Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kol mes paskutinius keletą mėnesių žaidžiame rinkimus ir dalinamės valdžią, visas įmanomas reformas numetę į gilų biurokrato stalčių, kaimynai tyliai veikia tam, kad susirinktų mūsų pinigus. Juk norint kautis dėl eurų reikia kelių dalykų – galvoti, veikti ir žinoti ko sieki.
Pavyzdžiui, mūsų mieli kaimynai latviai. Nuo kovo 1 dienos Latvijoje akcizų tarifai tapo didesniais nei Lietuvoje Tačiau tai buvo labai trumpai. Supratęs, kad prisidirbo, nes estai pradėjo akcizų karą, Latvijos parlamentas praeitą savaitę per pirmąjį svarstymą pritarė Akcizų įstatymo pataisoms, kuriomis šio mokesčio tarifas stipriajam alkoholiui mažinamas 15 procentų.
Pasak Latvijos biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Martinio Bondaro, Estijos skubiai priimtas sprendimas ketvirtadaliu sumažinti akcizo tarifus alkoholiui turės neigiamos įtakos užimtumui Latvijos pasienio zonose, taip pat valstybės biudžeto pajamoms. „Paprastai tokios priemonės priimamos šalims diskutuojant ir nedarant sparčių žingsnių. Bet kadangi tai įvyko taip greitai, mes, deja, turime priimti greitus sprendimus“, – pareiškė M. Bondaras. Pastarąjį kartą alkoholio akcizai Latvijoje pakilo nuo šių kovo. Jie tada faktiškai susilygino su Lietuvoje galiojančiais, tačiau išliko gerokai mažesni nei Estijoje.
Mūsų atsakas? Turbūt, kaip normalūs savo šalies ir biudžeto patriotai, susinervinom, paskaičiavom ir smogėm mokesčiais atgal taip, kad ne tik latviai, bet ir lenkai iki pat Liublino susimąstė, gal verta savaitgaliais važiuoti iki Lazdijų ar Kalvarijos, kad prikrautų pilnas bagažines dešrų ir gaiviųjų gėrimų? Jei kautis tai kautis.
Nė velnio.
Finansų ministras Vilius Šapoka dar prieš kaimynams realiai mažinant mokesčius tiesiog nuramino, kad estams ketvirtadaliu sumažinus alkoholio akcizus, o latviams ketinant pasekti jų pavyzdžiu, Lietuvos gyventojai nepuls vykti į kaimynines šalis pirkti alkoholio.
Nesuprasi, tai naivu, ar keista, nes tie patys lietuviai, kurie „nepuls važiuoti“, per metus į Lenkiją išveža 366 milijonus eurų ir tai 5 proc. daugiau nei užpernai, o mūsų įmonės kaimyninėje valstybėje stato parduotuves, kad galėtų pardavinėti prekes apsipirkti važiuojantiems lietuvaičiams. Nors daug milijonų investavome į keistas studijas „kaip vystyti valstybę iki 2080 metų“, tačiau neteko matyti nė vienos „kaip realiai pritraukti pirkėjus iš kaimyninių valstybių ir kaip konkuruoti su kaimyninių šalių mokestiniais pakeitimais“.
Mes išdidūs ir leidžiame sau nieko neveikti. Negi svarbu tie keli šimtai milijonų eurų, kurie išvežami? Juk visada galima pasiskolinti ir taip užkamšyti biudžeto skyles. Gyvename ramybėje. Skirtingai nuo kaimyninių šalių. Pavyzdžiui, Lenkijoje nuo 2007 metų veikia vyriausybės eksporto skatinimo programa, pagal kurią užsakovai užsienyje gali gauti finansavimą jų paslaugoms ir prekėms pirkti.
Pastaruoju metu paslaugų importas iš Lenkijos į Lietuvą auga, rodo Lietuvos banko duomenys. Lyginant pirmąjį 2019 metų ketvirtį su atitinkamu laikotarpiu pernai, sandorių suma padidėjo beveik ketvirtadaliu, iki 144 mln. eurų. Lenkija yra pagrindinė Lietuvos paslaugų importo partnerė. Didžiausią importo dalį sudaro transporto ir kelionių paslaugos (atitinkamai 66,6 ir 18,5 proc.). Kol kas lietuviai šia programa naudojasi neypatingai aktyviai, tačiau jei ji įsisiūbuos, konkurencinė aplinka gali keistis.
Kas nors girdėjo apie panašią „tylią“ paramos programą eksportuojančiam Lietuvos verslui? Ne, neminėkit „vaučerių“, kurie skirti gelbėti smulkų verslą. Čia visai kitas polėkis, mastas ir nauda valstybei, ne biurokratiniam aparatui.
Tuo labiau, kad norinčių ištiesti rankas į mūsų piliečių pinigines tik daugėja. Jei Karaliaučiaus sričiai pavyks sėkmingai įgyvendinti „elektroninės vizos“ projektą, kuris leis pigiai ir greitai gauti vizą, atsiras dar vienas stiprus pretendentas į mūsų biudžeto ir piliečių eurus. Per eksperimentinį laikotarpį – nuo liepos 1 iki 4 dienos – galimybe greitai gauti vizą pasinaudojo 2 tūkstančiai žmonių. Tokius skaičius eadaily.com įvardino srities ministrė tarptautiniams ryšiams Ala Ivanova. Ši viza galioja 30 dienų ir leidžia srities teritorijoje prabūti ne ilgiau, kaip 8 dienas.
Maisto produktai, skirtingai nuo Lenkijos, mūsiškių Karaliaučiuje galbūt nedomins, nes jų pravežimas griežtai normuojamas, tačiau verslininkai jau dabar laižosi pirštus galvodami apie bemuitę prekybą. Panašiai mes į „Akropolius“ viliojame baltarusius. Pirkę Lietuvoje grįždami namo jie gali susigrąžinti PVM, taikomą pramoninėms prekėms. Taip brangūs daiktai atpinga ir jų vietiniai prekybos centrai negali konkuruoti su mūsiškiais.
Palyginimui, pernai Lietuvos gyventojai pernai į Lenkiją vyko 5,7 mln. kartų. Paskutinį metų ketvirtį vienas asmuo iš Lietuvos per vieną kelionę vidutiniškai išleido apie 120 eurų. Lenkijoje visi užsieniečiai pirkėjai dažniausiai perka statybines ir remonto medžiagas, elektronikos ir namų apyvokos prekes, taip pat automobilių dalis.
Apie galimą mūsų atsaką rusams kol kas negirdėti.
Tačiau kol iždas lūžta nuo įplaukų neverta sukti galvos, kaip kovoti dėl ilgalaikių finansinių srautų ir finansinės strategijos. Tai taip neįdomu. Įdomiau kautis dėl to, kaip pasidalinti valdžią, pinigingas ministerijas ir kiek eurų pažadėti tautiečiams prieš rinkimus.
Kokie tokios politikos rezultatai jau matome ir plika akimi. Ištrauka iš „Seb banko“ ataskaitos, kurioje buvo vertinami mūsų ekonomikos pasiekimai 2018 metais:
„Praėjusiais metais Lietuvos ekonomika ūgtelėjo 3,4 proc., nedarbas toliau mažėjo, beveik dviženkliu greičiu kilo darbo užmokestis. Nors toks augimo tempas buvo kone dvigubai spartesnis už euro zonos šalių vidurkį, Latvijos ir Estijos ekonomika dvejus metus iš eilės augo greičiau. Vidutinis lietuvių darbo užmokestis po mokesčių ir toliau lieka mažesnis negu kaimyninėse šalyse.“