Viena iš akivaizdžiai matomų problemų imigracija. Problema ne pati imigracija, o tai, kad mes net neplanuojame šalinti priežasčių, kodėl ji atsiranda – menkų atlyginimų ir įmonių, kurios sugeba konkuruoti tik pigia darbo jėga. Mes šias bendrovės palaikome, nors kokią jos turi perspektyvą ir ar ilgalaikė žala nebus didesnė nei skausmingas bankrotas, nėra jokios analizės. Pas mus dešimtimis tūkstančių plūsta juodadarbiai, o ne aukštos kvalifikacijos specialistai, kaip kadaise mėginta teigti.
Kol kas sparčiai lipame į pelkę, į kurią kurią Vakarai jau nugrimzdo ir nežino, kaip iš jos išlipti. Tai didžiulė imigracija ir žmonių, kurie nenori integruotis į visuomenę, bet kuriuos vis tiek reikia išlaikyti, masė. Mes aktyviai apsimetame, kad nepastebime besiformuojančių kitataučių bendruomenių, nors šie žmonės pas mus gyvena ne vienerius metus ir ateityje jų bendruomenės tik augs. Ne tik miestuose, bet ir kaimuose. Vien atvažiavusių dirbti feisbuko grupėse tūkstančiai narių.
Kol kas dėmesio nekreipiame, tačiau ateityje mums patiems gali tekti pasislinkti atskirose srityse, nes imigrantai alkani ir norintys dirbti daug, kad pasiektų savo tikslų. Taip pat kaip mūsiškiai, dešimtmečius važiuojantys ieškoti gerovės į kitas šalis.
Imigracija būtų teigiamas dalykas jei užpildytų tuštumą, atsiradusią darbo rinkoje. Tačiau mes kol kas žaidžiame keistą žaidimą. Nors nedarbas rekordinis, tačiau tobuliname paramos sistemą ir neskatiname verslo kurti padoriai apmokamų darbo vietų. Kol lietuviams neapsimoka dirbti, tol jų vietas užiminėja ukrainiečiai, „komandiruojami“ iš Lenkijos ir ten mokantys mokesčius. Pinigai tuo pačiu išvežami iš Lietuvos ir problemos tik gilėja.
Mums jau reikia užduoti sau klausimą, ar reikalingos įmonės, kurios negali ar nenori mokėti padorių atlyginimų ir tik kuria papildomas socialines problemas, kurias spręsti tenka mokesčių mokėtojų pinigais.
Nors pandemija uždarė sienas ir augino nedarbą Lietuvoje iki kelerius metus nematyto lygmens, tačiau net ir tokioje aplinkoje imigrantų į Lietuvą – ketvirtadaliu daugiau nei pernai. Dauguma jų yra vyrai, čia atvykę dirbti, tik pavieniai turi aukštą kvalifikaciją, rodo institucijų duomenys. Tai kelia ir trinčių dėl darbo vietų – ekonomistas Žygimantas Mauricas siūlo Lietuvai pergalvoti imigracijos politiką.
Šiemet per 10 mėnesių į Lietuvą imigravo 41,6 tūkst. asmenų, tai 24,3 procento daugiau nei pernai tuo pačiu metu, rodo naujausi negalutiniai Lietuvos statistikos departamento duomenys. Sugrįžusių lietuvių skaičius šiemet išaugo 12 procentų ir sudarė 22,3 tūkstančio. Tai Ukmergės dydžio miestas. Arba Marijampolė klestėjimo laikais.
Statistikų duomenys papildo, kad daugiau imigruoja vyrai, dažniausiai jų amžius 25-40 metų.
„Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas siūlytų imigracijos politiką tobulinti. Mat ilgainiui Lietuva, privežusi daug nekvalifikuotų darbuotojų, gali susidurti su socialinėmis problemomis, palikti savus piliečius be darbo – tuo metu Lietuvoje trūksta aukštos kvalifikacijos specialistų. (Citatos pabaiga).
Prognozuojama, kad imigracija tik didės. Jų šaukiasi ne tik gamyklos, bet ir ūkininkai. Tikėtina, kad bėgant metams kaimuose daugės kalbančių nelietuviškai ir kursis bendruomenės. Miestuose taip jau nutiko, tačiau mes nuoširdžiai stengiamės to nepastebėti ir niekas nesirūpina, kaip ukrainiečiai, bei baltarusiai pas mus gyvena ir ką planuoja. Nors vien baltarusių humanitariniais sumetimais priimame šimtus, greitai jų galbūt bus tūkstančiai.
Tarsi pagal užsakymą šią savaitę apie savo pasiekimus paskelbė ir Lietuvos paštas. Tai atspindi ne vienos mūsų įmonės lygmenį.
Pristatydama Lietuvos pašto Vilniaus skyriaus logistikos centre pirmadienį pradėjusius veikti išmaniuosius siuntų skirstymo procesus, Lietuvos pašto generalinė direktorė Asta Sungailienė sako, kad šie procesai prisidės prie stabilių siuntų kainų išlaikymo bei darbo sąlygų gerinimo.
„Gyvename augančių kaštų aplinkoje, taip pat mums labai svarbus atlygio kilimas. Tad dalis (naujosios programos – ELTA) naudų be jokios abejonės bus nukreiptos į darbo sąlygų gerinimą, be to, tai atitinkamai leis mums kurį laiką išlaikyti stabilias kainas“, – spaudos konferencijoje pirmadienį teigė ji. Anot A. Sungailienės, investicijos Vilniaus logistikos centro procesų automatizavimui siekia per 24 mln. eurų. (Citatos pabaiga).
Rinkodarinį rūką verčiu į žmonių kalbą. Tai reiškia, kad viena iš didžiausių ir strateginių Lietuvos valstybinių bendrovių ilgai nieko nekeitė ir rėmėsi tik pigiu darbu, kad galėtų konkuruoti rinkoje. Net nekalbėsiu, kad per tą laiką Amazon siuntinius pradėjo skraidinti bepiločiais ir pilnai automatizuotus sandėlius įrengė pusėje Europos. Svarbiau požiūris, kuris, beje, būdingas pakankamai didelei verslo daliai – kol galima išnaudoti žmones, tol nieko nekeisime.
Liūdna žinia, kad jei nieko nekeisi, darbo neteks ne tik dirbantys už minimumą, bet ir kiti tos įmonės žmonės. Pigus darbas šiais laikais jau niekur neveda. Mes per daug užsižaidėme galvodami, kad nieko nereikia keisti, užteks tik pigių žmonių ir tai buvo įvardinama kaip mūsų konkurencinis pranašumas. Lietuvos pašte dirba virš 4 tūkstančių žmonių, tačiau vidutinė alga 885,32 eurai (2020 m. rugsėjis rekvizitai.lt duomenys). Atmetus mokesčius tik kiek daugiau nei minimumas.
Šį kartą ukrainiečiais ir baltarusiais išspręsti pigios darbo jėgos problemos nepavyko.
Ekonomistas R.omas Lazutka pabrėžė, kad dažnai darbdavių siūlomi darbai nebūna adekvatūs, ir dėl to šalyje daugėja darbo jėgos iš trečiųjų šalių poreikis. „Darbo vietų stinga, nors matome, kad įvežamų darbuotojų iš, pavyzdžiui, slavų šalių daugėja. Tai reiškia, kad darbdavių siūlomos darbo vietos dažnai nėra adekvačios ir lietuviai tokiomis sąlygomis dirbti nesutinka“, – sakė jis. (Citatos pabaiga).
Ir tie laikai, kai buvo galima tikėtis, kad verslo savininko naujam namui ar prabangiai mašinai uždirbs legalūs baudžiauninkai negrįžtamai grimzta į praeitį. Tikėtina, jie niekada nebesugrįš.
Įmonių indėliams bankuose pasiekus rekordines aukštumas, tokios pat tendencijos fiksuojamos ir kalbant apie gyventojų bankuose laikomas lėšas. Nuo pirmojo karantino pradžios, kovo mėnesio, gyventojų indėlių suma paaugo 1,4 mlrd. Eur ir šiandien yra didžiausia istorijoje. „Luminor“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas prognozuoja, kad jie ir toliau didės ir gali pasiekti net 20 proc. metinį augimą.
Pasiturinčio ir atsargas turinčio žmogaus nepriversi dirbti beveik už dyką. Kaip, neslėpkime, dar pasitaiko su priimtais užsieniečiais.
Tačiau dabar turime keletą galvos skausmų, kuriuos spręsti reikia dabar, nelaukiant kol problemos taps ne problemomis, o giliomis piktžaizdėmis. Pirmoji užduotis grąžinti į darbo rinką lietuvius. Pavyzdžiui, sumažinus mokesčius darbo jėgai ir taip padidinus atlyginimus. Kitas klausimas skaudesnis – ką daryti su įmonėmis, kurios realiai negali ar nenori mokėti padoresnių atlyginimų. Čia rimtesnis socialinis klausimas nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Klausimas ar leisti vežtis užsieniečius ir juos priimti gyventi, kas sukurs ilgalaikę socialinę problemą, ar tiesiog leisti tokioms bendrovėms numirti ir investuoti lėšas, kurios galėjo būti skirto joms palaikyti, į didelių užsienio kapitalo įmonių pritraukimą.
Kelios didelės gamyklos, kaip parodė Kauno LEZ pavyzdys, gali išjudinti visą regioną ir nereikia papildomų darbuotojų srautų iš užsienio. Už gerą algą ir lietuviai noriai eina į darbą.