Mes juk tokie dori ir tyri, kaip šventųjų paveiksliukai kaimo bažnytėlėse, be jokio pagudravimo.
Tiesūs ir atviri, laikomės savo parašo po sutartimi ir atsimename, ką ir kam esam žadėję.
Tačiau kai po griausmingų kreipimųsi gauname oficialius atsakymus, kurie paprastai plačiosios visuomenės nepasiekia, nes vidaus politiniam vartojimui yra nelabai patogūs, tenka šiek tiek susigūžti.
Imkime dvi triukšmingas grupes – ūkininkus ir vežėjus.
Pradėkime nuo ūkininkų. Pamenate pernai įvykusią akciją, kai europarlamentaras Bronis Ropė Europos parlamento (EP) Peticijų komitetui įteikė 52 tūkst. Lietuvos piliečių pasirašytą peticiją suvienodinti tiesiogines išmokas.
Peticija „Sąjungoje, kurioje visi lygūs, negali būti antrarūšių ūkininkų!“ priimta visuotiniame žemdirbių suvažiavime vasario 9 dieną Jonavoje.
Po to buvo piketai Briuselyje, kur tą pačią dieną tik skirtingu laiku vienoje aikštėje praktiškai to paties reikalavo dvi konkuruojančios Lietuvos ūkininkų organizacijos.
Peticijoje rašoma, jog šalies žemdirbiai reikalauja atkreipti dėmesį į nevienodas ūkininkavimo sąlygas nuo pat įstojimo į ES – pereinamasis laikotarpis, per kurį Europos Sąjunga buvo įsipareigojusi suvienodinti Lietuvos ūkininkams mokamas tiesiogines išmokas, regis, neturi pabaigos.
Peticiją pasirašę piliečiai reikalauja suvienodinti tiesiogines išmokas jau nuo būsimojo finansinio laikotarpio pradžios, nuo 2021-ųjų.
Skamba žiauriai. Elgiasi su mumis kaip su baudžiauninkais ir pinigų neduoda. Bet tam, kad galėtume lietuviškai dar giliau grimzti į savigraužą, skaitome Europos Peticijų komiteto atsakymą.
„Pradėjus skirti tiesiogines išmokas pagal bendrą žemės ūkio politiką kaip palaikomųjų kainų panaikinimo dalį, paskirstymo schema nebuvo grindžiama konkrečia suma už hektarą, bet buvo susieta su gamyba (derlingumu, našumu ir t.t.), kuri dėl agronominių priežasčių valstybėse skiriasi. <...>
Komisija pasiūlė visoms valstybės narėms, kurių tiesioginės išmokos nesiekia 90 proc. ES vidurkio, iki kitos DFP laikotarpio pabaigos 50 proc. sumažinti dabartinio jų lygio ir 90 proc. ES vidurkio skirtumą.
Tai reiškia, kad daugumoje valstybių narių tiesioginės išmokos sumažės daugiausia 4 proc. (palyginti su 2019 m. kalendoriniais metais apskaičiuota pamatine verte), Lietuvos ūkininkai turės naudos dėl didėjančios konvergencijos.“
Europos Komisijos valdininkai kultūringi ir parašė gražiai bei diplomatiškai. Praktikoje tai tiesiog reiškia, kad mes aktyviai mėginome gudrauti tuo metu, kai šlavėme ES paramą.
O kad ją būtų lengviau šluoti, „lanksčiai“ žiūrėjome į statistinių duomenų teikimą Europos Komisijai (EK). Ką tai reiškia išvertus į žmonių kalbą kiek anksčiau atsakė patys ūkininkai.
„Derybose neišsikovojame didesnių tiesioginių išmokų, nes negalime pateikti normalių statistinių duomenų. 80 proc. ūkininkų neveda jokios apskaitos, nors stojant į ES sutartyje parašyta, kad kiekvienas žemdirbys, kuris gauna tiesiogines išmokas, tą daryti privalo.
Surašome duomenis iš lubų ir vakariečiai duria pirštu, kad pas mus savikaina kur kas mažesnė nei pas juos“, – dėsto Jonas Talmantas, Ūkininkų sąjungos pirmininkas.
Asociacijos vadovas tuo pačiu pripažįsta, kad dalis ūkininkų sąmoningai pateikinėja tikrovės neatitinkančius duomenis, nes taip lengviau pagrįsti pelningumą ir plėtrą, kurių reikalauja Nacionalinė mokėjimų agentūra, kai skiriama parama.
Apie tai kas nors kalba? Mėgina ieškoti, kaip spręsti bėdas dėl kurių lazda dabar atsisuko kitu galu ir pamėgino išspręsti šias problemas? Nemalonius pokalbius geriau tyliai dedam į tolimą kampą, kur šviesa nepatenka.
Kaip, kalbant vis didesnių įmokų pamirštama ir ši dalis, vėl cituoju Europos Komisiją:
„Nustačiusi nacionalinius asignavimus, Lietuva nusprendė dalį tiesioginių išmokų perkelti kaimo plėtrai. Be to, pastaraisiais metais žemės ūkio paskirties žemės plotas Lietuvoje kiek padidėjo. Šie du veiksniai daro poveikį dabartinei vidutinei pagalbai už hektarą.“
Verčiant į liaudies kalbą, mes tiesiog pinigus, kuriuos galėjome skirti tiesioginėms išmokoms, padalinome į dvi dalis.
Viena iš jų atiteko kaip parama už plotą, tai yra už kiekvieną valdomą hektarą, kita iškeliavo paramai traktoriams ir kombainams pirkti.
Kas gavo jos didžiausią dalį nėra paslaptis. Įdomiau, kad dabar įsivaizduojame, jog EK tai „pamiršo“, mojuojame skaičiais, kiek menkai gauname tiesioginių išmokų už hektarą ir reikalaujame duoti dar.
Sėsti su skaičiais ir derėtis arba derėtis tada, kai dar galima? Ne, tai ne mums, mes geriau kovosime nei derėsimės.
Tačiau žemės ūkis toli gražu ne vienintelė sritis, dėl kurios turime sunkumų bendraudami su ES. Šviežutėlis tokių santykių pavyzdys vežėjai.
Priėmus vadinamąjį Mobilų paketą, pervežimų sektorius, kuris pas mus, įvairiais skaičiavimais, sudaro iki 10 proc. BVP pateks į nepavydėtiną padėtį. Senosios šalys sugebėjo sėkmingai užsiimti lobistine veikla ir mus bei dar kelias kitas valstybes stumia iš savo rinkos.
Vokiečiai ir prancūzai tiesiog pareikalavo, kad jų teritorijoje dirbantys vairuotojai užsieniečiai uždirbtų tiek pat, kiek ir vietiniai.
Be to, vilkikai nuolat turėtų grįžti į registracijos šalį. Kalbant paprasčiau, ne tik lietuviams bet ir baltarusiams bei ukrainiečiams, kurių mūsų įmonėse sočiai, turėsime mokėti tiek pat, kiek ir prancūzams.
Nes daug įmonių ten sėkmingai atiminėjo kąsnį iš vietinių toli gražu ne inovacijomis ir unikaliais logistiniais sprendimais. Vakarus ėmėme lietuviškai, ūkiškai.
Lietuvos Statistikos departamento žinios apie tolimųjų reisų vairuotojų atlyginimus baigiasi 2014 m., tada brutto (ant popieriaus) vilkiko vairuotojas vidutiniškai uždirbo 461,5 EUR. Tiesa, tai jau buvo didžiulis šuolis, nes 2010 m. alga siekė tik 381,1 EUR. Šiuos skaičius matė ir jais vadovavosi Mobilų paketą rengusios šalys bei šalių, iš kurių mes abiem saujom žėrėm ir dar žeriam eurus, nes su mumis niekas negali konkuruoti, profsąjungos.
Sakote, mes gi gudrūs, vairuotojams mokėjome įvairiomis kitomis formomis, nes dienpinigių ir kitų formų dar niekas neatšaukė.
Tačiau kai ant tokių slidžių „gudrybių“ pastatomas visas sektorius, kuriame dešimtys tūkstančių žmonių ir nemaža BVP dalis, mažų mažiausia keista. Tuo labiau, kad Mobiliojo paketo priėmimas nebuvo paslaptis.
Mistika, tik kaip mes patys save tyliai sugebėjome įtikinti, kad ES biurokratai, suvaldantys tokį milžinišką mechanizmą, „nepastebės“ šių gudrybių. Deja, po to peticijos ir ašaros paprastai nebepadeda.
Nepadės ir vokiečiams neįkandama inovacija tylomis vairuotojui leisti išleisti kelis kibirus dyzelino iš bako, nes tada jis nebeprašo didinti atlyginimo.
Tačiau šias bėdas turi spręsti ne verslas – jis tiesiog prisitaiko. Jei galima mokėti menkus oficialius atlyginimus vairuotojams ir likusią dalį atiduoti kitomis formomis, taip ir bus.
Jei ūkininkui gali nepildyti buhalterijos arba ją pildyti „iš lubų“, kad patogiau būtų laikytis ES reikalavimų, taip ir bus. Šiuos procesus keičia tik valstybės įsikišimas ir spaudimas. Ūkininkai įtraukiami į mokestinę sistemą, tačiau pasekmės jau jaučiamos.
Problema, kad mes neturime ilgalaikės strategijos ir valios laiku patys priimti nepatogius sprendimus, kurie atsiperka ne iš karto ir ne per artimiausius rinkimus, o po kelių metų.
Kam nors buvo paslaptis, kad vairuotojų darbo pobūdis ir atlyginimų mokėjimo specifika balansuoja net ant Lietuvos įstatymo ribos ir tai reikia spręsti, nes ilgai su tokiu „juodu“ konkurenciniu pranašumu nebus taikomasi?
Ar buvo paslaptis, kad kol buvo patogu ES teikėme netikslią žemės ūkio statistiką ir tada iš to gavome naudos, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai atsisuks problemomis?
Mūsų didžiausia bėda, kad kol kas mes vis dar įsivaizduojame, kad vidaus politika yra viena, o santykiai su Briuseliu visai kas kita, tarsi dvi niekada viena su kitu nesusieinančios sritys.
Nors ir sunku pripažinti, kad įsipareigojimų reikia laikytis ir jų niekas nepamiršta, mes vis dar vietoj derybų, kai dvi šalys aktyviai ieško kompromiso, rašome peticijas ir mėginame kažko reikalauti.
Ir reikalaujame tada, kai visus įmanomus būdus derėtis būname sėkmingai pramiegoję.