Tik bijome prisipažinti, kad nenorime, bet apie viską iš eilės.
Iki Norvegijos netempiame ir su ja nesilyginame, bet čia turime pasiaiškinimą, kad pas juos yra dujų, pas mus tik skalūnai, kuriuos išgauti patys uždraudėme.
Sunkiau pasiaiškinti, kai kalba pasisuka apie tokias šalis, kaip Švedija, Danija, Suomija, Nyderlandai. Mažos valstybės, kai kurios su panašia istorija. Suomiai iš rusų glėbio pabėgo po I pasaulinio karo, tuo pat metu, kaip mes.
Tik savęs okupuoti neleido. Nyderlandai, apie kuriuos tik retkarčiais su pavydu užsimename, panašiu laiku, kai mes gainiojome žirgus po Ukrainos stepes, o LDK didikai mėgavosi nesuskaičiuojamais turtais, steigė Ost Indijos kampaniją, valdė pusę pasaulio prekybos ir turėjo daugybę kolonijų. Dabar tai šalis, kurios plotas mažesnis už Lietuvos.
Tačiau mes nenorime gyventi kaip šios valstybės. Tiesiog. Jei norėtume, perimtume gerąją praktiką, pamasažuotume savo smegenis ir būtų galima judėti toliau. Juk tai mes leidome savo šalį praktiškai kolonizuoti skandinavų bankams, kurie Lietuvoje sau leidžia elgtis taip, kaip niekada nesugalvotų gimtinėje, nes būtų nušluoti pasipiktinusios visuomenės. Mūsų visuomenė niekada nesipiktina. Tik pamurma virtuvėje kartu su kaimynu ir skuba mokėti padidėjusius mokesčius.
Mes netgi nesugebame nukopijuoti to, ką daro jie ir taip stumiasi į priekį. Pavyzdžiui, žilvičių auginimas. Sektorius, galintis suteikti darbo tūkstančiams žmonių ir palaikyti kaimą. Pas mus jis miršta, Skandinavijoje klesti.
Petras Basalykas, UAB „Jūsų sodai“, kurie specializavosi gluosnių plantacijų sodinime ir veislinės medžiagos prekyboje sako, kad Skandinavijoje suinteresuoti ūkio subjektai sudaro tarpusavio sutartis 17-20 metų (žilvičių derėjimo laikui) ir tik tada žemdirbiai pradeda veisti plantacijas. Kaip ir logiška bei elementari veiksmų seka. Visi supranta, kad tai gerai. O kaip vyksta pas mus?
„Švedijoje dažnai prie miestelių dirbantys 3–4 ūkininkai pastato katilinę, kurios įrengimui suteikiama ES parama, ima dumblą iš vietinių valymo įrenginių, juo tręšia plantacijas, ir taip sudaromas savotiškas uždaras ciklas. Pas mus to nebuvo. Katilinėms biokuras vežamas iš Baltarusijos“, – aiškina P. Basalykas.
Karolis Anužis, Žemės ūkio ministerijos Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės vadovas sako, kad norint rengti tokius projektus turėtų jungtis kelios institucijos. Tačiau iki šiol, nepaisant pastangų ir paramos, ūkininkai patys kooperuojasi labai nenoriai.
Proveržio nėra, toks modelis kaip Švedijos biokurio katilinė dar keliais laipteliais aukštesnė organizacija nei paprastas kooperatyvas.
Mes kol kas nieko nekopijuojame, nors veikiantis modelis sukurtas, jam įgyvendinti nereikia jokių investicijų ar kosminių technologijų, tik šiek tiek darbo.
Tačiau vietoj to tik ašaromis laistome žilvičių laukus, vagonais vežame medienos atliekas iš Baltarusijos ir skundžiamės, kad vėl nepasisekė. Nors sprendimų, kaip pajudinti ekonomiką ir kurti darbo vietas tūkstančiai. Vietoj to geriau pinigus atiduodame kitiems.
Nesiseka mums ir kitur. Tarsi užkeikta. Pavyzdžiui, lenkai iš mūsų masiškai veža karves. Jiems auginti apsimoka, mums ne. Jie ima eurus, mes šluostomės ašaras. Kokia ta kaimynų paslaptis?
Žemės ūkio ministras Andrius Palionis sako, kad Lenkijoje konsultantai važiuoja į ūkį, analizuoja, kaip gaminami pašarai, tiria primilžį, jei mato, kad daroma klaidų, rekomenduoja keisti technologiją. Po kelių mėnesių grįžta patikrinti, ar yra pažanga.
Pas mus mokymams skiriama šimtai milijonų eurų. Už tokius pinigus teoriškai galėtume technologiškai varžytis su pačiais moderniausiais pasaulio ūkiais. Tik bėda, kad tie mokymai retai kada vyksta ne kabinetuose, nes taip patogiau lektoriams. Apie ūkio technologinių procesų sekimą ir korekciją kalbos net nėra. Kaip nėra kalbos ir apie tai, kad jeigu jau kalbame apie paramą smulkiam verslui, tai jį ir remkite. Ne duodami keliolika tūkstančių eurų vieną kartą staklėms ar kitai įrangai pirkti, o nuolat palaikydami.
Reikia patirties, kurią galima nukopijuoti? Grįžkim prie Lenkijos. Tas pats A. Palionis aiškina kaip ten vyksta procesai.
Pavyzdžiui, Lenkijoje kiekviena seniūnija kartą metuose ūkininkui išmoka maždaug 1500 eurų, kad būtų galima pasamdyti darbininką ir išvažiuoti atostogauti. Panašių nematomų paramos būdų yra ir daugiau. Šiemet po šalnų kiekvienas ūkis gaus po 1000 zlotų (maždaug 230 eurų) papildomą paramą kiekvienam sodo hektarui.
Tai reiškia, kad Lietuvą užtvindys pigesni vaisiai. Realiai tai yra valstybės pagalba, balansuojanti ant draudžiamos ribos. Dėl to, greičiausiai, ne viską ir žinome. Tik matome, jog Lenkijoje karvių banda ir primilžiai augo sparčiausiai visoje ES. O mes jiems paslaugiai parduodame savo gyvulius ir mažiname gamybą tuo pačiu atverdami naujas rinkas.
Iš kur pas juos pinigai? Mes atvežame. Būtent mūsų ir kitos valstybės apmoka šias paramos sąskaitas, nors ir labai nenorime tai pripažinti. Pernai kaimyninės šalies parduotuvėse išleidome 366 milijonų eurų. Savuose prekybos centruose taip pat masiškai superkame viską, ką jie užaugina, saviškius stumdami į šalį.
Tokia protingos, o ne iššvaistomos ir pravalgomos, paramos politika atsiperka. Kaip atsiperka ir olandų 300 prekybos atašė, kurie dirba Kinijoje. Mes gavome leidimą eksportuoti produkciją ir tuo baigėme. Tačiau popieriukas su antspaudais ir valdininkų parašais dar nereiškia, kad tą produktą kas nors pirks. Ta kryptimi ir dirba olandai.
Mes į juos žvelgiame iš aukšto, nes tai sunkus ir varginantis darbas, neatsispindintis pranešimuose spaudai apie tolimose kelionėse pasirašytas sutartis. Valstybės tarnautojo atlyginimas nesusietas su pasiektais rezultatais.
Todėl neverta baksnoti pirštu į valstybes, kurių pavyzdžiu mes būk tai sekame. Jei imtumėmės rimtai, o ne tik raškytume ekonominio pakilimo vaisius, pokyčiai būtų kur kas spartesni. Galbūt net nebereikėtų pavydėti estams ir lenkams.