Žečpospolitos laikų Virtuti Militari, kuriuo niekas šiais laikais neapdovanojamas. Jis buvo atimtas iš tų, kuriems buvo išdalintas sovietmečiu. Ordinas yra, lenkų kariai žūna įvairiose pasaulio šalyse, tačiau nė vienas juo nėra apdovanotas. Gauna kitus ordinus. Pas mus vienas iš paskutiniųjų Vyčio kryžių įteiktas už gerą tarpžinybinį bendradarbiavimą, nors apvertus ordiną parašyta „už narsumą“, – stebisi kolekcininkas.
Priminsiu, kad tokio ordino savininkui praktiškai automatu suteikiama ir valstybinė pensija. Maloni smulkmena.
O reikia tiek nedaug – atsisukti į šaknis ir sugrįžti prie elementarios tiesios, kad žodis ir veiksmas susiję. Jie vienas kitą papildo ir žodis nėra tiesiog tuščias garsas, išleidžiamas priklausomai nuo to momento politinio tikslo. Jei Jonas Basanavičius būtų veikęs kaip kai kurie dabartiniai politikai, tikėtina, kad Vasario 16-osios nebūtų. Ne iš piktos valios, tiesiog iš negalios.