Teksto autorius savaip liūdėjo dėl pabaigos laikmečio, kai rizikuota dėl idėjų, gi dabar, F. Fukuyamos nuomone, stosiąs nuobodokas liberalios demokratijos Edenas. „Istorijos pabaiga?“ publikacijos 30-mečio proga – tekstų diptichas apie tikrą ar menamą mus ištikusį rojų.
Kas sakė, kad po Berlyno sienos griuvimo 1989-aisiais stos palaimos amžius ir bet kas bet kurioje planetos vietoje galės realizuoti save, jei nėra sau priešas? Žinia, kas – politinis ekonomistas F. Fukuyama iš pradžių straipsnyje „Istorijos pabaiga?“, vėliau šią mintį plėtojęs knygoje „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ (1992 m.). Istorijos pabaiga neišvengiama, nes demokratijos principai universalūs, todėl įsigalės pasaulyje, o kapitalizmas praktikoje įrodė savo efektyvumą. Neliks motyvo geopolitinei karštinei, taigi ir motyvo jokiai karštinei.
Jau plintant liberalizmo himnui „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“, neomarksistas Immanuelis Wallersteinas 1995 m. paskelbtame veikale „Po liberalizmo“ pranašavo pasaulinį liberalizmo krachą. Amerikos neokonservatoriai maždaug tuo metu XXI a. skelbė Amerikos viešpatavimo amžiumi. Tad kieno jis, tas mūsų (?) XXI amžius?
„Perimkime iniciatyvą iš Rusijos“, – stojus 2018-ųjų rudeniui sakė Edwardas Lucasas ir vardijo, kodėl reikia perimti: rusų kišimasis į JAV politinę sistemą sukrečiantis, Maskva kursto prieš migrantus nukreiptas nuotaikas ES. Ir taip toliau. Britų apžvalgininko perspėjimas paskelbtas išvakarėse Maskvos surengtų didžiausių karinių pratybų nuo 1981-ųjų, mokymuose „Vostok“ dalyvavo 300 tūkstančių karių ir 900 tankų.
Vadovaujantis „Istorijos pabaigos“ logika klaustina, kuriam galui pratybos su 300 tūkstančių karių, kai Vakarai porą dešimtmečių mažino išlaidas gynybai.
Tiesa, po 2014-ųjų rusų agresijos prieš Ukrainą vėl pradėjo jas didinti, net po Antrojo pasaulinio karo į karinį laivyną neinvestavusi geografiškai atokoka Australija pagal programą „Naval Shipbuilding Plan“ naujiems karo laivams išleis 90 milijardų Australijos dolerių.
Į bet kokią politiką įsivėlė klaida ar dėl „prigimtinės ydos“ F. Fukuyamos aprašytas nuobodus Edenas Žemėje neįmanomas iš principo? Ir – kiek ši dilema verta dėmesio, kai žodžiai jų perprodukcijos aplinkybėmis tiesiog atpigo?
Citata (be abejo, savo teksto – konsumerizmo klestėjimo laikais dera cituoti to vertus autorius): „Rungtynių reportažo ar publicistinės laidos vedėjas pasitelkęs visą asmeninį žavesį: „Dabar trumpa reklama, bet būtinai likite su mumis.“
Rungtynės ir publicistika (pavyzdžiui, istorinė) kuria turiningą intrigą, bet vedėjas kiek galėdamas atsargiau (kad neišbaidytų?) telkiasi žavesį ir atsiprašo publikos dėl neturiningo intarpo. Tas intarpas neišvengiamas, būtent jis paleidžia į eterį ir rungtynes, ir publicistiką.
Informacinis mirgėjimas šiandien „yra viskas“, tai jis kaldina veržlius mūsų charakterius (...) Intensyvumas ir tempas išvaduoja nuo pareigos į ką nors žvelgti ilgai, skirti tam daug laiko, net jei asmeniškai norėtume tą daryti. Intensyvumas būtinai reikalauja kainos, tikriausiai ji yra mūsų nekantrumas ir nepasitenkinimas, godulys patirti „dar kažką“ (...) Žvilgsnis įgyja vis daugiau interaktyvių įgūdžių ir besąlygiškas teksto monopolis prasmės teritorijoje nepastebimai sklaidosi tarsi bobų vasaros migla, rudens saulei (likimui?..) nenumaldomai kopiant aukštyn.“ (Arūnas Spraunius „...ir kaip mus palieka tekstas“, Kultūros barai 2013, 3, p. 66–67).
Bet kas gali kalbėti bet ką, nebėra reikalo save stabdyti (pavyzdžiui, paisant vidinio imperatyvo kalbėti tiesą) – nepasireikši pats, būsi beveik akimirksniu aplenktas kitų.
Toks lyg ir žmonių nelygybės patvirtinimas, bet gana senamadišku, nes su stabmeldystės elementais, Antikos Vidurio Rytų karalysčių (pavyzdžiui, Mesopotamijos ar Urartu) ritualų stiliumi.
„The Washington Post“ suskaičiavo, kad per 446 valdymo dienas „žynys“ prezidentas Donaldas Trumpas padarė 3001 melagingą arba nekorektišką pareiškimą, vidutiniškai maždaug šešis su puse per dieną.
Beje, apie pirmo „istorijos pabaigos“ dešimtmečio lyg ir palaimą. 2018-ųjų rudenį JAV paskelbtas 591 puslapis dokumentų Rusijos bei Amerikos prezidentų Boriso Jelcino ir Billo Clintono bendravimo 1992–1999 metais, per tą laiką jie susitiko 18 kartų ir 59 sykius šnekėjosi telefonu.
Pokalbiuose netrūko įtampų, 1996-aisiais, rinkimų metais, B. Jelcinas prašė B. Clintono nepalaikyti komunistų lyderio Genadijaus Ziuganovo ir skundėsi (pranašiškai?), kad komunistai nori paimti iš Ukrainos Krymą. Paskutiniame prezidentų susitikime Stambule 1999 metų lapkritį B. Jelcinas įkalbinėjo atiduoti Rusijai Senojo Žemyno saugumą.
„Europiečiams nelabai patiks“, – ironiškai reagavo B. Clintonas. „Ne visiems, – sutiko Rusijos prezidentas. – Bet aš juk europietis, gyvenu Maskvoje, Europoje. Billai, rimtai, Europa dar niekada nesijautė tokia artima Rusijai kaip dabar.“
Pokalbis nutrūko, kai JAV prezidentas prabilo apie tuo metu prasidėjusį antrąjį Čečėnijos karą. B. Clintonas tik spėjo iš derybų kambario išeinančio B. Jelcino paklausti, kas laimės Rusijos prezidento rinkimus 2000-ųjų kovą.
„V. Putinas, be abejo“, – nesudvejojęs atsakė šis. – Jis demokratas, energingas, protingas, žino Vakarus ir jį lydės sėkmė.“
Sėkmę, V. Putino rugpjūčio 9-ąją atšventus prezidentavimo 20-metį, ginčyti paika, o štai B. Jelcino frazė apie demokratiją pašauktą apginti KGB papulkininkį – tai jau literatūra, po kuria pasirašytų ir Franzas Kafka.
Išeitų, dabartinių geopolitikos „žiedelių“ šaknys – „istorijos pabaigos“ dešimtmetyje. Internautai geopolitikai skirtuose interneto puslapiuose baigiantis XXI a. antram dešimtmečiui kumščioja vieni kitus, ragindami apsirūpinti kukurūzų spragėsiais bežiūrint, kas čia bus toliau.
Kita vertus, viskas gal banaliai paprasta, pavyzdžiui, reikalai visai „telpa“ į Nobelio literatūros premijos laureato Günterio Grasso pirmą kartą 1959 metais išleisto romano „Skardinis būgnelis“ gal net pranašišką frazę – kiekvienas maudosi sau.
Pliauškimo ką tinkamas laikais nerentabilus yra, tarkime, suglumimas Lenkijos, Baltijos šalių, Gruzijos, Ukrainos, Slovakijos, kiek vėliau ir Jungtinės Karalystės (JK) delegacijų dėl Rusijos delegacijos grąžinimo į Europos Tarybą (ET), kai Maskva nė piršto nepajudino, kad pašalintų priežastį, dėl kurios buvo suspenduota (ne panaikinta) jos balsavimo teisė ET – ištaisytų (bent mėgintų tą daryti) pasekmes 2014-aisiais įvykdytos agresijos prieš Ukrainą. „Priežastis“ toji Ukrainos pusėje nusinešė 13 tūkstančių gyvybių.
Niūrokai simptomiška, jog kai kuriuose interneto puslapiuose (pavyzdžiui, „Grani“) po rusų grąžinimo į ET svarstyta, jog Ukrainai dera susigrąžinti branduolinės valstybės statusą kad ir Izraelio pavyzdžiu, kai tas ginklas lyg ir yra, bet niekas nematė.
Iki Budapešto memorandumo, 1994 metais Kijevui prisijungus prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, kurį kaip Ukrainos teritorinio vientisumo garantė pasirašė ir Maskva, ukrainiečiai disponavo trečiu pagal dydį branduolinio ginklo arsenalu pasaulyje.
Geografiškai tolimesnis nerentabilumas. Musulmoniškose šalyse auga įniršis dėl užmuštų jemeniečių skaičiaus, artėjančio prie 230 tūkstančių, Saudo Arabijos vadovaujamai sunitų koalicijai kare su šiitiško Irano remiamais husitais dažnai neatrankinėmis oro atakomis bombarduojant ligonines, laidotuvių eisenas, mokyklinius autobusus...
Balandžio pabaigoje sunitų dvasininkas, Libijos didysis muftijus Sadiqas al-Gariani paragino musulmonus boikotuoti šiųmetinį hadžą, šventąją piligriminę kelionę į Meką, kuris kiekvienam suaugusiam musulmonui bent kartą gyvenime privalomas. Dvasininkas net pareiškė, jog bet kas, keliausiantis į Meką, veikiau nusidės nei atliks Aukščiausiąjį šlovinantį gerą darbą – aptarnaudamas milijonus piligrimų Er Rijadas gauna milžiniškas pajamas, kurios leidžia pirkti ginkluotę agresijai prieš Jemeną.
Maždaug tą patį skelbė ir dar vienas sunitų teologas Yusufas al-Qaradawi praėjusių metų rugpjūtį išleistoje fetvoje, draudžiančioje piligrimystę į Meką, nes Alachas myli musulmonus, kurie maitina alkstančius, gydo ligonius ir priglaudžia namų netekusius, o ne leidžiančius pinigus hadžui.
JAV kongresas neseniai atidėjo, bet neatšaukė prezidento D. Trumpo per jo pirmą užsienio vizitą sudaryto 110 mlrd. dolerių vertės ginklų pardavimo sandorio su Er Rijadu patvirtinimą.
Saudo Arabija iki 2030-ųjų planuoja išauginti ją aplankančių turistų kiekį iki 30 milijonų kasmet, išleidusi ne mažiau 35 milijardų dolerių prabangių kurortų kūrimui 50-yje beveik neapgyventų Raudonosios jūros salų. Steigimui futuristinio pramogų miesto NEOM su robotizuota valdymo bei aptarnavimo sistema, atsinaujinančia energetika ir nuosavais įstatymais bus skirta dar 500 milijardų. NEOM pašauktas užtemdyti Las Vegasą, prezidentas D. Trumpas suklustų būtent šioje vietoje.
Dideliame interviu „The Financial Times“ redaktorių Lionelą Barberį ir Maskvos biuro šefą Henrį Foyų prieš G20 susitikimą Osakoje birželio pabaigoje prezidentas V. Putinas patikino, jog liberali idėja galutinai išsisėmė ir tą galima įrodyti pavyzdžiu prezidento D. Trumpo, kuris yra žmogus talentingas, todėl ir laimėjęs Amerikos prezidentystę. Esą amerikiečių nacija pavargo nuo liberalių elitų. „The Financial Times“ žurnalistams diskretiškai pasiteiravus apie įpėdinį, Leonidą Brežnevą valdymo trukme perspjovęs Rusijos prezidentas juos atlaidžiai nuramino – o kaipgi, galvojąs, nuo pat 2000-ųjų.
Aišku, galutinis žodis – Rusijos piliečiams. „Balsavimu Dūmoje?“ – nenuovokiai tikslinosi britai ir gavo atgal nedelsiant: „Kodėl Dūmoje? Tiesioginiu balsavimu... ne taip, kaip jūsų JK. Mes juk demokratinė valstybė...“ „Demokratijos“ galima buvo prisiūrėti per piliečių protestus Maskvos centre liepos-rugpjūčio mėnesių sandūroje – pusantro tūkstančių sulaikytų, virš 800 sulaikytų, kažkam sulaužyta koja...
Teoriškai dabartinis galėtų būti ironijos amžius, tik jau įrodyta, jog efektyvi gyvenimo rinkodara tariamosios nuosakos nepripažįsta, o rinkodara toji iš tiesų efektyvi. Prezidentą V. Putiną saugo Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FST) geriau nei bet ką pasaulyje, jam vykstant į susitikimus uždaromi ištisi miestų kvartalai, bet jis vis tiek vėlavo valandą ir 7 minutes per paskutinę audienciją pas popiežių Pranciškų.
Rusijos prezidento ir popiežiaus susitikimą galima vadinti XXI a. pradžios simboliu – gerokai apdrožtą automobilį vairuojantis, kai buvo Buenos Airių arkivyskupas, metro apskritai be apsaugos keliavęs popiežius Pranciškus, pareikalavęs jo valdžios ženklą auksinį žiedą pakeisti variniu, ir autoritaras, kurio statusas suteikia visas galimybes nevėluoti, bet jam „neišeina“ arba jis „nemato reikalo“.
Beje, skirtingai nei vizitų pas popiežių ar Karalienę Elžbietą II atvejais, dziudo entuziastas prezidentas į savo mėgstamas kovas be taisyklių nevėluoja niekada.
Realybė vis tiek dilginančiai konkreti, Sergejų ir Juliją Skripalius JK apnuodiję rusų agentai įžūliai aplaidžiai visuomeniniu transportu (kas trukdė išsinuomoti automobilį?) gabeno nuodus į Solsberį ir atsikratė jų flakono parke, dėl ko paskui mirė Dona Sturgess. O juk tampėsi dozę, kurios užteko užmušti 4000 žmonių. Cinizmo klausimu Rusijos prezidentą nugalėti sudėtinga, kaip apibendrino šveicarų „Tages-Anzeiger“ (2018 09 07).
Maskva paliko Gruziją be gamtinių dujų 2006-aisiais kaip tik prieš šildymo sezoną. Rusijos valstybinė televizija su pasitenkinimu rodė, kaip Vachtangui Kikabidzei per interviu iš burnos virto garas. Beveik pagal Niutono dėsnį apie veiksmą ir atoveiksmį – išskyrus „etinį“ garą iš gruzinų dainininko burnos ar per dar vieną Kremliaus pagiežos („ressentimento“ temai skirtas 2-as ditpticho tekstas) gruzinams sesiją kai kurių Rusijos mokyklų direktorių sprendimą atsikratyti mokinių gruziniškomis pavardėmis.
Jūs draudžiate mūsų kyšininkams iš „Magnitskio sąrašo“ vykti pas jus – mes uždrausime jums įsivaikinti mūsų našlaičius, jūs mums sankcijas dėl Krymo, mes neleisime saviems valgyti jūsų produktų. Ir taip toliau. Atsakai simetriški ar ne – rūpi nebent idealistams, jei taikomi, tai ir simetriški.
„Istorijos pabaigos?“ ir „Po liberalizmo“ dešimtmetyje Vakaruose būta didelių vilčių apie Rusiją kaip sąjungininkę. Ši emancipavosi ir prisiminė (arba niekada nebuvo kaip reikiant pamiršusi) praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžios Jevgenijaus Primakovo doktriną apie daugiapolį pasaulį, kuriame ji turi siekti neleisti Amerikai diktuoti.
Dabar Maskva turi instrumentų diskredituoti ir priešinti visą demokratinį pasaulį.
Usually biznis – Maskva porą metų nemokėjo nario mokesčio ET, galų gale nugalėjo poreikis išlaikyti ir Maskvą, ir jos pinigus.
D. Trumpas ne kartą perspėjo Europos vyriausybes, pirmiausia Vokietijos, apie energetinio bendradarbiavimo su Rusija pavojus, ES lyderiai savo ruožtu priekaištavo JAV prezidentui dėl šio nuolankumo prieš prezidentą V. Putiną.
Per tą perspėjimų, priekaištų „sagą“ tūkstantis kompanijų iš 25 valstybių, „Gazprom“ partnerių, nutiesė 70 proc. vamzdyno į Vokietiją Baltijos jūros dugnu, kuris užbaigtas gali lemti visavertį karą Ukrainos rytuose (Maskvą kol kas stabdo karo atveju kilsianti grėsmė jos dujų eksporto į Europą infrastruktūrai, taigi ir pelnui už eksportą).
Ir Nyderlandų piliečiai žuvo 2014 m. liepos 17-ąją, kai virš Donbaso buvo numuštas iš Amsterdamo į Kvalą Lumpūrą skridęs lėktuvas (aukų skaičius siekė 298).
Nyderlandai su Austrija bei Italija yra didžiausios rusiško kapitalo saugyklos Europoje pagal Vašingtono strateginių ir tarptautinių tyrimų centro ataskaitą: Nyderlanduose rusų kompanijos 2007 m. laikytus 13,2 milijardo eurų 2017 m. padidino iki 96 milijardų (13 proc. Nyderlandų BVP).
Esama tezės, kad Vakarai pavargo ne tiek nuo Ukrainos, kiek nuo įsipareigojimo ją remti. Tą patvirtina kad ir žodžių junginys, apibūdinant situaciją Ukrainos rytuose – „separatistinė zona“. Pagal apibrėžimą tokia laikytina, pavyzdžiui, Katalonija su savo istorija, kultūra bei identitetu. „Donbaso identitetas“ nežinomas, Donecke konfliktas – dėl išorės (Rusijos) veiksmų.
Ukrainiečių žurnalistei ir vertėjai Annai Česanovskai tenka bylinėtis dėl teisės į Prancūzijos žurnalizmo žvaigždės Paulio Moreiros filmo „Ukraina. Revoliucijos kaukės“ vertinimą, kai ji filmą pavadino manipuliaciniu.
Nieko ypač naujo – liepos 1-ąją rusai Barenco jūroje atominiame povandeniniame laive „Losharik“ numarino, pasirodo, dalį povandenio laivyno elito, septynis 1-o rango, tris 2-o, du 3-o rango kapitonus. Dėl tragedijos (tiek kapitonų nedideliame povandeniniame laive įprastai nebūna) kilus triukšmui, prisiminta istorija – po 2004-ųjų gruodį rusų atominio povandeninio „Kursk“ tragedijos, kai žuvo visas 118 narių ekipažas, Rusijos FST užsakymu prancūzai susuko dokumentinį filmą „Povadeninis laivas drumstame vandenyje“.
Jame prezidentas V. Putinas lyg ir kritikuotas, vis dėlto pagrindinė mintis buvo, jog „Kurską“ nuskandino amerikiečiai. Atkreiptinas dėmesys į nacionalinę šių siužetų veikėjų sudėtį.
Kolizijos su Vakarų lyderiais, rusiško kapitalo saugyklomis, tūkstančiu „Gazprom“ partnerių, nuovargiu dėl demokratinių įsipareigojimų, svaiginančia NEOM perspektyva perspjauti Las Vegasą, užmušus 230 tūkstančių jemeniečių etc., „sklaidosi sklandžiai tarsi bobų vasaros migla, rudens saulei (likimui?..) nenumaldomai kopiant aukštyn“.
Sociologas Zygmuntas Baumanas kaip XXI amžiaus skiriamąjį ženklą yra konstatavęs takios tapatybės gebėjimą (net prievolę) „slysti“ ir taip nepriekaištinga rinkodara įtvirtinti mentalitetą, kuris statistiniais-teisiniais instrumentais kaip patogiais matuoja ne tai kad bet ką, o viską.
Nyderlandų aukščiausiojo teismo liepos 19-osios srendimu šios šalies JT taikdariško karių kontingento kaltės mastas dėl 8 tūkstančių musulmonų išžudymo Srebrenicoje per Balkanų karą praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje sumažintas nuo 30 proc. iki 10 proc. 1995 metų liepą Bosnijos musulmonai nuo vietos serbų pajėgų puolimo bandė slėptis Potočaro kaime, kurį kontroliavo JT taikdariai.
Serbams apšaudžius jų pozicijas ir pagrasinus užmušti 14 paimtų į nelaisvę Nyderlandų karių, taikdariai atidavė jiems apie 5 tūkstančius jų bazėje prisiglaudusių musulmonų mainais už tuos 14. Serbai moteris ir vaikus deportavo į musulmonų gyvenamas teritorijas, o vyrus nuo 12 iki 77 metų nugalabijo gretimoje Srebrenicoje.
Šis teismo sprendimas reiškia, jog aukų artimieji gaus po keletą tūkstančių eurų kompensacijos, nors organizacija „Srebrenicos motinos“ bandė išsireikalauti pilnos Nyderlandų taikdarių kaltės.
Liepos 21-ąją planetos investuotojai sulaukė žinios, jog jau gali investuoti ne vien į naftą, akcijas ar valstybių skolas, bet ir juodųjų raganosių (lot. Diceros bicornis) išsaugojimą, mat jų per 40 metų sumažėjo virš 10 kartų.
Gamtosauginės organizacijos remiamos stambių bankų 2020-aisiais pradės parduoti obligacijas, dividendų už kurias bus galima tikėtis, jei Diceros bicornis populiacija Afrikoje po 5-erių metų išaugs. Viena obligacija kainuoja 50 milijonų dolerių, dividendų dydį lems populiacijos pagausėjimo dydis.
Monetizacija valdo visur ir beatodairiškai? Nebūtinai. 18 Amerikos milijardierių laišku kreipėsi į Kongresą, reikalaudami padidinti mokesčius sau, nes per trisdešimtmetį 1 proc. JAV turtingiausiųjų turtas augo iki 21 trilijono dolerių, per tą patį laiką pusei šalies labiausiai nepasiturinčiųjų nuskurdus 900 milijardų.
Savo skiltyje „The New York Times“ milijardierius filantropas Elis Broadas (neturtingų emigrantų iš Lietuvos atžala) argumentavo, jog ir po ilgametės filantropinės veiklos jis supranta, kad ši negali sumažinti nelygybės. Laišką pasirašiusieji nusprendė – laikas dalintis, juo labiau, kad racionaliai suvokia per savo milijardus mokesčių didėjimo nepajusiantys. Be to, tam pritaria 7 iš 10 bet kurių pažiūrų amerikiečių.
Amerikoje tai ne novacija – investuotojas Warrenas Buffettas 2011-aisiais pareikalavo sau didesnių mokesčių atradęs, jog jų sumoka procentiškai mažiau nei visi 20 jo darbuotojų.
Kelias viską atimti ir padalinti JAV vertinamas su pasidygėjimu, pasak Niujorko rašytojo ir publicisto Aleksandro Genio alegorijos „Penki milijonai“, dėl populiarumo pasakos „Pelenė“, kuria JAV turčiai tiki arba apsimeta ja tikį.
Magnatų vaidmuo Amerikoje svarbesnis negu „Pelenėje“ – pinigai iš tiesų formuoja tikrovę, „Omahos orakulas“ W. Buffettas pirkdamas vienos ar kitos kompanijos arba pramonės sektoriaus akcijas kuria ją pagal savo skonį. Visa, kas geriausia Amerikoje, – pradedant universitetais ir baigiant parkais – sukurta už turčių pinigus. Pinigai kaip sėkmės indikatorius ir našta, nuo kurios anksčiau ar vėliau ir įvairiu mastu atsikratoma.
Tai nereiškia, kad milijonieriai besąlygiškai mylimi – į juos žvelgiama specifiniu amerikietišku žvilgsniu.
Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas apybraižų knygoje „Vienaukštė Amerika“ po kelionės JAV 1935–1936 m. pateikė pokalbį su bedarbiu, kuris, nors ir prisikentėjęs nuo Didžiosios depresijos, pasisakė už turto konfiskavimą iš turčių, bet paliekant jiems 5 milijonus dolerių.
Tokia yra amerikietiškos svajonės logika – kad ir koks neturtingas būtum, viltis į happy end neapleidžia jokiomis aplinkybėmis. I. Ilfo ir J. Petrovo pašnekovas širdies gilumoje tikėjosi praturtėti, tada jam tie 5 milijonai, kurių – jai ką – neatims, ir pravers.
Kiek 18 JAV turčių žygiai XXI a. pradžioje yra tendencija, kiek išimtis iš iš jos? Primintina, jog čia pateiktieji radosi demokratinio kapitalizmo citadelėje Amerikoje, kurios piliečiai abiejuose turtinės išklotinės kraštuose prie šios visuomenės saviorganizcijos versijos jaučiais mažiausiai įprastai (jei ne tiesiog puikiai).
Kai kapitalizmas laimėjo globaliu mastu, irgi atviras klausimas, ar/kiek globaliai perspektyvi amerikietiška kapitalizmo versija.
Tarkime, liepos 10-ąją Anapilinin iškeliavusio milijardieriaus filantropo iš Teksaso Rosso Perot, tapusio sėkmingiausiu nepriklausomu kandidatu JAV prezidento rinkimų kampanijose, kai 1992-aisiais pelnė apie 19 proc. ir pagal apklausas turėjo šansų aplošti partinius Georgą W. Bushą vyresnįjį ir Billą Clintoną.
O juk, atrodytų, paprastas vaikinas, gimtajame mieste baigęs visuomeninę kolegiją, po tarnybos kariniame jūrų laivyne įsidarbinęs pardavimų vadybininku IBM, 1962-aisiais įsteigęs savo duomenų apdorojimo verslą, kurį po 20 metų už beveik 2,5 milijardo dolerių pardavė „General Motors“. Atsisakęs prezidentystės ambicijų, grįžo į verslą ir užsiėmė filantropija.
Bet tai Teksaso vyruko iš dar XX amžiaus gyvenimo matrica, vargu ar taikytina XXI a. pradžios „po-tiesos“ (post-truth „Oxford Dictionaries“ 2016-aisiais paskelbė metų žodžiu) realijų kaldinamam nuvorišų entuziazmui. Rusų ekonomistas Vladislavas Inozemtsevas, 15 monografijų apie pasaulio ekonomiką autorius, kalba apie įsitvirtinimą korporacinės valstybės, kurią privilegijuotų asmenų grupės, kai kada turinčios organizuotų nusikalstamų grupuočių požymių, išnaudoja asmeniniam pelnijimuisi.
Mandagus akademikas pirmiausia kalba apie tėvynę, kurioje turčiais tapo pirmiausia KGB papulkininkio prezidento aplinkos priviegijuotieji asmenys iš specialiųjų tarnybų, „persidengdami“ su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis (politologo Mariaus Laurinavičiaus tezė, jog po Sovietų Sąjungos žlugimo valdžią Rusijoje užgrobė KGB ir mafijos susivienijimas).
Žurnalo „Forbes“ vertinimu, turtingiausi 98 rusų pernai praturtėjo 1,1 trilijonu rublių iki 29 trilijonų ir turtu pranoko visus Rusijos piliečius kartu sudėtus. Pagal BVP 11-ą vietą pasaulyje užimanti Rusija (nuo lyderės Amerikos atsilieka 12,3 karto) įeina į pirmą penketuką šalių pagal dolerinių milijardierių skaičių. Bet kalbėti galima ne vien apie Rusiją, žinomi panašaus turinio darbai apie Silvio Berlusconio Italiją ar Viktoro Orbano Vengriją.
J. Primakovo doktrinos sklaida XXI a. pradžioje gali ir reikšti, jog D. Trumpo reklamuojama „America First“ kitų primygtinai kreipiama tapti tik vienu visuomenės saviorganizacijos variantų, tą variantą ilgainiui apskritai marginalizuojant. Amerikoje 18 turčių kreipimasis galimas, kitose daugiapolio pasaulio entuziastėse – nebūtinai ar net jokiu būdu.
Lenktynės paskui kapitalą jau globaliu mastu kaip tik veža labiausiai, planetos energingiausieji niekaip nenurims po naujienų agentūros „Bloomberg“ rugpjūčio 10-ąją paskelbto turtingiausių planetos šeimų reitingo, pagal kurį lyderių Waltonų šeimos, kuriai priklauso „Walmart“ parduotuvių tinklas, turtas pernai per minutę augdavo 70 tūkstančiu, per valandą – 4 milijonais, per 12 mėnesių pasipildė 39 milijardais dolerių. Suma sumarum - 190,5 milijardo dolerių.
Štai kur jis, tikras gyvenimas, tikroji žmogiškos paslapties atverties aikštelė. Liepos 5-ąją Las Vegase prasidėjusioje pasaulio pokerio čempionato „WSOP Main Event“ sesijoje tūkstančiai pokeristų leidosi į lenktynes dėl 10 tūkstančių dolerių prizo, vėliau leisiančio uždirbti milijonus. Jau debiutas nenuvylė publikos lūkesčių, ką tinkamai transliavo kad ir tokia herojiška antraštė – „Pasaulio pokerio čempionatas prasidėjo nuo šeimos dramos“.
Čempionato žvaigždę Liv Boeree iš žaidimo išmetė jos draugas Igoris Kurganovas, kai jos čirvų tūzas ir bartukas neatsilaikė prieš mylimojo turėtus karalius. Mylimojo „padaryta“, ši jį apkabino ir patraukė savais reikalais, o Igoris sėkmingai žengė į kitą etapą – nieko asmeniško...
Irgi tikro gyvenimo pavyzdys. „Esminio instinkto“ žvaigždė Sharon Stone pernai sausį per interviu niekaip negalėjo sulaikyti juoko, kai interviuotojas jos paklausė apie seksualinį priekabiavimą Holivude.
„Aš šiame versle 40 metų, galite įsivaizduoti, kaip atrodė reikalai, kai pradėjau karjerą su savo išvaizda, atvykusi be jokių užtarėjų iš niekur, tai yra Pensilvanijos“. Atsakymas buvo toks išraiškingas, jog siužetas „YouTube“ beveik iškart surinko 600 tūkstančių peržiūrų (jei ką – jis čia). Užtat interviu „The Variety“ šių metų liepos 21-ąją moteris prisipažino, jog po insulto 2001 metais buvo banaliai visų palikta, neteko darbo kine, apskritai nieko, teko užstatyti namą, kad per septyneris metus įveiktų ligos pasekmes. Interviu yra ir frazė: žmonės pasielgė žiauriai. Šią frazę galima vertinti ir kaip nusikalstamą silpnumą.
Izraelio istoriko, futurologo Yuvalio Harari knygą „21 pamoka XXI amžiui“ Rusijoje išleidusi leidykla „Sindbad“ leido sau pakeisti fragmentą skyriuje „Po tiesos“.
Anglakalbis prasideda taip: „Šiandien mums pastoviai tvirtinama, jog gyvename naujoje, gąsdinančioje „po tiesos“ epochoje, prisodrintoje melo bei išsigalvojimų. Pavyzdžių rasti nesunku. Tarkime, 2014-ųjų vasarį rusų specialios paskirties dalinių kariškiams be skiriamųjų ženklų įsibrovus į Ukrainą ir Kryme užėmus svarbiausius objektus, Rusijos vyriausybė ir V. Putinas asmeniškai neigė, kad tai buvo rusų kariškiai...“
Rusiškoje versijoje pavyzdį su prezidentu V. Putinu pakeitė: „Pagal „The Washington Post“ skaičiavimus, po savo inauguracijos prezidentas D. Trumpas paskelbė daugiau nei 6000 melagingų viešų pareiškimų.“
Pakeitimui išaiškėjus, Y. Harari televizijai „RTVi“ paaiškino kai kada leidžiąs tą daryti, kad neatstumtų nedemokratiškų šalių skaitytojų ir jo tezės apie diktatūrų, ekstremizmo bei nepakantumo pavojus pasiektų kuo platesnę ir įvairesnę (vartotojų – A. S.) auditoriją. Knygoje „21 pamoka XXI amžiui“ Y. Harari aiškinasi galimybes išgyventi informacijos pertekliaus sąlygomis.
Kaip retorinis klausimas tikriausiai galima 22 pamoka – pinigai kvepia ar ne ir ką daryti, jei kvepia ne ypač, kai verteivos (šiuo atveju – rusų leidėjai) „rašo“ knygą už autorių.
Tikslingumą ignoruoti paika, tiesa, jis būna visoks. Aristidas prie Atėnų valstybės vairo stojo 489 m. pr. Kr., kai buvo ištrinktas archontu.
Po laimėtų Maratono kautynių prieš Darijaus persų kariuomenę graikų būriams nuskubėjus pagelbėti Atėnams, jis liko Maratone sergėti belaisvių ir grobio.
„Aplink žibėjo krūvos sidabro ir aukso, o palapinės ir užgrobti laivai buvo kimšte prikimšti įvairiausių drabužių ir kitokio turto, jis prie viso nė pirštu neprisilietė ir kitiems neleido.“ (Plutarchas)
Ištikimas savo principams buvo ir kai valdė valstybę, ir kai jam nuplėšė garbę ir išvijo iš šalies. „Kad būtum sąžiningas, reikia būti nepriklausomam, netgi nuo tų, kuriems simpatizuoji ir prie kurių prisiriši.“ (Plutarchas)
Žodis „verteiva“ renka „Google“ nuo 17 000 iki 21 000 nuorodų, lokaliai kalbai net labai padorus rezultatas. Nors „verteiva“ interpretuojamas kaip „verslininko, biznieriaus“ menkinamoji versija, sandorių laikai linkę į ne vertybinę, o horizontalią interesų demokratiją, taigi renkame „Google“ „verteivos“ tik sinonimą „verslininkas“ ir gauname svaiginantį apie 1 320 000 nuorodų rezultatą.
Globalus „Bisnessman“ pelno apie 159 000 000 nuorodų – tai jau tikras dalykiškai konstruktyvaus kapitalizmo be jokių „aristidiškų principų“ triumfas ir tramplinas prabangaus nekilnojamojo turto magnato Amerikos prezidento D. Trumpo mentalitetui, kuris „Google“ pelno apie 946 000 000 nuorodų. F. Fukyamai – „vieni vartai“, prezidentas D. Trumpas kaip kol kas paskutinė humanitaro versija Žemėje (nes prezidentas).
Vis dėlto kur, velniai griebtų, tas žadėtas istorijos pabaigos rojus bet kam? Šiaip, iš kalbos – filosofas Alexandras Koyré 1957-aisiais JAV išleistame veikale „Nuo uždaro pasaulio iki begalinės visatos“ konstatavo, jog beribio ekonominio augimo pripažinimas daro pasaulį neapibrėžtą ir beprasmišką.
Čia dipticho pirmo teksto kompoziciją turbūt tinkama užskliausti – retoriniu klausimu: gal istorijos pabaigos triumfas neįmanomas iš principo ir žadinti tokią viltį net nuodėminga?
Suknistas gyvenimas, pasirodo, turiningesnis nei vien į vartotojiškos-verteiviškos schemos. Kad ir dėl fakto, jog visiesms žemiečiams panorėjus gyventi = vartoti kaip JAV piliečiai, prireiktų 5 mūsų planetų resursų, o kaip Indijos gyventojų - užtektų 0,75 Žemės.