Tie, kurie tikisi atkakliu ir sąžiningu darbu prasibrauti ant aukštesnio viduriniosios klasės laiptelio, gali permąstyti prioritetus, nes aiškėja, kad vien iš darbo susikurti gerovę vis sunkiau.
Spalį kas dešimtas (11 proc.) respondentų savo šeimos finansinę padėtį įvertino kaip pagerėjusią, palyginti su buvusia prieš du mėnesius, rodo naujienų agentūros ELTA užsakymu atlikta rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ apklausa.
Pusė (52 proc.) nurodė, kad ji pastaruoju metu nepasikeitė, o trečdalis (34 proc.) suaugusių šalies gyventojų mano, kad jų šeimos finansinė padėtis pastaruoju metu blogėjo. 3 proc. respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
Realybėje net prabangių restoranų savininkai jau ieško kelių, kaip įsidarbinti aukštose pareigose ministerijose. Čia ramiau ir kaip gauti eurų kelias aiškesnis.
Pradėkime nuo skaičių.
Iš vienos pusės Lietuvoje nedarbui pakilus iki 14,9 proc., pramonės sektoriuje trūksta rekordinio darbuotojų skaičiaus. Panaši situacija, kaip teigiama, ir statybų sektoriuje, čia šiandien jaučiamas kvalifikuotų darbuotojų trūkumas.
Ūkininkai siūlo algas nuo tūkstančio eurų ir apgyvendinimą, tačiau norinčių dirbti minios nėra.
Iš kitos pusės, nepaisant džiugių ekonomikos ekonomikos analitikų šūksnių apie šviesią ateitį, įmonės ruošiasi krizei ir kaupia rekordines grynųjų atsargas Lietuvoje fiksuojama didžiausia įmonių indėlių suma per visą istoriją. Remiantis Lietuvos banko duomenimis, nuo COVID-19 atvejų proveržio Lietuvoje pradžios iki rugsėjo, įmonių indėliai padidėjo apie 1,4 mlrd. Eur ir pirmą kartą viršijo 8 mlrd. Eur. Ekonomistai įvardija, kad tam įtakos turėjo tiek ekonominis, tiek politinis neapibrėžtumas.
Suveskime visus šiuos skaičius į vieną sakinį ir jis skambės nemaloniai: „darbdaviai ieško pigių darbuotojų, nes nori taupyti“. Tai bloga žinia daugumai, tų, kurie planuoja karjerą. Nėra gerų žinių ir įsikūrusiems valstybės tarnyboje. Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas sako, kad yra didelė rizika, jog kitų metų biudžeto deficitas didės.
Kalbėkime liaudiškai – tiesiog didelė tikimybė, kad reikės taupyti. Kaip rodo praktika, paprastai taupymą labai skausmingai pajunta eiliniai klerkai. Ypatingai žemesnių grandžių ir ne politinio pasitikėjimo.
Nuotolinėje spaudos konferencijoje apie „Swedbank“ atlikto viduriniosios klasės tyrimo rezultatus ekonomistas Nerijus Mačiulis sakė, kad naudojant EBPO apibrėžimą, viduriniajai klasei priskiriami gyventojai, gaunantys nuo 75 proc. iki 200 proc. vidutinių (medianos) šalies pajamų, o Lietuvoje į šią grupę patenka gyventojai, prieš mokesčius uždirbantys nuo 819 iki 2184 eurų.
„Pagal šį apibrėžimą, Lietuvos viduriniajai klasei galima priskirti 57 proc. šalies gyventojų − tai yra beveik tiek pat, kiek šiuo metu lietuvių patys save priskiria viduriniajai klasei. Tiesa, per metus vidurinioji klasė maždaug vienu procentiniu punktu sumažėjo, tačiau tai įvyko ne dėl blogos priežasties“, − pastebėjo N. Mačiulis.
Pasak jo, didesnė dalis šalies viduriniosios klasės atstovų „perėjo“ į aukštas pajamas gaunančiųjų kategoriją. Tuo tarpu žemą, 75 proc. vidurkio nesiekiantį atlyginimą gaunančių gyventojų dalis sumažėjo.
„Vertinant „Swedbank“ klientų duomenis, gaunamų atlyginimų skirstinys rodo, kad šiemet vidurinioji klasė netgi šiek tiek padidėjo, o dėl pandemijos labiausiai nukentėjo mažesnes nei vidutines pajamas gaunantys gyventojai – būtent jie dažniau įsiliejo į bedarbių gretas“, − sakė N. Mačiulis.
Tyrimas taip pat parodė, jog tam, kad jaustųsi gyveną oriai, gyventojams reikėtų vidutiniškai 61 proc. didesnių pajamų. Įdomu, kad nors savęs priskyrimas visuomenės klasei išlieka beveik toks pat, lūkesčiai – jau mažesni nei pernai, kai gyventojai pageidavo 72 proc. didesnių pajamų. (Citatos pabaiga).
Tačiau niekur nėra statistikos, kiek realiai viduriniosios klasės atstovų, kurie turtėja, pajamas gauna ne iš darbinės veiklos, ar ne tik iš darbo, o iš įvairių investicijų ar paveldėto turto ir „dalyvavimo projektuose“. Nedarbinės pajamos (nepainioti su neapmokestinamomis) šiandien Vakarų šalyse paprastai yra vienas iš viduriniosios klasės požymių. Tuo labiau, kad jau ir Lietuvoje atėjo ta diena, kai galima pragyventi iš tėvų ir netgi senelių sukaupto turto, kuris per 30 metų buvo didinimas ir nenaikinamas. Vis daugiau žmonių tai daro ir net neplanuoja „draskytis darbe“. Paveldėtas butas Kaune ar Vilniuje ir keliolika hektarų nuomojamos protėvių žemės bei teisingas domėjimasis įvairia parama bei pašalpomis jau užtikrina visai neblogą pragyvenimo lygį, dažnai nepasiekiemą eiliniams žemesnės ar vidurinės grandies biuro darbuotojams.
Tuo labiau, kad prasidedant masinei infliacijai, kuri neišvengiama trilijonams eurų ir dolerių plūstant į rinkas, kur kas paprasčiau uždirbti „įsisavinant projektus“ ar tiesiog banaliai investuojant ir tikintis, kad turtas liks, o pinigai nuvertės ir grąžinti reikės kur kas mažiau nei ėmei. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl nepinga nekilnojamas turtas, nors ekonominio neapibrėžtumo vis daugiau. Žmonės mėgina išsaugoti savo pinigus juos įdarbindami bet kokia forma.
Iš kitos pusės, matosi, kad dirbti už daugumo darbdavių atlyginimus norinčių vis mažiau, nes plušėti ir važinėti į darbą už šiek tiek minimalų atlyginimą viršijantį atlyginimą jaunam žmogui prasmės nedaug. Tuo labiau, kad bet kada gali susikrauti kuprinę ir už tą pačią veikla Vakarų Europoje galima gauti keletą kartų dabar. Netgi dabar, siaučiant pandemijai.
„Gaunu pašalpas, vaikams skiriamas nemokamas maitinimas, pagalba maistu, „juodai“ padirbu savaitę per mėnesį ir turiu svajonių gyvenimą, kuriame daug laiko lieka šeimai. Jei viską įvertinčiau pinigais, anksčiau už mažesnį atlyginimą dirbdavau po 12 valandų per dieną“, – apie pandemijos pasekmes pasakoja vienas iš praradusių darbą.
Tačiau čia ne pašalpas reikia kaltinti – Europos mastu jos mažos. Blogiau, kad nuvertintas darbas ir žmonės nebemato prasmės taip kurti gyvenimą.
Kur kas paprasčiau arba parazituoti, arba ieškoti galimybių, kaip praturtėti žaibiškai. Tam vienintelės investicijos keli kavos puodeliai madingoje kavinėje susitinkant su reikalingais žmonėmis ir, galimai, pažadas pasidalinti. O tokios galimybės buvusiai valdžiai spėriai skolinantis pilasi kaip iš gausybės rago.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. 31 milijono eurų parama produktų, skirtų kovai su COVID-19, gamybai buvo išdalinta vos per dieną. Į eilę prie pinigų išsirikiavo NT, kelionių agentūros, verslo konsultantai, leidyklos, reklamos gamintojai, agrofirma ir pan. – įmonės prašo iki milijono eurų, nors kai kurios net neturi darbuotojų. Tai kelia dalies verslo atstovų pyktį – pinigai išdalinami be konkurso. Tačiau institucijos tai pateisina skubėjimu ir tikina, kad dalis įmonių pakeitė savo veiklą.
Šių dalybų istorija labai trumpa.
Ekonomikos ir inovacijų ministras Rimantas Sinkevičius spalio 26 dieną pasirašė įsakymą, kuriuo atvėrė kelią 31 mln. eurų paramos, skirtos kovai su COVID-19 reikalingiems produktams, skyrimui.
Spalio 28 dieną buvo paskelbtas kvietimas verslui pretenduoti į šį finansavimą, siekiantį nuo 100 tūkst. eurų iki 1 mln. eurų.
Spalio 29 dieną pinigai baigėsi – projektų atranka sustabdyta, nes gauta paraiškų daugiau nei 31 milijono eurų numatytai sumai.
Paraiškas pateikusių įmonių sąraše – ir tokios įmonės, kurios turi skolų „Sodrai“, neturi darbuotojų, ar jų veiklos sritis apskritai neturi nieko bendro su medicina ar apsaugos priemonėmis.
Vienas iš pavyzdžių: 3 darbuotojus turinti įmonė, UAB „Svedas“, metinėje ataskaitoje nurodo, kad verčiasi nekilnojamojo turto tvarkyba už atlygį, NT nuoma ir eksploatavimu. Gavusi milijoną eurų ši įmonė žada įdiegti bekontaktę COVID-19 simptomų atpažinimo sistemą ir pagaminti jos funkcionalumui reikiamą įrangą. (Citatos pabaiga).
Nesu šių technologijų ekspertas ir nesiimu spėlioti, ar įmanomas toks greitas technologinis įmonės šuolis, ar Lietuvoje tiesiog būtų surenkami iš Kinijos dalimis parsiųsti įrengimai.
Kaip mėgsta sakyti įvairūs sėkmingo gyvenimo mokytojai, „krizė tai galimybių metas“. Šis konkursas idealus pavyzdys, kaip tiesiog ištaškyti pinigus visuomenei nekuriant jokios vertės, bet ją sukuriant keliems šimtams piliečių, kurie netikėtai praturtės ir taps potencialiais Vilniaus ir Kauno priemiesčių kotedžų pirkėjais. Tačiau žmonės, kurie direktoriaus nurodymu tiesiog parašė šiuos projektus – atliko juodą darbą – galės džiaugtis keliais šimtais papildomų eurų.
Pasaulis keičiasi ir keičiasi labai greitai. Eilinį kartą jame laimi ne tie, kurie daug ir atkakliai dirba, o tie, kurie sugeba greitai prisitaikyti.