Jei nuvažiuosite į bet kurį kiek prakutusį rajono centrą, galėsite netrikdomas pasivaikščioti sutvarkyta centrine aikšte, aplankyti ten stovintį didžiulį prekybos centrą, pakvėpuoti tyru oru už europinius pinigus rekonstruotame parke.
Vaikščiosite, jei netrikdys tai, kad žmonių kur kas mažiau nei prieš 20 metų, kai grindinys dar nebuvo keletą kartų pakeistas įsisavinant europinius pinigus.
Pinigai, kurie nieko nesprendžia
Politikų toks gyventojų sumažėjimas netrikdo. Toliau viešai dalinami įvairiausi pažadai, tačiau mintis ta pati – balsuokite, ir duosime jums pinigų. Na, jei ne tiesiogiai, tai sutvarkysime keliuką, pastatysime bendruomenės namus, rekonstruosime mokyklą, sutvarkysime vandentiekį. Tuo fantazija ir baigiasi.
Tačiau bėda kita. Šie pažadai realūs. Mokyklos ir keliukai rekonstruojami, bendruomenės namai statomi, tačiau žmonės toliau bėga iš provincijos, nes šios milžiniškos finansinės injekcijos nesprendžia pagrindinės problemos – žmonėms nesukuria darbo vietų ir tuo pačiu oraus pragyvenimo šaltinio.
Rugpjūtį iš Lietuvos emigravo tūkstančiu daugiau žmonių, nei atvyko, paskelbė Statistikos departamentas. Tai – pirmas atvejis po trijų mėnesių pertraukos, kai Lietuvoje fiksuojamas neigiamas migracijos balansas. Gegužę, birželį ir liepą į šalį atvyko daugiau žmonių nei išvykdavo, tai yra pirmi tokie atvejai nuo Lietuvos įstojimo į ES 2004 metais.
Čia suskaičiuoti emigrantai, kurie paliko Lietuvą. Kiek žmonių išvažiavo iš miestelių į didmiesčius nežino niekas.
Dugne jau pabuvojom
Tačiau paradoksas tas, jog kaime viskas gerai. Dugnas jau pasiektas ir prasidėjo kilimas aukštyn. Tiesiog nereikia trukdyti.
Įdomu ir tai, kad ta parama ir milžiniški pinigai, kurie buvo skiriami iki šiol, reikiamo rezultato nedavė. Mokyklos rekonstruotos ir uždaromos. Milijardai skirti remti ūkininkams, kad šie galėtų išgyventi žiauriame konkurenciniame pasaulyje. Tačiau realybėje tai mažam aktyviausių ūkininkių sluoksniui tiesiog leido sukaupti žemę ir turtą savo rankose ir nušluoti smulkiuosius.
Bendruomenės namai statomi, tačiau Vietos veiklos grupių judėjimas iki šiol naudingiausias buvo jų vadovams ir organizatoriams, kurie kaip inkstai taukuose gyveno kaip algą, kuri dažnai buvo didesnė už eilinio ministro, pasiimdami atlygį už dažnai beviltiškų projektų rašymą ir iš anksto pasmerktų, tačiau dosniai finansuojamų, idėjų įgyvendinimą.
Milijardus investavome į valymo įrengimus ir vandentvarkos infrastruktūrą, tačiau gali būti, jog teks mokėti baudą už tai, kad niekaip neatsisakome lauko tualetų. Žmonėms tiesiog per brangu jungtis prie puikių ir modernių tinklų.
Jie statyti skaičiuojant, kad kaimuose ir miesteliuose gyvens kur kas didesnis gyventojų skaičius.
Tačiau tai nėra blogai. Turime infrastruktūrą ir lieka tik grąžinti žmones į kaimus ir gyvenvietes, kad jie šia infrastruktūra naudotųsi. Investuojant buvo problema ta, kad, iš vienos pusės, niekas negalvojo apie grąžą. Iš kitos pusės, susipynė daugybė interesų – kur dideli pinigai, ten daug norinčių prisidėti prie jų įsisavinimo.
Be to, infrastruktūra kuria gerovę, tačiau dažnai nedidina pragyvenimo lygio, kuris kaime yra pagrindinė problema. Tiesiog laikas sustoti ir galvoti apie kitus dalykus.
Laikas pirkti gamyklas
Tokios iniciatyvos, kaip parama jaunoms šeimoms veikia. Tačiau ji nėra tai, kas grąžintų žmones į kaimą.
Tai ne pirma panaši programa, tik prieš tai buvusios vadinosi kitaip ir reikėjo truputį pasukti galvą, kaip jomis pasinaudoti. Pavyzdžiui, tūkstančiai žmonių didmiesčių apylinkėse pasistatė išpuoselėtas sodybas pasinaudodami parama jauniesiems ūkininkams ir kaimo turizmo sodybų plėtrai. Parama buvo kur kas didesnė nei dabartinė.
Tačiau vėlgi, ja naudojosi tie, kurie jau gaudavo stabilias ir gana dideles pajamas bei žinojo, ką veikia šiame gyvenime. Bedarbiai paprastai butų ir namų neperka.
Grįžkime prie to, kad provincija kyla, tik jai nereikia trukdyti. Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) antrą šių metų ketvirtį, palyginti su pirmuoju, išaugo visose apskrityse.
Statistikos departamento duomenimis, daugiausia vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis padidėjo Telšių (5,6 proc.), Tauragės (5 proc.) ir Klaipėdos (4,4 proc.) apskričių įmonėse, įstaigose ir organizacijose.
Darbo užmokesčio padidėjimą 2016 m. antrąjį ketvirtį, palyginti su pirmuoju ketvirčiu, lėmė didesnis darbo dienų skaičius, sezoniškumas ir kitos priežastys.
Antrą ketvirtį didžiausią bruto (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį gavo Vilniaus (848,7 Eur), Klaipėdos (766,6 Eur) ir Kauno (760,9 Eur) apskričių įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai.
Atlyginimai kyla ne tik dėl infliacijos. Tiesiog nebeliko žmonių ir pasiektas dugnas. Norint išlikti jau verslui tenka didinti atlyginimus, o ne žmonėms ieškoti, kur plušėti „už tiek, kiek duoda“.
Verkšlenimas, kad 20 eurų padidinus minimalų atlyginimą prasidės masiniai bankrotai jau tampa panašiu į nuolatinius ūkininkų verksmus dėl „vis blogesnių“ metų. Lietuvos nefinansinės bendrovės pirmąjį šių metų pusmetį uždirbo daugiau kaip 3 mlrd. eurų ikimokestinio pelno – 0,7 proc. daugiau nei 2017-ųjų sausio–birželio mėnesiais.
Bendrovių pajamos šiemet, palyginti su pirmuoju 2017 metų pusmečiu, padidėjo 11,7 proc. iki beveik 42 mlrd. eurų, pranešė Statistikos departamentas.
Provincijos grynuoliai
Kitas geras ženklas – provincija gali pasiūlyti tai, ko dažnai negali pasiūlyti didmiesčiai – palyginti pigius objektus, šalia kurių dar išlikusi visa infrastruktūra. Gamyklas galima statyti palyginti pigiai. Nors, pavyzdžiui, apleistos ar ne pagal paskirtį naudojamos fermos ar sovietiniai sandėliai atrodo verti neypatingai daug, tačiau jie turi iki jų einančius kelius, elektros įvadus, gręžinius ir visus įmanomus leidimus vykdyti veiklą.
Dažnai tai leidžia investicijas mažinti kartais. Rimtos sumos, jei kalbame apie milijonus.
Tai, kad regionas kyla statant gamyklas, o ne kaimuose už šimtus milijonų eurų tiesiant šviesolaidžius ir vandentiekio trasas parodė Kaunas ir Kauno rajonas. Sulig kiekviena nauja gamykla ten kyla atlyginimai ir butų kainos. Panašios tendencijos pastebimos ir kituose regionuose. Beje, dažnai didžiausios gamyklos nestatomos šiaip sau. Jų savininkai, investuotojai, reikalauja įvairiausių lengvatų ir paramos.
Šį procesą sustabdyti gali tik vietinių politikų ir su jais susijusių verslininkų nenoras įsileisti investuotojus, kad šie nepadidintų atlyginimų ir nesudarytų konkurencijos saviems.
Nors skamba absurdiškai, tačiau tai gana dažnas atvejis. Gimto krašto pakilimas? Atleiskite, o kam tai rūpi, kai iš naujų sporto rūmų projekto gali perstatyti savo sodybą.
Deja, kol kas tik pažadais liko pakeista leidimų statyboms ir gamybos pradžiai tvarka. Ja ir leidimų išdavimu vis dar gali manipuliuoti vietos politikai ir interesų turinčios bendruomenės.
Vienas geriausių sprendimų būtų ne parama, bet ypatingai aiški ir skaidri leidimų išdavimų ir ginčų sprendimo tvarka, kuri netaptų politiniu konkurentų paspaudimo įrankiu. Tai leistų vietiniame lygmenyje nestabdyti tos provincijos pakilimo bangos, kuri jau prasidėjo.
Tačiau kol kas nė viena partija net neplanuoja į savo programą įrašyti punktą: „pakeisti teisės aktus taip, kad politikai nebeturėtų galimybės jais manipuliuoti ir daryti spaudimo verslui.“