Tokia paradoksaliai optimistine citata norisi pradėti tekstą apie puikybę, iškart darant išlygą, kad optimizmas tas dabartinėms realijoms netaikomas (nepritaikomas? – A.S.) – pagal A. Janovo toliau plėtojamą mintį, pasitelkus pačioje XIX amžiaus pabaigoje Sankt Peterburge gimusį, bet didžiąją gyvenimo dalį Paryžiuje nugyvenusį kultūrologą, poetą ir liberalų mąstytoją Vladimirą Veĭdlę, pasak kurio, Petro I darbai pranoko jo sumanymus, jo perdaryta Rusija leidosi gyventi gerokai turtingesnį ir sudėtingesnį gyvenimą.
Dėl optimizmo „nepritaikymo“ čia tikriausiai pasikarščiuota – kategoriškai nekategoriškais laikais turtingesnio ir sudėtingesnio gyvenimo recidyvų nutinka: Pasaulinės musulmonų lygos, kurios būstinė Mekoje, generalinis sekretorius Mohammedui bin Abdulas Karimas Al-Issa prisijungs prie Amerikos žydų komiteto (AJC) generalinio direktoriaus Davido Harriso Osvencimo išlaisvinimo iš nacių 75-metų minėjime 2020-ųjų sausį, taip pat priėmė siūlymą tų pačių metų birželį pasisakyti AJC globaliame forume Berlyne.
D. Harrisas savo ruožtu sutiko vadovauti AJC delegacijos vizitui į Saudo Arabiją. 2017-aisiais Al-Issa aplankė Holokausto muziejų Amerikoje ir paskelbė jo neigimą nusikaltimu prieš Islamą. Fragmentas ginčija tarptautinėje viešojoje erdvėje dominuojantį naratyvą apie neįveikiamą žydų ir musulmonų antagonizmą, taigi kalba turiningesnio gyvenimo naudai. Vis dėlto tokie atvejai ne ypač įdomūs egalitastinei konsumerizmo rinkodarai, taigi ir optimizmas bent dviprasmiškas.
Esama tezės, jog nėra idealios, absoliučiai „teisingos“ istorijos, nes istoriją rašo konkretūs žmonės. Racionalu galvoti, jog ji veikia trim lygmenimis – propagandiniu, kuomet tarnauja kokios nors grupės (pavyzdžiui, esančios politinėje valdžioje, nors XXI amžiuje nebebūtinai), didaktiniu, tai yra kaip historia magistra vitae, ir trečias – analitinis lygmuo (pagal klasikinę hierarchiją aukščiausias), kai istorija „dirba“ kaip mokslinė disciplina, pajėgi ižvelgti pirmų dviejų lygmenų trūkumus, bet ir pripažinti jų legitimumą.
Kaip kad gali erzinti iš kojų verčiantis vėjas ar kruša – jie yra todėl, kad yra, šiuos gamtos fenomenus paika ginčyti, bet niekas netrukdo analizuoti ir dekonstruoti, idant suprastume, kodėl kyla, iš kur randasi iš kojų verčiantis vėjas ar kruša.
Kas čia išdėstyta, veikiausiai tinka ne tik istorijai, o ir bet kuriam turiningam naratyvui. Tokią tvarką galima (būtent) laikyti pasirinkimo gėriu, vadovaujantis, pavyzdžiui, padorumo kriterijumi – pamenate šventojo Tomo Akviniečio „neatmenamame“ XIII a. skelbtą ištarmę, jog rojus yra mandagiųjų buveinė?
Žmogus dabar kaip niekada negyvena vakuume, geruoju jam vis tiek nesibaigs, reikli tikrovė imperatyviai stato ir statys jį į vieną iš „pusių“ (jau yra galimybių „pastatyti“ ir į priešingas vienu metu), nori jis pats to ar nenori. Todėl linkusiajam į refleksiją kyla nemenka pagunda dėti lygybės ženklą tarp objektyvumo ir abejingumo, geriausiu atveju indiferentiškai siūlant publikai kuo išsamesnį faktų duotąja tema rinkinį (tik dėl vaizdo pilnumo, išsamumo). Taip atrodo reikalų padėtis, vertinant iš indiferentiško XXI a. pradžios postmodernizmo perspektyvos.
Pasak šiųmetinės Liuzianos ir Merilendo universitetų sociologų apklausos, demokratų bei respublikonų šalininkai lygiomis dalimis (po 42 proc.) priešininkų stovykloje regi „akivaizdų blogį“ (downright evil), į klausimą „Ar būtų geriau, jei didžioji kitos partijos šalininkų dalis tiesiog mirtų?“, teigiamai atsakė 20 proc. demokratų ir 16 proc. respublikonų šalininkų.
Dar vienas klausimas: „Ar laikytumėte pateisintomis protesto akcijas su prievartos panaudojimu, jei 2020-ųjų rinkimuose laimės konkuruojančios partijos atstovas?“ Į jį teigiamai atsakė virš 18 proc. demokratų ir beveik 14 proc. respublikonų šalininkų. Tokia štai politika, kategoriškai susivedanti (suvesta) į bekompromisį „arba-arba“: duodate pinigų sienai su Meksika, arba Ameriką pražudys migrantai, „Brexit“ bet kuria kaina, net ir be sutarties su Europos Sąjunga (ES), arba Jungtinė Karalystė taps ES kolonija. Ir taip toliau – tokia dabar yra konfrontacijos optika.
Pora humanitarinių futurologinių kraštutinumų apie tą patį – 1964-aisiais pirmą kartą paskelbtame Arkadijaus ir Boriso Strugackių romane „Sunku būti dievu“ tolimoje planetoje niūriais viduramžiais nuo supančio siaubo besislapstantys mokslininkai, pasitelkę iš apsišvietusios Žemės atvykusių slaptų pasiuntinių žinias, mėgina išsaugoti kultūrinio paveldo likučius.
Paskutiniame (1943 m.) Nobelio literatūros premiją pelniusiame Hermano Hesės romane „Stiklo karoliukų žaidimas“ intelektualai mėgaujasi ypač rafinuotu ir labai paslaptingu žaidimu, kurio esmę pagauti ne taip paprasta arba ir išvis neįmanoma. Futurologiniais kraštutinumais veikalai įvardyti todėl, kad pateikia skirtingas laikysenos strategijas to paties autoritarizmo sąlygomis. Galima retoriškai paklausti – šie veikalai turi kokią įtaką XXI a. pradžios realijose besimurkdančiam (nori jis to ar nenori) piliečiui? Kadangi klausimas tik retorinis, veikiausiai tinkama – kaip veikalus jungiantį ir humanitarinę futurologiją neutralizuojantį, „nukenksminantį“ – pridėti aktualų siužetą apie iškreiptos tikrovės lauką.
Tą lauką sugalvojo vienas artimiausių velionio Stevo Jobso bendražygių Budas Tribbleas pagal serialo „Žvaigždžių kelias“ epizodą „Žvėrynas“, kuriame planetos Talos-IV gyventojai savo minties galia sukuria suklastotą, melagingą, neegzistuojančią tikrovę.
Būtent čia ir dabar, mėginant asmeniškai painiotis iš egzistencinės-vertybinės painiavos, į pagalbą geranoriškai atskuba konsumerizmas. Tai konsumeristinis įkarštis palankumo šviesoje išviešina situaciją, Amerikos prezidentui Donaldui Trumpui pareiškus (kovo 21-ąją citavo leidinys „Deadline“), jog velionio senatoriaus respublikono Johno McCaino šeima nepadėkojo jam už laidotuves, nors tai jis „davęs“ ceremoniją (patvirtinęs jos sąlygas), kokios norėjo politikas.
81-erių J. McCainas mirė praėjusių metų rugpjūčio 25-ąją po ilgos kovos su vėžiu ir rugsėjo 2 dieną palaidotas Anapolio karinės jūrų akademijos teritorijoje Merilendo valstijoje. Į laidotuves prezidento D. Trumpo nepakvietė, todėl, panašu, jo galvoje velionis senatorius „tebegyvena“ ir su juo dera suvesti sąskaitas, lengva ranka „pamiršus“, kad šiam gyvam esant dar kandidatas į prezidentus D. Trumpas per rinkimų kampaniją pareiškė, jog jį kritikavęs J. McCainas – joks didvyris.
Primintina, kad per Vietnamo karą 1967-ųjų spalį operacijos „Atslenkantis griaustinis“ metu virš Hanojaus karo lakūno J. McCaino piluotojamas lėktuvas buvo numuštas, besikatapultavusį sužeistą lakūną (lūžo abi rankos ir koja) šiaurės vietnamiečiai paimė į nelaisvę, kur jis patyrė kankinimus, bet iki 1973 metų ne kartą atsisakė būti paleistas išimties tvarka, kol nebus išlaivinti anksčiau jo į nelaisvę patekę JAV kariškiai. Abi tezes – jei chronologine tvarka, kad „joks didvyris“ ir „apie nedėkingumą“ – viešai skelbia žmogus, pats išvengęs karinės tarnybos.
Irgi giminingas epizodas giminingų epizodų okeane – kovo 26-ąją Ukrainos Žitomiro srities Nebežo kaimo Joano Bogoslovo parapijos daugumai nutarus iš stačiatikių cerkvės Maskvos patriarchato pereiti į Ukrainos patriarchatą (tapo 500-ąja, jubiliejine, tą padariusia Ukrainos parapija), prie Maskvos nutaręs likti jos ganytojas stovėdamas cerkvės tarpduryje su kryžiumi rankoje ganomuosius prakeikė, pastarieji atsakydami popui linkėjo geros sveikatos.
Vertinant iš „neatmenamos“ XIII a. ištarmės apie rojų kaip mandagiųjų buveinę perspektyvos, situaciją su JAV prezidento pastaba apie „nedėkingą“ velionio J. McCaino šeimą ir iš dalies (dėl organizacinių priežasčių – „tik“ parapija viešųjų ryšių požiūriu aiškiai nusileidžia „net“ JAV prezidentui) apsikeitimą prakeiksmu su sveikatos palinkėjimais galima vertinti kaip „nepatogią“ arba „nelabai patogią“. Vis dėlto istorinės perspektyvos požiūriu tai žingsnis pirmyn, jei lyginsime, tarkime, su Peru Trujillo nacionalinio universiteto mokslininkų šiemet paskelbta ataskaita apie jų vykdytų kasinėjimų atrastą masinę virš 140 vaikų, mergaičių ir berniukų nuo penkių iki keturiolikos metų, bei virš 200 lamų kapavietę Peru maždaug 700 kvadratinių metrų teritorijoje.
Pasak tyrėjų, įpjovos krūtinės srityje ir pasislinkę šonkauliai nurodo, jog aukoms iš atvertos krūtinės išplėštos širdys. Radiologinė datuotė parodė, kad žudynės įvykdytos apie 1450 mūsų eros metus, ikikolumbinės vadinamosios Čimu Peru indėnų kultūros laikais. Storas purvo sluoksnis kapavietėse nurodo, jog aukota po stipraus lietaus ar potvynio, iš ko mokslininkai padarė išvadą, jog kruvinas susidorojimas įvykdytas, tinkintis „gauti“ iš dievų gerą orą.
Niekas neginčys, kad prekiauti yra geriau negu lankstytis nesuprantamiems tikrovės fantomams. Su sąlyga, jei tikrovė ir susideda iš antinomijos – prekiauti arba lankstytis. Daugiau nieko. Tiesa, būna, kad apsieinama be antinomijos, kai „prekiauti“ ir „lankstytis“ viena kitam netrukdo – „Pinigai sukuria žmogų“ Graikijos miestuose-poliuose priežodžio rangą įgijo VII a. prieš Kristų, kita vertus, VII ir VI amžiai pasauliui pristatė tironus, graikų poliuose virė aistros, ištisos giminės būdavo išžudomos ar išvejamos, jų turtas išsidalijamas.
Beje, vartotojo dėmesio nebūtinai vertas „lydintis“ pastebėjimas – 1450-ųjų Čimu indėnų kultūra chronologiniu požiūriu ne taip ir toli (ypač žvelgiant iš XXI a. pradžios realijų perspektyvos) nuo XIII a. ištarmės apie rojų kaip mandagiųjų buveinę, tai irgi kalba gyvenimą organizuojančio konsumerizmo naudai. Visaverčio gyvenimo horizontas vartojimu reikliai ir ribojamas, kam nors daugiau (tarkime, kilnumui ar tam, ką civilizacijos istorija ne dabar yra pakėlusi į gesto rangą) nelabai yra ir nelabai reikia laiko ir fantazijos. Tokios egzistencinės smulkmenos kaip kilnumas ar kilnus gestas nenusipelno laiko ir fantazijos.
Aldousas Huxley 1932-aisiais paskelbtame romane „Puikus naujasis pasaulis“ pranašavo laimingų idiotų visuomenę, kai tiesa paskęs informaciniame triukšme ir nieko nedomins. Pastaruoju metu aktualizuojamas Georgas Orwellas buvo linkęs galvoti, jog ateitis priklauso kieto fašistinio tipo visuomenei, linkusiai visapusiškai gožti individą, kai valdžia (elitai) slėps nuo jo tiesą. Tiesa, 1949-aisiais išleistame romane „1984“ rašytojas piešia tuometinių socialistinių koncepcijų brėžtą ateitį.
2013 metais, kai G. Orwellui būtų sukakę 110 metų, kairysis (tai pabrėžtina) dienraštis „The Guardian“ paklausė britų, ką mano apie šią pranašystę, 89 proc. respondentų atsakė: taip, tai apie mus. Abu kategoriškai be iliuzijų apie ateitį pasisakiusius vizionierius skyrė požiūris į intelektualus – skirtingai nuo A. Huxley, G. Orwellas laikė juos griežto šeimininko (pavyzdžiui, fašizmo) ir savo rato „cenzūros“ paniškai bijančiais veidmainiais.
Reikia pasakyti, ne toks ir nekaltas tai metodas – ir filme „Psichomagija, gydantis menas“ galima stebėti ant žemės guldomus pacientus, ant kurių krūtinės daužomos lėkštės, imitavus krūtinės atvėrimą „traukiami“ besirangantys juodi laidai, pacientui tenka išsikasti kapą, kartojant „Aukoju savo gyvenimą, savo jaunystę, kad išgelbėčiau brolius ir seseris nuo mano sergančio tėvo“.
A. Chodorovskis užverčia pacientą žemėmis, išorėje palieka tik galvą, uždengtą stikliniu gaubtu, ant kurio meta mėsos gabalus. Suskridęs būrys grifų „užkloja“ kapą, kapoja snapais mėsą, „gydytojas“ sušunka „Basta!“, paukščiai nuskrenda, pacientas kyla iš „kapo”, aplietas pienu gauna prie balionėlio pririštą tėvo fotografiją ir paraginamas išsivaduoti iš jo. Balionas kyla į aukštybes, ir pacientas stoja į gijimo kelią. Ritualas išties puošnus.
Polinkis į bekompromisį puošnumą veikiausiai ir sužlugdė jubiliejų, mat prisimintas kaltinimas A. Chodorovskiui išprievartavimu sukant siurrealistinį filmą „Kurmis“ (1970) su meilės scena su menstruojančia lilipute, monotoniškai į tortą galva baksnojančia išsipusčiusia močiute etc., nors aktorė Lorenzo Mara niekada nekėlė kaltinimų režisieriui.
Čia galima ir stoti, mat informacijos per akis, kad argumentuotume dabartines velionio menininko problemas dėl „fantazijos pertekliaus“. Nebent apibendrinimui, jo žmonos Pascale Montandon laiško fragmentas: „Visuotinės komunikacijos pasaulyje, kur žmones akimirksniu užkelia ant pjedestalo ir taip pat akimirksniu nuo ten nustumia, skandalai dažniausiai neturi nieko bendro su tiesa.“ Panašių pavyzdžių dabar tiek, kad jų niekas nepastebi ir niekas neįpareigotas to daryti, jie – tiesiog rutina.
Vis dėlto šiame tik iš pirmo žvilgsnio gniuždančiame siužete esama ir paradokso, jį galima laikyti išimtimi iš dominuojančios praktikos, kai konsumerizmas mus jau globaliu mastu imperatyviai angažuoja dieviškumui, „demiurgo“ savivertei. „Facebook“ saugumo tarnyba kasdien uždaro milijoną paskyrų, daugumą kurių sukuria brukantys nelegalią reklamą, sukčiai ar tiesiog gyvenimu nepatenkintieji.
Dar statybų magnato ir kurį laiką prezidento D. Trumpo advokatas Michaelis Cohenas duodamas parodymus Amerikos kongrese 2018-ųjų vasario 27 dieną sakė buvęs užhipnotizuotas milijardieriaus, greta jo lyg apgirsdavo, pasijusdavo dalyvaująs grandioziniame vyksme, kuris kažkokiu būdu keičia pasaulį. Advokatas pripažino protu suvokęs boso nurodymu atliekąs netinkamus veiksmus, bet priešintis nesugebėjo.
„Ponas Trumpas – tai mįslė“, – taip ir pasakė buvęs milijardieriaus prezidento konfidentas ir ištikimas ginklanešys, kaip paaiškėjo, priverstas ar neatsispyręs pagundai veikti irgi iškreiptos tikrovės lauke. D. Trumpas neabejotinai pritaptų, būtų savas tarp talosiečių kaip ir Anapilin išėjęs S. Jobsas. „Tuo metu, kai aš energingai jo naudai derėjausi Rusijoje, jis žvelgė man į akis ir sakė: jokio verslo Rusijoje nėra.“
Čia jau užhipnoptizuotas M. Cohenas apie D. Trumpą. Ar ne žavu? Joks tai melas, tiesiog – geistinas asmenybės mobilumas.
Beje, jei telkiamasi literatūrinius ar paraliteratūrinius šaltinius („Žvaigždių kelias“, šio teksto gamintojo kategorišku vertinimu, paraliteratūrinis) iš kalbos – JAV kompanija „Netflix“ „Twitteryje“ pranešė susuksianti serialą pagal Gabrielio Garcíos Márquezo romaną „Šimtas metų vienatvės“. 1967 metais pirmą kartą publikuotas į 46 kalbas išverstas ir virš 50 milijonų tiražu pasaulyje pasklidęs romanas bus ekranizuotas pirmą kartą, iki šiol 2014-aisiais Anapilin iškeliavęs Nobelio premijos už literatūrą laureatas ir jo šeima atsisakydavo parduoti teises naudoti romaną kinematografe, nes buvo įsitikinę, kad kinas – pernelyg „trumpas“ žanras tokio kūrinio ekranizavimui.
Jau žinoma, kad pagrindiniais serialo prodiuseriais taps G. G.Márquezo sūnūs Rodrigas ir Gosnalas, serialas ispanų kalba bus sukamas daugiausia Kolumbijoje. Leidiniui „Variety“ Gonsalas pareiškė, kad, jo nuomone, serialai dabar išgyvena aukso amžių, todėl negali būti palankesnio meto tėvo knygos adaptacijai kine. Pagaliau...
Tai kuria tonaciją, kurią galima įvardyti ir dalykine rietenų kultūra (na, tarkime, D. Trumpas vs M. Cohenas, D. Trumpas vs velionis J. McCainas ir taip toliau). Viskas kuo rimčiausia veido išraiška, nes tai dabar yra pats tikriausias gyvenimas, o ne kokia šališka interpretacija – „Google“ surinkę „Donald Trump“, gaunate apie 948 000 000 nuorodų (šių metų kovo 31-osios rezultatas). Pačiu tikriausiu gyvenimu ši kultūra yra todėl, kad daugiau nelabai ko liko.
Disponuojančiojo bravūros, pasitikėjimo savimi, užsispyrimo (ingredientų struktūra nenumaldomai tobulinama ir šią akimirką) mišinio charizma bei gebėjimu įtikinti bet ką bet kuo abejonės nekamuoja pagal apibrėžimą, jis savęs niekuo neįtikinėja, nuoširdžiai neupranta savirefleksija užsiimančiųjų ir yra tikslingas kaip troškulio vandens link genamas begemotas.
Jei kokiam dar likusiam aplinkiniui atrodo, jog užsiimama manipuliacija, kitų žeminimu, transliuojama beribė puikybė ar skleidžiama neteisybė, aplinkinis tas nesupranta dabartinių reikalų. Tiesiog mobilumas, pavyzdžiui, D. Trumpas, tiesa, gana patetiškai, savo oratorinius ėjimus vadina į tiesą panašiomis hiperbolėmis.
Kita vertus, vartotojiška būtis visada patetiška, juk žygdarbiai atliekami kone kiekviename žingsnyje. V a. prieš Kristų gyvenęs visą tuometinį pasaulį išmaišęs istorikas Herodotas iš Halikarnaso tvirtino, jog dievai nepakenčia, kai, be jų pačių, kas nors yra apie save geros nuomonės.
„Fake News! – nedelsdamas sureaguotų į tai D. Trumpas per savo „Twitterį“. – I‘m the most successful first two years of any president, and is the most popular Republican in party history. Ir bekompromisiškai apibendrintų su nuoroda į Christinos Aguileros „you are beautiful“ iš dainelės „Beautiful“. Kokia dar „tiesa brangesnė“, kai kiekvieną JAV prezidento pasisakymą „lydi“ faktų patikros (fact checking) „paklodės“ viešojoje erdvėje?
Herodoto logika nebeveikia ir neturi veikti laikais „po tiesos“ (post-truth), kai Oksfordo universiteto leidyklos tinklalapis „Oxford Dictionaries“ post-truth paskelbė 2016 metų žodžiu. Beje, 2017-aisiais procesas evoliucionavo - leidykla „HarperCollins“, leidžianti anglų kalbos žodyną „Collins English Dictionary“, metų žodžiu titulavo „Fake News“. Jo fenomeną tiriantys amerikiečių psichologai padarė išvadą, kad postmodernus naratyvas (pranešimai spaudai, propaganda, literatūra) ir politika gamina versijas ne tam, kad jos būtų tikrinamos ir kažkuria patikima, o kad nebūtų tikima nė viena.
Interneto socialiniuose tinkluose pasirodžius beletrizuotiems pasakojimams apie Vašingtono piceriją, kurioje esą slapta renkasi pedofilai, ši „Fake News“ netikėtai materializavosi, kai į piceriją įsveržė tūlas Edgaras Maddisonas Welchas iš Šiaurės Karolinos. Patikėjęs pasakojimais apie aukštas pareigas užimančius pedofilus, jis atvyko į Vašingtoną gelbėti vaikų ir net spėjo kelis kartus iššauti prieš sulaikomas.
Informacinių išklotinių „paklodės“ gali plėstis – ir veikiausiai plėsis – iki stadionų dydžio, jokia tai problema. Paneigimai ar melo demaskavimai tėra „skaitmeninių gaisrų“ gesinimas, kai „gaisrai“ tie virtualioje erdvėje vis tiek plinta neumaldomai ir realiu laiku.
Niekas čia nuo nieko nepriklauso, nebent nuoširdesni ima abejoti visais iš eilės (esama jau ir sąvokos „lamestream“, apibūdinančios žalojančią, „šlubą“ spaudą) ir net turi naivumo „ieškoti tiesos“ alternatyviniuose informacijos šaltiniuose, be abejo, kur užsirauna dar labiau.
Na, ir turbūt svarbiausia – konsumerizmo rojuje mes prarandame gebėjimą suprasti ir vertinti humorą, nekalbant apie saviironiją. Interneto socialiniuose tinkluose apstu anonimiškumo pagrindais viską išjuokiančių (geriausiu atveju) šmaikštuolių, vis dėlto dar daugiau juose piliečių rūsčių, vertinančių oponentą su žvėrišku rimtumu. Fundamentaliu rimtumu pasižymi lyderiai (ne vien politiniai), save jie vertina ypač rimtai ir kitaip negali, kai į nugarą suinteresuotai, intymiai alsuoja būrys dar plėšresnių potencialių lyderių.
Kokie gali būti pokštai, jei gresia būti „patrauktam/ai“ nuo vartojimo satisfakcijos? Koks dar baronas Miunhauzenas, prieš skrydį į dangų palikęs žmonijai tokį paveldą: protingas veidas – nebūtinai proto požymis, ponai. Visos kvailystės Žemėje daromos būtent tokia veido išraiška.
Kam konsumerizmo rojuje ne ypač sekasi, turi visas galimybes heroizuoti save privačiai, tiesa, su nebūtinai nuspėjamomis pasekmėmis. „Daily Mail“ nufotografavo ir išnagrinėjo kovo 15 dieną 50 žmonių dviejose Naujosios Zelandijos Kraistčerčo mečetėse nužudžiusio Brentono Tarranto ginklų užrašus. Tikra ksenofobijos enciklopedija. Tarp vertų pažymėti šiuolaikinių „baltųjų pasipriešinimo herojų“ rasta, pavyzdžiui, pavardė tūlo Pavlo Lapšino, 2013-aisiais britų teismo nuteisto kalėti iki gyvos galvos už 82-ų imamo nužudymą Birmingeme bei tris mėgminimus sprogdinti mečetes.
Prie terorizmo sudedamosios (gyvenimo palaužtų ir „pasileidusių“ netrūko jokiais laikais) jau kaip aktualiją tinkama pridėti vadinamąjį „name dropping“, praktiką naudoti svarbius (praktikuojančiojo požiūriu) žmones, organizacijas, prekės ženklus etc., siekiant atkreipti į save kuo daugiau dėmesio.
Šis teroro aktas pirmą kartą teroro aktų istorijoje tiesiogiai transliuotas „Facebook“, neabejotinai siekiant kuo daugiau peržiūrų – taip dabar atrodo „apeliavimo į autoritetus“ rinkodara. Nors socialiniame tinkle vėliau blokuotas, įvairiose interneto aikštelėse įrašas vis tiek „išlįsdavo“. Skamba turbūt ypač ciniškai, bet šioje „projekto“ dalyje B. Tarrantas veikė nepriekaištingai, tiksliai. Beje, lietuviškuose bent interneto šaltiniuose (pavyzdžiui, „Google“) sąvoka „name dropping“ neaiškinama.
Maitinama aistrų bukieto dėl baimės „netekti“ vartojimo, konsumeristinė puikybė privaloma rinkimų kampanijose, lyg ir nesuinteresuotai klajojant tirštuose prekybos centrų tyruose, prisipažįstant meilėje, anonsuojant „dar vieną neįtikėtiną“ meno projektą etc. etc. Dismorfofobija (ji ir dismorfomanija) – psichologinis sutrikimas, kai žmogui kyla ne šiaip abejonių, bet randasi tikra paranoja dėl atskirų jo kūno dalių, „kančios žymėtajam“ jos atrodo kategoriškai netinkamos, pavyzdžiui, per masyvios lyginant su privalomu (ne pageidautinu) standartu.
Tampa nepakeliama žiūrėti į veidrodį, interneto (tarkime, „Instagram“) išmuštruotas žvilgsnis nelaimėlį savo savininką nuo veidrodžio veja, mat publikos nuomonę apie viską formuojantys interneto dienoraštininkai „influenceriai“ (angl. influence – veikti; lietuvių kalba sąvoka irgi neaiškinama) seniausiai įrodė, kad privaloma puikaus gyvenimo sąlyga remiasi internete suformuotu geidžiamiausiu sąvęs profiliu, kuris patį parduoda geriausiai.
Pasak Bostono šiaurės rytų universiteto psichologijos daktarės Rachel Rogers, koreguojant fotografijas internete kuriami iliuziniai savęs modeliai, nes žiniasklaida ir reklama kaip kūniškąjį idealą transliuoja lieknas moteris. Mūsų akys jau „susireguliavo“ tokiu būdu, kad „kitokio grožio“ nepripažįsta. O juk tikras entuziazmo triumfas, kiekvieną akimirką ir iki paskutinio atodūsio siekiant neklystančios, pasitikinčios savimi puikybės. Nežinia kiek čia tinka Benedicto de Spinozos pastebėjimas, jog dera ne verkti ar juoktis, bet suprasti.
Lietuviškame viešajame naratyve kol kas paradoksaliai klesti Michailo Bachtino karnavalo kultūros išvirkščia (tai yra ypač rimta) versija. Nors ji rimtesnė gal net už globalų „vidurkį“, nuotaikingų dalykų vis dėlto nutinka, pavyzdžiui, tokia ir vertybinė, ir stilistinė lietuviško būdo kvintescencija: „Turčių britą pamelžė valytoja iš Lietuvos“.
Karnavalo būvis kituose kraštuose gana dosniai maitina literatūrą, pirmiausia Rusijoje: Vladimiras Sorokinas, Viktoras Pelevinas, anksčiau Venediktas Jerofejevas, dar anksčiau – oberiutai. Lietuvoje neseniai turėjome iš šalies gal atrodžiusį atraktyviai, bet čionykštėje erdvėje „fundamentaliai rimtą“ nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Mariaus Ivaškevičiaus „plovimą“ už romaną „Žali“ į abi – obstrukcijos ir liaupsinimo – puses, kas iš konsumerizmo perspektyvos neabejotinai sveikintina.
Tikriausiai todėl „plaunamasis“ asmeniškai gyvai tame dalyvavo. Taip iki prokuratūros imtinai realybėje „dirba“ prie trisdešimties gyvavimo metų dar artėįančios valstybės garbingiausia kultūros ir meno premija, teoriškai turinti telkti vietinius. Vietinė „kooperatinė“ medijų rinka, „kaleidoskopiniai“ (pagal kaitos greitį) elitai nesuinteresuoti arba neturi kitos išeities – nors veikiausiai viena ir kita – kaip palaikyti savo renomė pagal jau susiklosčiusias realijas.
Taip „tveriama“ ypač atomizuota visuomenė, net visiškai atkampaus miestelio mokytojas – o gal kaip tik jis – ypač paniškai bijo dėl savęs ir savų ir pasirengęs dėl „išlikimo“ bet kam. Užtat viešojoje erdvėje mokytojų atlyginimo tema eksploatuojama ir neabejotinai bus „išeksploatuota“ kaip tikra „saga“, konsumeristiškai iš jos išspaudus viską, kas įmanoma. Problema ilgainiui veikiausiai bus „užglaistyta“, prieš tai visu rimtumu visiems su visais persiriejus.
Tenka kartotis: Ligšioliniai „Nacionalinės premijos“ vertės žaidimai kai kada (čia jau kiekvienam asmeniškai spręsti, kiek dažniau ar rečiau) virsdavo paprastomis apsukresnių snobų PJ akcijomis (...) Tai šioje terpėje gimė tokie minties produktai kaip „nacionalinio orumo programa“, jei kas dar tokią prisimena (...) Humanitarinis elitas tebesilaiko įsikibęs modernistinio imperatyvo apie save kaip nukreipiančią galią, tačiau, kalbant klišėmis, jei vėlyvojo modernizmo aplinkybėmis jis formulavo dienotvarkę, dabar tik mėgina į ją pataikyti. („Katalikiška Lietuva postmodernizmo farvateryje“ delfi.lt/news/ringas/lit/arunas-spraunius-katalikiska-lietuva-postmodernizmo-farvateryje.d?id=77157955)
Neapleidžia – gal iracionali – nuojauta, kad mes, lietuviai, vartotojišku santykiu į viską vis dar esame labiau rusų „soft“ versija negu europiečiai. Protingiems proeuropietiškiems rusams nesvetima dvejonės ir kančios (dėl nacijos, padorumo etc.) savijautos dedamoji, jie nestokoja išsilavinimo nei akiračio, nes daugelis išlaikė – ar įgijo – ryšių visame pasaulyje (1,7 milijono vien oficialiai pripažįstamų režimo išvytų iš tėvynės yra daug) kaip ir azarto suinteresuotai stebėti tai, kas vyksta.
Fragmentas iš gausėjančių fragmentų – šį balandį Krasnodaro menininkams Aleksejui Knedliakovskiui ir Lusinei Djanyan suteiktas politinis prieglobstis Švedijoje, abu paliko Rusiją 2017-aisiais po persekiojimų dėl akcijos „Novyj chekist“ 2016 metų gruodžio 20-ąją, kai saugumo organų darbuotojų pagerbimo dieną prie paminklo Feliksui Dzeržinskiui pritvirtino medinį kryžių.
Akciją vietiniai (realūs) čekistai įvertino kaip asmeninį įžeidimą, A. Knedliakovskis porai dienų buvo areštuotas, jo žmona L. Djanyan atleista iš Krasnodaro kultūros ir meno universiteto, kuriame dėstytojavo 9-eris metus. Fragmentas ne apie persekiojamųjų apologiją, o pasirengimą „sudėtingam“ gebėjimui įvertinti kančios išmintį – ir kaip antonimui visažinės vartojimo puikybės.
Grįžtant prie jungties, konsolidavimo kokybės: XX a. pirmos pusės mąstytoja ir aktyvistė Simona Veil skelbė, kad pirmas bėglys iš laimėtojų stovyklos paprastai yra teisingumas. Viename esė britų rašytojas Haroldas Nicholsonas kalba apie naudą drovumo, kuris saugo asmenybę nuo svetimų vertinimų, stereotipų, apibendrinimų. Drovumas kaip mąstymo laisvės, savarankiškumo sąlyga, kai/jei stoja barjeru konsumerizmo entuziazmui ir suteikia galimybę padirbėti ties savais įsitikinimais.
Dabar sunkoka įsivaizduoti situaciją, bent kiek primenančią į egzistencinius kraštutinumus visą gyvenimą nešioto kino režisieriaus Henri-Georgeso Clouzot (jo filmą „Picasso paslaptis“ Prancūzijos vyriausybė jau po režisieriaus mirties 1984-aisiais pripažino nacionaline vertybe), kai šis po žmonos mirties 1960-aisiais mėgindamas nukenksminti jį visą gyvenimą slegusią depresiją apsilankė pas psichoanalitiką ir jau per pirmą vizitą sulaukė tokio vertinimo: „Manau, mums nederėtų toliau susitikinėti. Tai pavojinga, nes turėtume kalbėtis apie tai, kas jums kelia nerimą. O jeigu man pavyktų išvaduoti jus nuo baimių, netekęs jų, neteksite ir savo fantazijos.“
Gyvenimas dabar turi „vykti“ iki paskutinio kontrahento atodūsio, kokie dar kilnūs gestai... Kur paties „idėja Lietuvai“, a?
Besąlygiškas optimizmas turi ribas, kurias aiškinsis turbūt būsimos kartos – kol kas puikybė turtingą ir sudėtingą gyvenimą organizuotai normalizuoja konsumerzimo naudai, taip šiam „atsidėkodama“ už tai, kad konsumerizmas ją puoselėjo puoselėjo ir štai išpuoselėjo. Kas kita, jei turtingas yra tik turtingas, bet nebūtinai klestintis, kai/jei nepakelia sudėtingo, turiningo, tiršto naštos (žr. teksto pradžią).
Apibedrinant, kai valdo vien konsumerizmo siekiamybė, gyvenimas vis dėlto nestokoja tam tikros pikanterijos. 2010-aisiais Anapilin išėjęs lenkų katalikų prelatas Henrykas Jankowskis kartą pareiškė, kad jei gyventų mūsų laikais, Kristus irgi važinėtų „Mercedes Benz“.
Praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio judėjimo „Solidarność“ ryškiam atstovui pastatytas paminklas Gdanske prieš bažnyčią, kurioje tarnavo, dabar pašalintas – paaiškėjus kai kurioms neįprastoms velionio prelato biografijos detalėms, susijusioms ne tik su jo firminiu vynu „Monsignore“, „Mercedes Benz“, auksiniais laikrodžiais, nuosavo verslo imperija, bet ir kai kuriais privataus gyveninmo faktais. Kažko lietuviško visame tame esama - ne pareigose ar biografijoje. Situacijoje...
Ir pagaliau kaip prielaida, nes pokalbis apima vos fragmentą istorijos – tikėtina, jog neklystanti puikybė gana greitai krenta prieš trukmę, nepajėgia jos pakelti. Kaip fantazijos naudai yra išsitaręs Eugenas Jonesco, svarbūs tik žodžiai, visa kita – plepalai.