Nuo karantino pradžios buvo išduota ir daugiau nei pusė milijono nedarbingumo pažymėjimų, iš jų, daugiau nei 200 tūkst., dėl epidemijos.
Skaičiai milžiniški. Statistikos departamento duomenimis Vidutinis darbuotojų skaičius šalies ūkyje, įskaitant individualiąsias įmones, 2018 m. buvo 1 mln. 267 tūkst., privačiajame sektoriuje – 895,5 tūkst. (70,7 proc. šalies ūkio darbuotojų), viešajame sektoriuje – 371,5 tūkst. (29,3 proc. šalies ūkio darbuotojų).
Kalbant paprasčiau, jau dabar 500 tūkst. dirbančiųjų gauna kur kas mažesnes pajamas nei iki karantino pradžios ir niekas negali pasakyti, kiek iš jų pasibaigus karantinui išvis ras savo darbo vietas. Vien turizmo sektoriuje dirba apie 50 tūkst. žmonių. Palyginimui, šiandien darbo ieško 265 tūkst. žmonių.
Čia toli gražu ne pabaiga.
„Iš beveik 55 tūkst. savarankiškai dirbančių asmenų – 53 tūkst. šias išmokas gavo. Jų suma siekia beveik 7 mln. Eur. Esame numatę, kad ši išmokų suma gali būti iki 36 mln. Eur per mėn. ir galėtų kreiptis apie 140 tūkst. savarankiškai dirbančių asmenų“, – skaičius dėstė premjeras. Kalbėdamas apie subsidijas už prastovas, jis teigė, kad jų šiandien kreipėsi 8,5 tūkst. darbdavių, o subsidijų prašoma 54 tūkst. darbuotojų.
Jei eisim toliau, tai kiekvienos krizės pasekmė – sumažinti atlyginimą ir įmonių optimizavimas, kas išvertus į paprastą kalbą reiškia „atleisti visus, be kurių bendrovė gali kaip nors veikti“.
„Dalis žmonių dirba iš namų ir jau dabar matau, ko galiu atsisakyti. Ne pačiais geriausiais laikais taip elgsis ir kiti verslininkai“, – sako labai didelės įmonės vadovas.
Įvertinus vien tai, kokie skaičiau matomi jau dabar – nuosmukis milžiniškas ir greito atsistatymo nebus. Ne dėl to, kad mes būtume kokie nors išskirtiniai šioje planetoje. Tiesiog, kai 40 proc. atlyginimus ir kitas pajamas gaunančių piliečių staiga supranta, kad piniginė suplonėjo ypatingai ženkliai vartojimas dingsta. Reikia galvoti, kaip išgyventi ir išmaitinti šeimą, o ne apie naują prabangos prekę, būstą ar automobilį.
Didžiausia galima bedarbio pašalpa kiek virš 700 eurų, mokama devynis mėnesius ir mažinama kas trys mėnesiai. Net vidutines pajamas gavusiam didmiesčio gyventojui kritimas didžiulis.
Kol valdžia kalba apie tai, kaip čia neskubiai paspartinus paramą verslui, jau reikia galvoti apie tiesioginę paramą darbuotojams, kad būtų palaikomos bent minimalios pajamos.
Galbūt tai mokesčių sumažinimas darbo jėgai, apie ką kalbama seniai. Gal suveiktų trumpalaikio darbo modelis, kuris praeitą krizę leido išgyventi Vokietijai ir labai sparčiai grįžti į klestėjimą.
Kaip rašo CNBC, niekada anksčiau, net per 2008 metų krizę, šių paraiškų skaičiaus augimas nebuvo toks spartus.
Sutrumpintas darbas gerai suveikė kaip priemonė užkirsti kelią masiniams atleidimams per paskutinę finansinę krizę. „Kurzarbeit“ leidžia darbuotojams nedirbti arba stipriai sumažinti jų darbo valandas, tačiau kartu išlaikyti oficialiai įdarbintus, valstybei finansuojant maždaug du trečdalius jų atlyginimo.
Iš esmės darbuotojai gauna du trečdalius atlyginimo, net jei jie iš viso nedirba. O įmonės nėra apkrautos personalo išlaidomis didelio ekonominio streso metu.
Kai 2009 m. Vokietijos BVP susitraukė 5 proc., per metus tai paveikė vidutiniškai 1,1 mln. darbuotojų, kas Berlynui kainavo apie 10 mlrd. Eur. Tačiau tų metų pabaigoje nedarbo lygis siekė 7 proc. ir buvo mažesnis nei 2008 m.
Tai šiek tiek panašu į mūsų įstatymuose numatytą dalinio darbo variantą, tačiau esminis skirtumas – vokiečiai leidžia žmogui išlaikyti orias, o ne minimalias, pajamas. Vėl galime grįžti į punktą „vartojimas“, nes dabar parama panašesnė į „darbas už maistą“.
Prastovos metu darbuotojui mokama 40 proc. nuo vidutinio jo atlyginimo, nors jis nedirba. Dalinio darbo atveju darbuotojas dirba tik dalį darbo laiko, už kurį mokamas atlyginimas, tačiau kartu galima kreiptis į „Sodrą“ dėl dalinio darbo išmokos darbuotojui. Apdraustiesiems asmenims, kuriems dalinis darbas nustatytas 2020 m. II-ąjį ketvirtį ir kurių darbo laikas sutrumpintas 30 procentų, maksimali dalinio darbo išmoka bus 235,05 Eur.
Tai tik vienas iš galimų modelių, nes skatinant ekonomiką verta gelbėti ne tik didžiuosius rinkos žaidėjus, pavyzdžiui, jiems padengiant išlaidas nuomai ir duodant kitokio gėrio tuo metu, kai jie tiesiog tęsia plėtrą rinkoje nušluodami mažuosius. Šiuo atveju priklausomybė labai aiški – kuo mažesnis vartojimas, tuo krizė ilgesnė ir gilesnė.
Lengva ranka padalinti nedarbingumo pažymėjimus buvo geras sprendimas, daliai žmonių ir smulkiam verslui amortizavęs prarastas pajamas ir leidęs nenugrimzti į skolų liūdną. Tačiau biuletenių šimtams tūkstančių žmonių neišdavinėsime metų metais. Net ir pasakojant, kad „verslas, kuris neišsilaiko bent mėnesį yra nevykęs“ teks sugalvoti, kaip paremti tą patį verslą ir jame dirbančius žmones tik akcentas bus ne įmonės, bet būtent žmonės.
Tiesa, šie žmonės, o ne didžiųjų įmonių akcininkai, pagrindiniai rinkėjai, kurie šiuo metu jau galvoja apie tai, kaip reikės gyventi toliau.