Po Šaltojo karo postmodernizmas apibūdintas ir kaip „kultūrinis poliglotizmas“ (velionis Umberto Eco), ir kaip „stabtelėjimas“, pabrėžiant nuovargį po modernizmo puotos.
„Vaizduojamasis menas baigiasi, nieko iš jo nebeliko“, – ir apie modernistinių prasmės ieškojimų pabaigą skelbė Paulas Virilio 1997-aisiais išėjusioje knygoje „Cyberarts“.
Poindustrinio kapitalizmo produktas postmodernizmas abejingas identiteto, istorinio progreso, pažintinio tikrumo ir apskritai prasmei kaip tokiai laikinumo, fragmentiškumo, simuliakro naudai.
Šiuo metu postmodernizmas pastovumo vėl pasiilgusių visuomenių (ne tik Vakarų) atakuojamas, ypač 2017-uosius galima laikyti revanšo (pirmiausia geopolitinio, bet geopolitika, panašu, pasekmė, ne priežastis) metais, akivaizdžiausios jo išraiškos – kraštutinių dešiniųjų mada Europoje ir Donaldo Trumpo prezidentavimas Amerikoje.
Todėl pradžiai – geopolitinis fragmentas, tiesa, su teksto įžanga tiesiai nesusijęs, bet jis yra vienas iš daugybės, ir tai turbūt svarbiau, mat viskas šiame pasaulyje kuo toliau, tuo intymiau persipina.
Artėjant vasario pradžiai, kai JAV finansų ministerija paskelbė vadinamąjį „Kremliaus sąrašą“ rusų verslo oligarchų, aukščiausių Rusijos pareigūnų ir stambiausių valstybinių kompaniją vadovų, kelis mėnesius dokumento laukusi „tikslinė auditorija“ kuo toliau, tuo labiau pasidavė nerimui, kai kurie jos atstovai, siekdami išvengti savo pavardės figūravimo sąraše, net samdė amerikiečius advokatus bei lobistus, kad šie „atkovotų“ jų reputaciją prieš JAV finansų ministerijos klerkus.
Galų gale paskelbtas 210 asmenų sąrašas priminė veikiau „Forbes“ turtingiausių rusų sąvadą ar išrašą iš Kremliaus telefonų knygos nei demaskuojantį dokumentą (kalbama apie tai, kas paskelbta viešai).
Vis dėlto klausimas, kuriam galui panikai pasidavė ir respektabilūs rusai, kurie su tėvyne nebelabai turi ką bendro (negyvena ir nevaldo verslų Rusijoje).
Tarkime, konsorciumas „Alfa group“, Rusijoje tevaldantis „Alfa-bank“, kainuojantį kelis kartus mažiau nei kiti jo aktyvai Vakarų Europoje bei JAV. Į šiai temai laidą (02 03) paskyrusios radijo stoties „Svoboda“ žurnalisto Jurijaus Žigalkino klausimą apie keistą turtingų, lyg ir išsilavinusių žmonių karštligišką norą griebtis lobistų paslaugų advokatas Pavlas Ivlevas atrėmė, jog vienas lobistų motyvų yra išgauti iš klientų kuo daugiau pinigų.
Niekas nedraudė Vašingtono apsukruoliams kurstyti respektabilių piliečių nerimą – kiekvienas uždirba, kaip moka.
Šia prasme respektabiliosios rusų klasės atstovus tinka laikyti dar modernizmo herojais, pakanka peržvelgti jų biografijas – pavyzdžiui, „Kremliaus sąrašo“ figūrantas, septintą dešimtį įpusėjęs milijardierius Ališeras Usmanovas praėjusių metų gegužę korupciją demaskuojančio filmuko „Jis jums ne Dimonas“ autorių, kovos su korupcija fondui vadovaujantį Aleksejų Navalną ne tik padavė į teismą (atrodo, tebesibylinėja), bet ir paskelbė tūžmingą 12 minučių trukmės vaizdo kreipimąsi į jį (išvadino nevykėliu, nenusisekusiu verslininku).
Pasirodo, tiki žmogus žodžio galia. Įdomu, kad greta bankininkystės bei energijos išteklių A. Usmanovas milijardus susikrovė ir iš IT verslo, kas savaip pikantiška. Ir kreipimąsi paskelbė „YouTube“.
Tikėjimas prasme gyvas, gal net skausmingai. Nacionalinės kultūros premijos teikimo išvakarėse Lietuvos viešojoje erdvėje su augančiu kiekiu (niekas negarantuotas – neaugsimu laikui bėgant) dėl „#metoo“ sąjūdžio tarp Nacionalinės premijos laureatų ir ne tik jų kilo tai, kas kilo, ir nuvedė ten, kur nuvedė.
Kol kas dominuoja siekis atsakyti „standartiniu rinkiniu“ (duoti atkirtį...), improvizacija ar paprastas nežinojimas. Lietuvoje vienas šių siužetų galų gale nusirito iki Valstybės saugumo departamento. O ką... Kas dar drįs prieštarauti viešųjų ryšių postulatui, kad seksas parduoda viską?
„#metoo“ siužeto globalioje viešojoje erdvėje lyg ir pradininkas (nors dėl to niekas negali būti tikras, tiesą sakant, to ir nebereikia) Harvey Weinsteinas, „kai sekėsi“, seksualinio priekabiavimo aukas tildė pinigais tikrai ne pirmas žmonių civilizacijos istorijoje, moralė periodiškai būdavo įvertinama konkrečiomis sumomis.
Civilizacijos ciklai 21 amžiuje matuojami tik nuo recesijos ir tik iki recesijos, o ne remiantis Arnoldo J. Toynbee civilizacijų pakilimų bei nuopuolių teorija (kas jį beprisimena, tą A. J. Toynbee...), tad vis tiek taps, jei ne tampa aktualu moralę „normaliai“ monetizuoti – standartinės procedūros gyvenimo šventei suteikia pageidautino sklandumo.
Suprantamas nerimas dėl viešumo šėlsmo. Kita vertus, viskas sąlygiška – „#metoo“ istorijoms kaip ir rimstant, vasario 13-ąją Jonas Gasiūnas „google“ paieškos sistemoje pelnė apie 39 700 nuorodų, palyginimui, Valentinas Sventickas (2007-aisiais dar buvo Nacionalinių premijų komiteto pirmininku ir 2014 metais tą premiją gražiai pelnė) – tik 19 900 nuorodų.
Bet globaliu mastu bene iškiliausias pavyzdys D. Trumpas tą pačią dieną „google“ rinko apie 263 000 000 nuorodų. Teksto gamintojui pagrįstai galima priekaištauti už kontekstinę painiavą – kuo čia dėta statistika ir vertybės? Tikra tiesa.
Nebent primintina, kad „The Washinton Post“ per pirmus valdymo metus suregistravo du tūkstančius prezidento D. Trumpo melo faktų, dėl ko jis pelnė serijinio melagio (britų žurnalistės ir medijų konsultantės Daphnės Skillen terminas) regalijas.
Ar tai kaip nors paveikė milijardierių prezidentą? Niekaip. Kaip tik atvirkščiai, žurnalas VICE rugpjūčio pradžioje informavo, kad prezidentas D. Trumpas kurį laiką dukart per dieną gaudavo specialiai parengtą 20–25 puslapių segtuvą su palankiomis žiniomis apie jį. Segtuvuose – spaudos žinutės, interviu, giriantys įrašai „Twitteryje“ ar tiesiog nuotraukos iš televizijos laidų, kuriose milijardierius atrodė ypač reprezentatyviai.
Virtuali šlovė permaininga (šiandien tu visur, poryt esi patikimai pamirštas), internetinio žinomumo trukmę padeda palaikyti gebėjimas platinti bet ką (taigi ir save) kaip virusą.
Žurnalas „Adweek“ metų pradžioje pristatė 10 vaizdo reklamų, kurios pernai tapo „YouTube“ hitais ir internete išplito kaip virusas. Pirmoje vietoje (virš 150 mln. peržiūrų) – indų sukurtas „Samsung India Service“ paslaugas reklamuojantis keturių minučių trukmės siužetas, pasakojantis istoriją apie „Samsung“ vyrukus, pagal iškvietimą vykstančius į Indijos užkampyje įsikūrusius aklųjų namus taisyti sugedusio televizoriaus.
Virš 110 mln. peržiūrų surinko žaidimo „Clash Royale“ reklama „The Last Second“ – 49 sekundžių trukmės animacinis siužetas sulėtintai rodo, kaip skrieja iš lanko paleista strėlė ir kas per šią sekundę įvyksta. Komikų hipsterių ir sausainių gamintojo „Oreo“ 7 minučių trukmės reklamą, kurioje demonstruojami stalo teniso triukai besiritinėjančių milžiniškų „Oreo“ sausainių fone, pasižiūrėjo daugiau kaip 90 mln. vartotojų. Virš 43 mln. peržiūrų „YouTube“ sugeneravusi kvepalų „Miss Dior“ reklama, kurioje per 45 sekundes papasakojama meilės istorija. Kaip matome, siužetai bet kokiam skoniui, todėl vadinamoji tūkstantmečio karta pernai internete pirko už 200 mlrd. JAV dolerių, Pasak bendrovės „Grand Canals“ vyriausiojo patarėjo Mike’o Comstocko, gudresni el. prekybos žaidėjai pirkėjus vilioja siūlydami socialines patirtis, rinkodarai pasitelkia dirbtinį intelektą, etc.
Jei internete – ir gyvenime? Atsakymas – asmeninio skonio reikalas, kol kas.
Jei internete mes viso labo funkcija, tai gal ir mūsų žygdarbiai, nuopoliai, etc.? Parduoti galima ir baimes ar pasipiktinimą, tik reikia tinkamo „įsukimo“. „Ciniška“, – tartų tradicinių (modernistinių) idealų dvasia gyvenantis žmogus. „Užtat veiksminga, – atremtų viešųjų ryšių vadybininkas. – Norit, už protingą procentą prakalsiu jūsų pasipiktinimą? Abiem bus gerai.“
Tiesą sakant, labai tikėtina, kad tam tradicinių idealų dvasia gyvenančiam žmogui tektų ilgai ir nelabai sėkmingai įkalbinėti vadybininką prakalti tą jo pasipiktinimą.
Viskas, ką galima pasakyti apie žmogų, tėra kitos rinkodaros priemonės, žvelgiant iš jos pusės, dėl šlovės, kokia ji bebūtų, nervintis nėra reikalo. Lietuviai čia jokie pirmeiviai – berods devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje niekam nežinomas Niujorko dramaturgas, gavęs vieną iš Brodvėjaus premijų, po savo pjesės premjeros prisipažino buvęs sutrikęs, nes per visą japius pliekiantį spektaklį tie patys pažiūrėti susirinkę japiai skaniai juokėsi iš pjesės sąmojo.
Lietuvoje viskas kaip visur, tiesa, su išlyga dėl socialinės atskirties, emigracijos ir savižudybių skaičiaus lyderystės Europoje – vargšai čia apskritai neturi idėjų arba pardavinėja jas pusvelčiui, nes stokoja pinigų rinkodarai.
Intelektualai irgi visuomenės dalis, kai nustato (ar tariasi nustatę) žaidimo taisykles. Ligšioliniai „Nacionalinės premijos“ vertės žaidimai kai kada (čia jau kiekvienam asmeniškai spręsti, kiek dažniau ar rečiau) virsdavo paprastomis apsukresnių snobų PJ akcijomis, kaip kad nutiko su kino teatro „Lietuva“ „gelbėjimu“.
Tai šioje terpėje gimė tokie minties produktai kaip „nacionalinio orumo programa“, jei kas dar tokią prisimena. Šiuo metu respektabilioji viduriniosios klasės dalis pramogauja su „idėjomis Lietuvai“. Humanitarinis elitas tebesilaiko įsikibęs modernistinio imperatyvo apie save kaip nukreipiančią galią, tačiau, kalbant klišėmis, jei vėlyvojo modernizmo aplinkybėmis jis formulavo dienotvarkę, dabar tik mėgina į ją pataikyti.
Desperatiškai ieško generalizuojančio (vienijančio) naratyvo „elitų viduje“, nors gal labiau tiktų klausti, o ar tokio naratyvo bereikia.
Dėl ekspertinės nuomonės regalijų Lietuvoje vis dar vyksta alsi kova, nors kitur turintys fantazijos su ja tiesiog pramogauja. 2016 metų lapkričio 8-ąją, Amerikos prezidento rinkimų dieną, Kinijos draustinio „Shiyanhu Ecological Tourism Park“ gyventoja, įpareigojantį „pranašų karalienės“ pseudonimą nešiojanti beždžionė Geda preciziškai nuspėjo pergalę D. Trumpui, geopolitiškai ypač tiksliai (tiesa, kurį laiką dvejojusi) paėmusi būtent po jo portretu padėtą bananą ir tą portretą dar pabučiavusi. Tokiu būdu pranašė Geda tęsė gyvūnų-orakulų tradiciją, kurios instituto pamatus klojo švilpikas Philas bei aštuonkojis Paulas, anksčiau išpranašavęs Europos futbolo čempionato nugalėtojus portugalus.
Klausimas – ar/kiek bet ko tradicija kaip tokia dabar aktuali, tačiau beveik akivaizdu, kad vadyba skverbiasi (būtent) bet kur.
Kaip yra nurodžiusi Jeilio universiteto profesorė Marci Shore, Šaltajame kare kovojo ideologijos, kurios vis tiek sietinos su variacijomis prasmės tema, XXI amžius visuotinai naudoja tas pačias viešųjų ryšių metodikas, ir modernizmo herojai, savo reikšmingumo įkaitai, nebesusigaudo ir nebespėja.
Apyvartoje dabar – nebe (ar nebūtinai) turinys ar metaforos, bet veidų išraiškos, sėdėsena, gebėjimas ypač laiku įsiterpti etc. Oksfordo anglų kalbos žodyno „Oxford Dictionaries“ 2016 metų žodžiu paskelbtas „post-truth“ (po tiesos), pasak Daphnės Skillen, nėra melas, o veikiau kategoriškai ciniškas tiesos ignoravimas, kai ją stengiamasi pašalinti kaip nereikalingą.
Svarbiausia – uždirbti, LRT ir Ramūno Karbauskio „grumtynėse“ skausminga valstiečių ir žaliųjų partijos reakcija į pašiepimą vienose šou verslo apeigose suteikė Oskarui Koršunovui progą pareklamuoti savą „Tartiufo“ pastatymą, nes „Karbauskio psichologinis paveikslas Moljero genialiai aprašytas jau XVII amžiuje“.
Vis dėlto apie pasibaigusį amžių Zygmundas Baumanas sakė: „Plaukti prieš srovę, ypač tą, kuri labai stipri, visada yra sunku – tai priverčia griežti dantimis, mankštinti raumenis, demonstruojant tvirtą charakterį ir geležinius nervus.“
Negalėjo nesusidaryti situacija, kurią tas pats Z. Baumanas apibūdino policentrinių ir individualizuotų visuomenių koalicijų jungimusi ad hoc ir tik „vieno klausimo“ dėlei („Lankstumas pakeitė tvirtumą kaip ideali sąlyga siekti tikslų“).
Apsiribojant vienu klausimu lengviau pasiekti sutarimo – skirtingi interesai, sukrečiantys konfliktai nuslepiami, kad koalicija išliktų, kol pasieks deklaruojamą tikslą. Rinkodara remiasi kategorišku nepasitikėjimu (ne skepsiu), gesto kilnumo (kaip paaugliškai neapibrėžto) laikai tiesiog baigėsi, gyvenimą dabar reikliai normalizuoja reglamentas.
Nes normalumas visada pasiveja žmogų, pasak Ralfo Dahrendorfo. Kai („Facebook“ rinkodaros dėka) visi susisaistę su visais, net herojiškiausia istorija galų gale tampa dar vieną verslo planą lydinčiu garso takeliu.
Principo „dirbk-pirk-mirk“ raida klostosi nepaisant nieko (ir publikos aistrų). Viską lemia tempas, o tinkamus (kuo brangesnius, tuo patikimesnius) elgesio modelius siūlo rinkodara. Vartojimo karalystėje normalumas yra ne tik malonumas, priklausomybė ar koks egzistencinis demonas, bet ir įsakmus reikalavimas.
Modernistinis nihilistas Emile’is Cioranas tegu ilsisi ramybėje, nostalgiški praeities ženklai tegul tenkina visuomenės sentimentalesniosios dalies psichologinius poreikius. Būti oficialiai marginalizuotas nenori beveik niekas, taigi iš pakraščių žūtbūt veržiamasi į bent jau pakankamai „normalią“ poziciją, suprantama, vietų skaičius yra ribotas.
Galima, aišku, aptarinėti „pereinamojo meto“ savijautą ir dramas, net tragedijas, Lietuvoje tuo užsiimama kažkaip ypač entuziastingai, net azartiškai.
Bet apsukriausiems akivaizdu, jog tai žingsnis pagiežingųjų (ressentiment) ir nepatenkintųjų pusėn. „Galios mechanika“ veikia taip virtuoziškai, kad pastebėti veikimą įmanoma nebent post factum. Mes jau pasiekėme tą lygį, kai kaunamės po vieną, skrupulingai atidirbdami reikalingiems žmonėms ir dantis sukandę kęsdami šizofrenišką, susidvejinusį gyvenimą.
Tarptautiniuose akademiniuose sluoksniuose šiuo metu populiari vadinamojo socialinio intelekto teorija, padedanti paaiškinti individo ir visuomenės gebėjimą suprasti ir suderinti, atrodytų, nesutampančius interesus.
Visuomenės su išvystytu socialiniu intelektu turi daugiau galimybių neutralizuoti konfliktines situacijas, kiek toli jos bebūtų pažengusios. Vienu tokios situacijos pavyzdžių galima nurodyti istoriją JAV Alabamos valstijoje, kurioje praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje dar galiojo įstatyminis draudimas juodaodžiams užimti pirmas 4 sėdimų vietų eiles visuomeniniame transporte. 1955-ųjų gruodžio 1 dieną į autobusą įlipęs baltasis neradęs sėdimos vietos pareikalavo užleisti ją juodaodę Rosą Parks. Moteris nesutiko, buvo areštuota ir nubausta, protestuodami afroamerikiečiai ėmė boikotuoti visuomeninį transportą, baltųjų dominuojama valstijos valdžia ėmė spausti protestų aktyvistus. Atmosfera kaito. Kai protestams ėmė vadovauti jaunas baptistų pastorius Martinas Lutheris Kingas, kartą naktį jam sakant pamokslą bažnyčioje kažkas susprogdino bombą prie jo namų. Į įvykio vietą atvyko policininkai, protestuotojai ir protestų priešininkai. Policijos kapitonas, tų įvykių dalyvis ir liudininkas, vėliau prisiminė buvęs visiškai įsitikinęs, jog niekas iš baltųjų vyrų iš ten gyvas neištrūks.
Bet atvyko M. L. Kingas ir savo šalininkams pasakė kalbą apie neapykantą – kad jie kovoja su neteisingumu ir nevertina baltųjų kaip priešų, nenori jų mirties. Kad reikia išmokti gyventi kartu. Štai tokia socialinio intelekto (tikriausiai dar jo pradmenų) apraiška prieš daugiau nei 60 metų.
Bet yra ir visuomenių, kurių gelmėse nepasitenkinimas kaupiasi ilgai, kol galų gale neprasiveržia. Gali būti, dėl ypač aukštos „prasiveržimų“ tonacijos konfliktinių situacijų neutralizavimas primena organizmo imuninės sistemos reakciją į svetimkūnį – kai kuri nors ląstelė identifikuojama kaip svetimkūnis, įsijungia jos sunaikinimo mechanizmas.
Visuomenė vis dėlto nėra biologinis organizmas, „mutantas“ ir jo aplinka pasirodo irgi nepėsti, anksčiau ar vėliau, tačiau beveik neišvengiamai prasideda „atoveiksmis“, ir sociumas nyra į permanentinę konfrontaciją, maitinamą nuožmaus, gožiančio bet kokius kitus motyvus įkarščio „atkirčiui“.
Reikia pasakyti, tai alsinantis būvis, kuriame išsilydo dauguma, jei ne visos visaverčiam gyvenimui būdingos sąvokos, tokios kaip gesto kilnumas, dėkingumo jausmas, supratimas, atjauta, gebėjimas būti kartu ir t. t., ir pan.
Turime tokią lyg ir nesiliaujančią postmodernistinę nuostabą, pereinančią į šoką iš naujo „atrasti sau“, tarkime, Dekalogo priesakus, nors jiems gerokai virš 3 tūkstančių metų. Lietuviai juos atranda „labai asmeniškai“, užuot įsižiūrėję į kitų patirtį ir atsargiai ją prisitaikę.
Kuo čia dėta katalikybė? – teisėtai paklaus reiklus skaitytojas. Iš tiesų, prie ko ji čia?.. Nebent, vaizdelis „iš gyvenimo“ – kokia nors teta ar dėdė provincijos mieste (tarkime, apie 10 tūkstančių gyventojų). Visą gyvenimą labai agresyviai, nesiskaitydama/as su jokiomis priemonėmis, kitų žmonių lūkesčiais siekė medžiaginio (kitokio, nesuprato) gėrio sau. Buvo labai religinga/as...