Arūnas Spraunius. Akinantis „Like‘o“ = „patiktuko“, „patiktuko“ = „Like‘o“ skurdas

Kodėl nepradėjus posakiu – tarkime, Marko Tulijaus Cicerono: mes ne vandeniu, ne ugnimi dažniau naudojamės, o bičiulyste. Arba: meilės dera privengti labiau nei neapykantos – ši ilgainiui gali atvėsti, meilė – niekada.

Sukanka 10 metų, kai 2010-aisiais nutiko pora įvykių, daugeliu atžvilgių lėmusių jau įsitvirtinusius papročius: pirmiausia interneto socialiniai tinklai apsirūpino mygtuku „Like“ ir bematant sukūrė milijonų priklausomybę nuo šio mygtukėlio – paaiškėjo, jog dalinti ir gauti „Like‘us“ =„patiktukus“, „patiktukus“=„Like‘us“ reiškia gal net su niekuo nesulyginamą palaimą.

„Like“ (Lietuvių kalbos komisija rekomenduoja atitikmenį „patiktukas“) padarė svaiginančią karjerą, kurios indiferentiška statistinė išraiška – apie 19 130 000 000 nuorodų „Google“ paieškos sistemoje (kovo 4-osios rezultatas).

Šio teksto gamintojas iškart nurodo vartosiąs originalą „Like“ kabutėse, nes mano, jog būtent ši forma neišvengiamai, lemtingai turi ateitį, nebent ištikų kokie kataklizmai (pavyzdžiui, globalus karas, ko atmesti negalima, bet juk nelinkime to sau).

Šiaip, nuokrypis. 1933 metų kovo 23-ąją pirmoje po rinkimų Reichstage pasakytoje kalboje Adolfas Hitleris nemažai dėmesio skyrė Trečiojo reicho kultūros politikai („Su mūsų visuomeninio gyvenimo politine dezinfekcija imperijos vyriausybė vykdys kruopštų moralinį viso nacionalinio organizmo valymą“). Po kalbos muzikantai žydai ėmė netekti darbo ir išvykti iš Vokietijos.

Naciai, žinodami, kad tarptautinė žvaigždė (1925 metais ypač sėkmingai pasirodė su Niujorko filharmonijos sinfoniniu orkestru, 1928-aisiais tapo Vienos filharmonijos orkestro bei Vienos operos vyriausiuoju dirigentu) Berlyno filharmonijos orkestro vyriausiasis dirigentas Wilhelmas Furtwängleris gali bet kada įsidarbinti už Atlanto, Berlyno filharmoniniam žydų klausimu padarė išimtį. Nepaisant to maestro nusiuntė tūžmingą laišką propagandos ministrui Josephui Goebbelsui: „...galų gale vienintelis skirtumas, kurį pripažįstu, – skirtumas tarp gero ir prasto meno...“

Ministras leido paskelbti laišką ir atsakė tame pačiame Berlyno laikraščio „Vossischen Zeitung“ numeryje: „Menas turi būti ne tik geras, bet ir susijęs su liaudimi, nes tik galių iš liaudies besisemiantis menas galų gale geba būti geras ir kažką reikšti liaudžiai, kuriai sukurtas.“

Antru reikšmingu 2010-ųjų įvykiu laikytini mobiliuosiuose įrenginiuose įdiegti priedai, suteikiantys galimybę naršyti interneto socialiniuose tinkluose bet kokiomis aplinkybėmis. Istorinio rezultato nereikėjo ilgai laukti – po metų išplito maištininko su mobiliuoju įvaizdis. „Arabų pavasaris“, „geltonosios liemenės“, Honkongas – didelės pilietinio neklusnumo akcijos tapo įmanomos dėl technologijų lemtos horizontalios žmonių organizacijos. Ryškus tai įvaizdis – ji/jis metasi ant policijos, pakeliui spėja fiksuoti asmenukę (selfi), kuri per keletą minučių išplinta pasaulyje.

Autoritariniams režimams, tokiems kaip Rusijoje, tas įvaizdis kategoriškai nemielas, todėl po poros metų jie irgi pasitelkę technologijas smogė atsakomąjį smūgį ir pasiūlė dešimtmečio antiherojų – interneto „trolį“, neišraiškingą asmenį, tarp dešimčių tokių pat neišraiškingųjų biure kasdien internete stropiai kalantį įrašus, komentarus vienintelio tikslo vardan – klastojant argumentus, kelti visuotinę painiavą ir atmušti bet kam norą aiškintis, kaip atrodo reikalai iš tikrųjų.

Pasirodė, toks kalbėjimas paklausus – kuo jausmingiau, kategoriškiau, tuo daugiau „Like‘ų“. „Trolis“ apeliuoja į audringą reakciją, siekdamas visuomenės savijautos, kuri slengu vadinama „holyvar“ (nuo angl. holy war – šventasis karas). Kai žmonės ima nekęsti vieni kitų ypač kokybiškai, iš visos širdies. Georgo Orwello romanas „1984“ ne kaip antiutopija, bet tikrovė.

Na, ir pagaliau – atsekti žmogaus (nebūtinai maištininko) su mobiliuoju judėjimą neįtikėtinai lengva. Tuo užsiima nebūtinai specialiosios tarnybos (joms pirmenybė, bet turbūt tik kol kas), bet ir reklamos davėjai: nespėjote pagalvoti apie naujo auto pirkimą, autosalono reklama patį jau pasiveja tarp naujienų #metoo ir protestų Honkonge temomis.

Statistikos mokslo jau patvirtinta, kad užtenka dešimties „Like‘ų“, kad kompiuterinis algoritmas su jumis susipažintų geriau nei kolega darbe, o iš 230–240 „Like‘ų“ apie jus sužinos daugiau nei sutuoktinis/-ė. Prekiaujama ištisais asmeninių duomenų paketais, tarkime, apie kokius 10 milijonų Floridos gyventojų.

Dešimtmečio pabaigoje paaiškėjo, kad gyvename patikimai apsaugotame skaitmeniame kalėjime, kurio sienas kur nors „Facebooke“ patys dekoruojame „Like‘ais“ ir kitomis mielomis ikonomis. Daugumai vartotojų visai jauku, kai viskas kontroliuojama. Ne Putinas, tai Zuckerbergas.

Skaitmeninis bendravimas turi papildomų niuansų – kai draugas Amerikoje ar Tailande, kūno kalbą reikia kažkuo pakeisti, tas kažkas yra nuolat pildomas trumpų frazių, ikonų sąrašas, kuriam pradžią davė „Like‘as“. Įgiję skaitmeninį kūną, gauname ir skaitmeninius jausmus, būsenas; „Facebooke“, trumposiose žinutėse tam tikra prasme virstame dvikūniais kaip koks Jėzus Kristus.

Sąrašas kol kas neatstoja kūno kalbos niuansų, todėl skaiteminiame bendravime išsisakymo galimybės ribotos. Kita vertus, kai interneto socialiniame tinkle reikalauji visų 500 tūkstančių draugų „Like‘ų“, juk išvengi bet kokio su trukme susieto įsipareigojimo. Gal tai narcisizmas, bet ir gyvename narcisizmo laikais, pabandyk juo nebūti.

„Like‘ų“ pasaulis šiaip jau turėtų būti ypač artimas nekonfliktiško rojaus palaimai, pagaliau. Tiesa, čia viskas ne vien vienareiškmiška.

Izraelio viešojoje erdvėje esama ir naratyvo, kad piliečiams įkyrėjo rinkimai, jau treti per metus, paskutiniai „ištikę“ kovo 2-ąją, be jokių garantijų, kad nebus ketvirtų. Todėl stipriausias juos prie balsadėžių ginsiantis jausmas bus neapykanta – ministrui pirmininkui ir toliau valdyti besiveržiančiam Beniaminui Netaniahu, perkeltiems asmenims, žydų arabams, arabų žydams... Žmonės net pasirengę aukoti savo interesus, kad tik pakenktų kitiems.

Sausio 18-ąją šveicarų leidinys „Tages-Anzeiger“ pristatė Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto tyrimą (apklausė 16 tūkstančių respondentų iš 16 šalių), pagal kurį beveik 50 proc. Mileniumo kartos (nuo 20 iki 35 metų) atstovų mano asmeniškai sulauksią Trečiojo pasaulinio karo. Pesimistiškiausiai (56 proc.) nusiteikę respektabilios Šveicarijos atstovai. 54 proc. apklaustųjų pareiškė maną, jog branduolinis ginklas bus panaudotas per artimiausią dešimtmetį. 41 proc. respondentas palaiko kankinimus tam tikromis karo aplinkybėmis, lyderiai čia – respondentai iš Izraelio, Nigerijos ir Jungtinių Valstijų.

Prinstono universiteto tyrėjai Nobelio premijos laureatas Angusas Deatonas ir Anna Case sausį priėjo išvados, jog amerikietiškas kapitalizmas daliai visuomenės nedirba. Ypač prasti baltųjų amerikiečių su tik vidurinio mokslo atestatais reikalai, o išaugusį savižudybių, mirčių nuo piktnaudžiavimo narkotikais, alkoholiu skaičių tyrėjai pagrindė situacija Jutos valstijoje, kur du trečdalius gyventojų sudarantiems mormonams religija draudžia alkoholį, kavą, tabaką. Savižudybių skaičius tarp 45–54 metų sulaukusių jutiečių nuo 1999-ųjų išaugo dvigubai, mirčių nuo alkoholio padidėjo 150 proc.

Po velnių, ir tai „Like‘ų“ edeno laikais! Kaip čia dabar, kai visi įpareigoti masiškai patikti?

Gal problemos kyla dėl pridėtinės vertės tvarumo paradokso? „Like‘as“ yra kapitalistinis gėris, pastarasis kategoriškai nepripažįsta nesuinteresuotumo (jei nenori pasipelnyti, esi niekas) ir yra pašėlusiai gajus.

Galima iliustruoti aukso pavyzdžiu. Actekams, inkams auksas tebuvo Saulės metalas, turintis sakralinę, ne materialinę prasmę. Indėnų civilizacijos niekada nepatyrė aukso karštligės, kokia aprašyta Jacko Londono romanuose, kai Ameriką užkariavusių pionierių dvasios didybę lydėjo pasibjaurėtinas godumas, pasirengimas dėl aukso parduoti ar nugalabyti bet ką.

Istorijoje įsitvirtino ne indėniška aukso interpretacija, nuo bronzos amžiaus (IV tūkstantmetis prieš mūsų erą) auksas buvo viena medžiagų, lėmusių tautų komunikaciją ir prekybos kelius.

Inkai čia prie to, kad paskutinį savo imperatorių Atahualpą 1533-aisiais iš jau nepriekaištingą aukso alkį išsiugdžiusių Francisco Pizarro vadovaujamų konkistadorų išpirko už rekordines istorijoje 6 tonas aukso ir apie 12 tonų sidabro, daugiausia meno kūrinius, kuriuos ispanai perlydė į luitus.

Aukso gabenimas iš Naujojo į Senąjį pasaulį ne tik prisidėjo prie senųjų Amerikos civilizacijų naikinimo, bet ir Ispanijos nuosmukio. Pasaulinės galybės siekę ispanų monarchai jį perkaldindavo į monetas, jas leido samdomų kareivių verbavimui, laivų statybai etc., kitaip tariant, auksas iš šalies plūdo, kai jau XVIII a. merkantilizmo auklėti ekonomistai žinojo, jog valstybė stiprėja, kai auksas ramiai guli valstybės ižde. Palikdamas šalį jis tarsi keršijo netoliaregiškiems valdovams, kurie vis būdavo priversti skelbti valstybės bankrotą, kol Ispanija iš tiesų bankrutavo.

Istorinėje sąmonėje auksas įsitvirtino kaip išlikimo garantas, būta mėginimų jį pakeisti, pavyzdžiui, brangiaisiais akmenimis, tačiau dirbtinių akmenų gamyba juos bematant atpigino. Auksas dirbtiniu būdu netiražuojamas. Beje, mokslas išsiaiškino, kad keletas gramų aukso yra ir žmoguje, moteryse 5–6 kartus daugiau nei vyruose.

Po Pirmojo pasaulinio karo trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nuskurdusi Europa tai, ką anksčiau gamino iš brangių metalų, ėmė kartoti iš pigių medžiagų be baimės broko atveju prarasti brangią medžiagą. Bižuterijai suklestėjus, auksas toliau tarnauja pastovia verte, nepriklausoma nuo masinio tiražavimo svyravimų. Jo galia slypi elitarizme, auksas yra retas.

„Like‘us“ galima vertinti kaip dvasinę bižuteriją, kuri nereikalauja ilgalaikių pastangų, siekiant ilgalaikio palankumo. Spustelėjai klavišą, ups – ir jau patinki. Tiesa, dar kaip reikiant nesiaiškinta, su kokio brangumo žmogiško ego medžiaga turime reikalą. Gal nieko nekainuos, kas žino...

Aukščiau pateikti pavyzdžiai nelabai patvirtina žmogiškos sielos grožio gajumą bet kokiomis aplinkybėmis.

Komentuodamas paskutinius rinkimus į britų parlamentą, istorikas Niallas Fergusonas remdamasis ir „Like‘ų“ skaičiaus analize nurodė neregėtą rinkimų kampanijos turinio skurdą. Į ką rinkėjai reagavo nesivaržydami, pavyzdžiui, taip: „Labai liūdnas pasirinkimas. Tarp žmonos nekenčiančio, negarbingo kvailio ir fantastiškai nekompetetingo liurbio.“

Norėjo organizatoriai to ar ne, Aušvico koncentracijos stovyklos išvadavimo 75-mečio minėjimuose (sausio 23-ąją Jeruzalės Holokausto memoriale ir muziejuje „Yad Vashem“, sausio 27 dieną Aušvico-Birkenau memoriale-muziejuje Lenkijoje) regėjome rungtynes virtualaus patrauklumo, kurio išraiška irgi „Like‘ai“. Pasak žiniasklaidos, į Holokausto minėjimą Jeruzalėje atvyko 24 prezidentai, 6 monarchai, 4 ministrai pirmininkai, 4 parlamento vadovai. Aušvico-Birkenau memoriale-muziejuje minėjime dalyvavo 120 valstybių vadovų ir atstovų.

Nežinia, kaip ši aritmetika sietina su suvokimu faktų – kad Aušvico stovykloje naciai 1940–1945 m. nužudė apie 1,5 mln. žmonių, po karo ji pertvarkyta į SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariato ir Lenkijos visuomenės saugumo ministerijos stovyklą, kurios barakuose kalinti jau nesitaiksčiusieji su komunistine okupacija, tarp jų ir iš Armijos Krajovos, irgi įnešusios indėlį į kovą su nacizmu.

Užtat Jeruzalės meras forumo dalyvius po oficialių renginių pakvietė į kokteilių vakarėlį, ką, kaip ir viską aplink šį renginį Izraelio politologas, leidinio „Detali“ vyriausiasis redaktorius Emilis Shleymovichius palydėjo komentaru, jog Katastrofos aukų minėjimas buvo paverstas regioninių, ekonominių problemų sprendimo aikštele, politinio barnio arena ir virto pasityčiojimu iš tragedijos.

Pulbicistas Ilja Milshteinas politinius žaidimus Holokausto fone pavadino dviguba gėda. 64 komentatoriai prie teksto aiškinosi ne tiek moralinę dilemą, o kuris iš pašnekovų didesnis mulkis ir kad didžiausias mulkis yra į Berlyną iš Rusijos gyventi išvykęs žydų kilmės Milshteinas.

Vis dėlto rankų nuleisti gludinant dvasinę bižuteriją negalima. Jos ir nenuleidžiamos, ypač kai „Like‘ų“ žūtbūtinė medžioklė mobilizuoja žygdarbiams.

Vokietijoje sutuoktiniai pasiekė pasaulio rekordą papuošę namuose 350 kalėdinių eglučių. Sausio 23-ąją, antrą savo apkaltos dieną, prezidentas Donaldas Trumpas „Twitteryje“ paskelbė 142 įrašus per parą ir taip sumušė 2019-ųjų gruodžio 12-osios asmeninį rekordą, kuomet klausymų dėl tos pačios apkaltos metu paskelbė 123 įrašus.

Turkmėnistano Lepabo regione 40 metų perkopę valdininkai vyrai nuo vasario 1-osios įpareigoti viešumoje rodytis tik žilstelėję, reikalui esant žilę pagamindami dažymo metodu, kad būtų panašūs į prezidentą Gurbangulą Berdymuchamedovą, kuris gražia žile puikuojasi nuo 2018 metų rugpjūčio.

Rusijos valstybinis televizijos kanalas „Rossia 24“ savo „You Tube“ puslapyje pašalino „Like‘ų“ skaitliuką po naujametiniu Vladimiro Putino sveikinimu po to, kai šis sausio 1 dienos 13 valandą išdavikiškai registravo 12 tūkstančių „Like‘ų“ ir 66 tūkstančius „Dislike“ų“ (lietuviškai „nepatiktukų“).

Masinės kultūros laikais tikrąją reikalų padėtį aiškina šios herojai. Pusantro milijardo peržiūrų disponuojantis hip hopo atlikėjas Aubrey Drakeas dainose apgieda, kaip vieną gražuolę keičia į dar puikesnę antrą, trečią, ketvirtą etc. Jos yra jo kūno tiesiog apkerėtos. Tai, ką ir turime žinoti apie šį pasaulį, priešingu atveju nepaaiškinsi, iš kur pusantro milijardo „Like‘ų“. Apie porą milijonų gerbėjų „YouTube“ renkantis psichologas ir filosofas Jordanas Petersonas gina tradicinį maskulinizmą ir skelbia, kad tikėjimo maskulinizmu praradimas Vakaruose prilygsta Dievo mirčiai.

2015-aisiais „Uber“ savininkas milijardierius Travisas Kalanickas susitikinėjo su Gabi Holzwart, smuikininke ir „Huffington Post“ autore. Susipažino rizikos kapitalisto, filantropo Shervino Pishevaro surengtame vakarėlyje, pastarasis ją pamatė griežiančią smuiku prie prekybos centro „Trader Joe's“ Los Andžele. Išeitų, gerai mergina grojo, bet su T. Kalanicku išsiskyrė 2017 metais po to, kai parašė apie seksizmo atvejus „Uberyje“. O ir „Google“ Gaby terenka 5 nuorodas, vieni vartai, lyginant su 2 240 000 T. Kalanicko nuorodų derliumi (kovo 4-osios rezultatas).

Tiesa, galima ir išvirkščia „Like‘ų“ vajaus išraiška. Su Greta Thunberg bendravę žurnalistai ją apibūdina kaip ironišką, griežtą, visišką priešingybę „mieloms“ merginoms. Pernykščiame Davoso ekonomikos forume rinktinei publikai paauglė pareiškė norinti, jog ši supanikuotų, pajustų baimę, kurią ji jaučia kasdien, ir pagaliau imtų veikti. Nepaisant demonstratyvaus „nemielumo“, G. Thunberg „Google“ renka apie 95 100 000 nuorodų (kovo 4-osios rezultatas).

Į minėjimą Jeruzalėje nuvykusi Ukrainos delegacija savo vietas perleido žmonėms, kurie asmeniškai pergyveno Holokausto tragediją, tą patį padarė kai kurie Izraelio vyriausybės ministrai. Turbūt toks skirtumas tarp „Like“ ir teisinga.

„Like‘ų“ alkis verčia klampiai narstyti tik poelgius tarsi vienintelį tikrą gyvenimą. Iš čia liūdnokas apmaudas ir D. Trumpo šalinininkų, kurį jau balsavimo dėl prezidento apkaltos (neįvykusios) dieną vasario 6-ąją ištransliavo jo advokatas Kennethas Starras, pareiškęs, jog Amerika gyvena veikiausiai beviltiško politinio susipriešinimo laikais. Nieko niekuo nebeįmanoma įtikinti, visi semiasi žinių tik iš savo mėgstamų šaltinių.

Atvirai konstatuotas apmaudas nurodo, kad amerikiečiai iš tos ir „Like/ų“ sukeltos neapykantos fejerijos veikiausiai atsitokės pirmi, kaip visada.

Mūsų tėvynėje „Like‘as“ irgi neabejotinai laimi, todėl privalu grįžti ten, kur turime būti, prie „Facebook‘o“ „sienos“: „Esu labai dėkinga visiems interneto draugams žiūrėjusiems ir žiūrintiems mano foto. Ačiū!“

Labai visokios patirties Antrojo pasulinio karo frontuose gavęs amerikiečių generolas Dwightas Eisenhoweris yra pastebėjęs (galima įsivaizduoti tokį įrašą „Twitteryje“?), jog apkasuose netikinčių žmonių nebūna. Galima paikai beviltiškai ieškoti ryšio tarp šio ir aukščiau cituoto pareiškimo ant „Facebooko“ sienos. Bet galima negaišti ir mėgautis Andriaus Tapino ir Ingos Valinskienės meilės romanu, nenuilstamai dėliojant „Like‘us“. Romanui ne romanui, koks skirtumas.

Pradėjus sparnuotais posakiais, tinkama kažkuo panašaus ir baigti: „Like‘as“ pribaigia galiojimo laiką japonų patarlės, jog dievai miršta, kai jais nustojama tikėti.