Arūnas Milašius. Po savaitės paaiškės, kas laimės kovą dėl šios šalies – Rusija ar Europa

Vienas iš pirmųjų gyvų sutvėrimų šioje šalyje, kuris pasitinka vos žengus pro oro uosto duris, – šuo. Laukinis, kiek susivėlęs, tačiau visiškai nebailus ir prisilaikantis kelių eismo taisyklių. Drąsiausi, kurie mano, kad kelias yra jų ir į automobilius nekreipia dėmesio, neišgyvena.

Vietiniai sako, kad laisvėje gyvenančių šunų (jie vaikšto po vieną ir gaujomis, jų čia daugybė) bijoti nereikia. Žmonių tie šunys nepuola net naktimis. Kartais valdžia juos gaudo ir sterilizuoja bei ženklina. Laukinių kačių beveik nėra. Ne jų žemė.

Jei norite pamatyti Vilnių maždaug prieš dvidešimt metų – prašau į Kišiniovą, Moldovos sostinę. Važiuojant gatve apima keistas jausmas – tarsi grįžau į praeitį: sovietiniai pastatai, vienas kitas modernesnis prekybos centras ir daugybė pačių įvairiausių reklamų. Išlikusios netgi lauko prekybos vietos – savotiški kioskai, kaip ir pas mus Nepriklausomybės pradžioje. Mes irgi ten buvom ne taip seniai. Dar iki tada, kai tapom savim patenkintais europiečiais, kurie praranda pokyčių alkį. Tačiau kaip bus toliau su Moldova, niekas nežino.

Spalio 20 d. čia vyks prezidento rinkimai ir referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą. Pasirinkimas ne toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Rusija nenori šios šalies paleisti iš savo glėbio ir deda daugybę pastangų bei lėšų.

Kaip sako vietiniai, kova apylygė. Viena dalis nori į Europą, kita visai nieko prieš, kad Rusija turėtų įtaką. Jie atviri – rūpi tiesiog kur patogiau ir geriau gyventi. Moldova – viena teritorijų, dėl kurių kaunasi Rytai ir Vakarai. Mūšiai vyksta tiek kovos lauke, kaip Ukrainoje, tiek ekonominėje ir propagandinėje erdvėje, kaip Baltarusijoje ar Moldovoje.

Vietiniai neslėpdami pasakoja, kad pusė aktyvių šalies piliečių turi Rumunijos pasus, trečdalis jau emigravo. Kai lietuviai pradeda pasakoti, kad po stojimo į ES išvažiavo daugybė mūsiškių, jie tik kvatoja ir sako, kad to nebijo, nes visi, kas gali, jau išvažiavę. Keturių valstybių pilietybe čia nieko nenustebinsi. Kalbama, kad antras pagal dydį šalies miestas visiškai išlaikomas rusų – neseniai čia buvo iškratytas iš Stambulo atskridęs lėktuvas. Kadangi į šalį galima be muitų įvežti 10 tūkst. USD, tai visų šio lėktuvo keleivių kišenėse buvo 9999 USD. Formaliai leidžiama suma, skirta atitinkamos šalies „poreikiams“ viduje. Artėjant rinkimams į pensininkų sąskaitas tiesiog įkrenta reikšmingos sumos tarsi iš niekur. Tačiau visi žino, iš kur ir už ką.

Kalbant apie pačią valstybę, gyventi čia nėra paprasta: vidutinis atlyginimas sostinėje – apie 500 eurų per mėnesį. Ministras gauna 1500 eurų – neseniai atlyginimas buvo padidintas iki šios kosminės, vietiniais mastais, sumos. Prezidentės alga – 850, tačiau ji atsisako pati sau ją kelti, nors pagal įstatymus galėtų. Daugiau uždirba tik IT specialistai, kurių valstybinis sektorius neįperka, o jie paklausūs vietinėms įmonėms, dirbančioms nuotoliniu būdu arba vežančioms juos į kitas šalis. Be problemų galima važiuoti į Rumuniją ir ten darbuotis. Moldavai ir rumunai – ta pati tauta su labai panašia kalba, tik 1939 m. buvo sovietų ir nacių padalinta.

Subyrėjus Sovietų Sąjungai kilo pilietinis karas, atsiskyrė Padniestrė – pagrindinė turistinė atrakcija, kurią kontroliuoja rusai ir kuri vis dar šašas ant Europos kūno. Nors šalis išliko, tačiau rusų polittechnologai galėjo švęsti pergalę – kova buvo ne už Moldovos nepriklausomybę, kurią gavo, o už susijungimą su Rumunija, kad toliau galėtų gyventi kaip viena tauta. Taip nenutiko.

Ne, Moldova nėra pigi šalis, kur kainos kartais mažesnės nei pas mus. Padorūs pietūs Kišiniove kainuoja gal kiek mažiau nei Vilniuje, tačiau ne kartais. Dyzelinas – kiek virš euro. Visgi, gatvėse sukriošusių sovietinių ar kiniškų automobilių nedaug. Jei nematytum iškabų, galvotum, kad vairuoji Naujojoje Vilnioje. Vynuogių kilogramas, kurias vietiniai perka gaminti vynui, – 0,6–0,8 euro. Patys moldavai giriasi, kad pagal šioje srityje užimtų žmonių skaičių jie pirmauja pasaulyje.

Nenuostabu, kad trečdalis šalies piliečių ieško duonos svetur, arba, jei tai IT, dirba nuotoliniu būdu. Į valstybės tarnybą prisišaukti žmonių sudėtinga.

Iš kitos pusės, šalis kyla. Pagrindiniai keliai puikūs – šimtus milijonų investavo amerikiečiai, nes Moldova – svarbus tiekimo mazgas Ukrainai. Žemę draudžiama parduoti. Ją dirbti tiesiog duoda valstybė. Čia su palaikymo vizitu važiavęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius nuolat kartojo, kad kai žemę bus leista privatizuoti, reikia nepadaryti lietuviškos klaidos ir jos neleisti pirkti juridiniams asmenims.

Praktiškai vienintelis sektorius, kuris vystosi ir yra pelningas, – vynininkystė. Čia vėlgi investavo amerikiečiai, domisi prancūzai. Teoriškai. Praktiškai, kai pradedi kalbėti su savininkais, netikėtai aiškėja, kad jie – graikai iš Kipro, registruoti Maskvoje. Taip, teoriškai nori Rusijos be Vladimiro Putino, nes tai gera šalis. Moldovos žemės ūkio ir maisto pramonės ministras Vladimiras Bolea sako: jo svajonė – kad per kadenciją karvių skaičių pavyktų padidinti 20 tūkst.

Lietuviai valdo didžiausią šalies banką, kuris, pagal gandus, labai pelningas, tačiau įstrigo laiko atžvilgiu – dėl milžiniško pinigų plovimo skandalo buvo pakeisti įstatymai ir dabar akcijų negalima parduoti, o pelno – pasiimti. Turi banką ir tuo didžiuokis. Tiesą sakant, užsieniečiai laukia. Jei šalis visgi stos į ES, čia plūstels milijardai. Ką reiškia vien tai, kad žemė čia vis dar valstybinė, kaip ir daug perspektyvių įmonių. Tačiau jokio proveržio nebus šaliai likus rusų sferoje.

Patys vietiniai ūkininkai susitikimuose prašo tik dviejų dalykų: pinigų ir ES rinkos, nes rusai juos „baudžia“ – buvo pagrindine eksporto rinka, kuri „suvalgydavo“ ne itin kokybiškus sovietinio tipo produktus, o dabar rinka užsidarė. Lygiai taip pat buvom „nubausti“ ir mes. Teko skausmingai persikvalifikuoti, o dabar į tą pusę nesinori žiūrėti. Norint pereiti prie kitų rinkų reikia ne tik keisti gamybą, reikia keisti veisles – europiečiai nemėgsta tokių obuolių ir vynuogių, kokius mėgsta buvusios sovietinės erdvės gyventojai. Vynuogynai ir sodai jau persodinami.

Tiesą sakant, ten jau dirba ir lietuvių desantas – bent trys aukščiausio lygio patarėjai, siųsti Europos Komisijos, padedantys integruotis žemės ūkio ir aplinkosaugos srityse.

Kur pasuks Moldova, greitai pamatysim. Jiems tai gali būti kelias į ateitį, mums – didžiulės plėtros galimybės „įkandamoje“ šalyje: gyventojų čia panašiai kaip Lietuvoje, o mūsiškiai verslūs, tik kol nėra garantijų, žvalgosi, bet nežengia abiem kojom.

Autorius feisbuke.