Iš Nerijaus Mileriaus impresijos „Facebooke“: „Tai įvyko palyginti gūdžiais 2005-ais metais“, – perskaičiau viename internetinės žiniasklaidos tekste. Perskaičiau, ir vos nepaspringau. „Gūdūs 2005-ieji“ skamba taip pat kaip ir „gūdūs viduramžiai“. O paskui prisiminiau – ir mano prieš dešimtį metų stažuotės Niujorke vadovas Borisas Groysas sakė, kad šiandienos visuomenė prisimena daugių daugiausiai dvidešimt metų, taigi į kadaise ne tik Niujorką, bet ir visą pasaulį sukrėtusį Johno Lennono nužudymą dabar apeliuoti nėra jokios prasmės.“
Atminties temai irgi gal tinka sakinys iš Mirceios Eliadės veikalo „Amžinojo sugrįžimo mitas. Archetipai ir kartotė.“ (Vilnius, 1996, p. 114–115): „...prisirišimas prie „amžinojo sugrįžimo“ mito yra vienas iš dviejų filosofinių požiūrių, kuriuose galima įžvelgti ryžtą gintis nuo istorijos.“
Pereinant prie ryžto gintis nuo istorijos pavyzdžių (pars pro toto) – abejingai, nebent paisant chronologijos.
Rusų politinės emigracijos atstovas Georgijus Ginsas (1887-1971) prieš palikdamas tėvynę 2018-aisiais tarnavo baltagvardiečių kariuomenės vado admirolo Aleksandro Kolčiako (bolševikų sušaudyto) vyriausybėje. Pasitraukęs iš Rusijos, sėdo prie prisiminimų „Sibiras, sąjungininkai ir Kolčakas. Lemiamas Rusijos istorijos momentas 1918-1920 m.“
Pekine išleistoje ir ilgai rusams neprieinamoje knygoje esama tokio fragmento: „Iki kokio laipsnio agitatoriai buvo neišrankūs, rinkdamiesi priemones, iliustruoja Jenisejaus apylinkėse populiari proklamacija. Vienas sukilėlių vadų Ščetinkinas, karininkas iš valstiečių, ne bolševikas, tik bolševikuojantis, susiviliojo revoliucionieriaus karjera – skelbė valstiečiams, esą į Tolimuosiuos Rytus žengia caras Michailas Aleksandrovičius (Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II brolis, kurio naudai šis 1917 metų kovo 15-ąją atsisakė sosto; 1918-ųjų vasarį bolševikų sušaudytas; kai kurie istorikai jį vis tiek laiko paskutiniu Rusijos imperatoriumi – A.S.), kad jis jau paskyrė savo pirmiaisiais ministrais Leniną ir Trockį (...) beliko sumušti Kolčaką (...) Kokia vis dėlto košė turėjo vyrauti valstiečių galvose, kad jiems Leniną ir Trockį buvo galima pristatyti caro ministrais?“
2018-ųjų gruodį JAV Kongreso atstovų rūmų narė demokratė Howie Lofgren Kongresui parodymus davusio „Google“ generalinio direktoriaus Sundaro Pichai užklausė, kaip nutinka, kad ji štai kaip tik paieškos sistemoje surinko žodį „idiotas“, į ką „Google“ skiltyje „vaizdai“ išmetė prezidento Donaldo Trumpo foto. Kaip tai veikia? Direktorius paaiškino, kad surinkus žodį, paieškos sistema automatiškai, be žmogaus dalyvavimo persijoja milijardus puslapių su juo ir galų gale pateikia rezultatą, irgi automatiškai atsižvelgdama į daugiau nei 200 požymių, tokių kaip tinkamumas, naujumas, dažnumas. Žodžiu, nieko asmeniško.
Šių metų spalio 11-ąją Meksikos prezidentas Andrésas Manuelis Lópezas Obradoras pareikalavo Romos popiežiaus viešo atsiprašymo už vietiniams padarytą žalą per konkistą (isp. conquista – užkariavimas) ispanams kolonizuojant Ameriką XVI amžiuje. Prezidento žmona Beatrizė Gutiérrez oficialaus vizito Europos Sąjungoje metu asmeniškai įteikė popiežiui Pranciškui vyro surašytą laišką, kuriame jis nurodė katalikų bažnyčios bei Ispanijos karūnos piktadarybes prieš vietos tautas Meksikoje, dėl to netekusias turto, žemės, patyrusias priespaudą nuo 1521 metų iki nesenos preities. Prieš šį precedentą Meksikos už kolonizaciją atsiprašė Katalonija, o ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas yra ją pavadinęs didele klaida.
Apie popiežiaus reakciją į kreipimąsi viešojoje erdvėje neskelbta (lyg ir – visko gi nesužiūrėsi).
Ir pagaliau – prenumeruojamų vaizdo įrašų kompanija „Disney+“ nuo spalio 16-osios perspėja klientus-žiūrovus apie rasistinį kai kurių klasikinių animacinių filmų turinį. Liečia tokius kūrinius kaip „Piteris Penas“ (arba „Berniukas, kuris neužaugs“), „Katinai aristokratai“, „Ledi ir valkata“, „Dambo“ (angl. Dumbo). Sprendimą „Disney+“ argumentuoja tuo, kad šis turinys neigiamai ar netinkamai vaizduoja konkrečius žmones ar kultūras. Esą stereotipai buvo klaidingi filmų sukūrimo metu ir yra tokie pat dabar. Pavyzdžiui, filme apie P. Peną esama ištiso sąrašo Amerikos vietines tautas diskriminuojančių epizodų, tarkime, daina „Kas daro raudonodį raudonodžiu“ (tikriausiai galimas ir net pageidautinas vertimo variantas „Kas daro raudonos odos žmogų raudonos odos žmogumi“ – A.S.).
Ir kas iš to, kad čia pateikti keturi fragmentai, kai tokių galima pateikti milijonus? Žodis „atmintis“ „Google“ renka apie 2 510 000 nuorodų, „Memory“ – išvis sunkiai suvokiamą, nežmonišką 1 410 000 000 jų kiekį (spalio 27-osios rezultatas).
Jei/ kai ponas G. Ginsas galėjo leisti sau kognityvinio disonanso Jenisejaus apylinkėse gyvenusių valstiečių galvose pastebėjimo prabangą, tikėdamasis bent nuostabos, Meksikos prezidentas jau yra regimai keblesnėje situacijoje, nes tenka dalyvauti viso labo „koverio“ sesijoje – Amerikos vietinių gyventojų už drastišką elgesį su jais nuo XXI amžiaus pradžios turbūt atsiprašyta kelis šimtus tūkstančių kartų.
O „Disney+“ išvis galvos nekvaršina ir atlieka standartinę procedūrą ankstesnių diskusijų pagrindu.
Atmintis yra problema dar diskutavusių, kurie dar aiškinosi, kas ir kaip. Konstruktyvieji gyvena toliau ir žvelgia tik į ateitį. Algoritmas, kurį patvirtina daugybė socialinių eksperimentų – žmonės bet kokioje informcijoje dažniausiai ieško savo žinojimo, nuomonės, ką nori matyti, patvirtinimo. Tai komfortiška, kai žinojimo revizija, nuomonės pakeitimas visada nekomfortiškas.
Britų salose remiantis 2006 metų „Rasinės ir religinės neapykantos aktu“ kurstyti neapykantą religinėms ir rasinėms grupėms laikoma nusikaltimu. 2008 metais nusikaltimu tapo neapykantos kurstymas prieš žmones, atsižvelgiant į jų seksualinę orientaciją.
Reikia suprasti, abi teisinės pozicijos vainikavo (padarė galą) iki tol vykusias diskusijas, viešų debatų nebereikia, jie jau būtų nukrypimas nuo vienintelės leistinos nuomonės. „Disney+“ nebesiginčija ir elgiasi logiškai.
Turbūt dera kalbėti ne vien apie žodžio laisvę – Ralfas Dahrendorfas daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus yra perspėjęs apie „naujųjų viduramžių“ galimybę. Jau globalios konkurencijos visų su visais sąlygomis gyvenimo vedliai vadybininkai neturi laiko diskusijoms „nerentabiliais“ (nekonvertuojamais į finansinę išraišką) klausimais.
Net jei diskusijų „pakaitalų“ (simuliakrų) dar nutinka. Kaip kad Prancūzijoje, kur ką tik ne pirmą kartą drastiškai materializavosi tikrovė Michelio Houellebecqo knygos „Soumissio“ („Pasidavimas“), kurioje vaizduojama ateities Prancūzija, valdoma musulmono prezidento. Romanas pasirodė tą 2015-ųjų sausio rytą, kai surengtas išpuolis „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Knygos pardavimai buvo sustabdyti, „islamofobu“ pakrikštytam M. Houellebecqui teko slapstytis, nepaisant to, „Pasidavimas“ tapo bestseleriu.
Vis dėlto Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano, Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo ar kitų Islamo gynėjų tūžmingas pastabas Prancūzijos ir jos prezidento E. Macrono adresu dėl žinomų įvykių palyginti greitai „nuplovė“ (kaip drastiškai tai beskambėtų) tarptautinės viešosios erdvės primygtinis, trumpalaikis dėmesys kitoms realijoms, pavyzdžiui, irgi tragedijai Vienoje ar Amerikos prezidento rinkimams.
Iki tokios reikalų padėties reikėjo subręsti.
Informacinių technologijų sektoriuje nuo 1999-ųjų dirbantis Ivanas Begtinas yra nurodęs, kad milžiniškas informacijos kiekis apie bet kurį žmogų internete perduodamas nepertraukiamu režimu, ši informacija kažkur „nugula“ ir yra saugojama. Tai jau įvykęs esminis beveik bet kurios visuomenės būvio pasikeitimas, duomenys „išliks amžinai“, nepriklausomai nuo to, kuo viskas baigsis „saugojamajam“ (šiaip jau kuo baigsis – žinoma). Bent vienos teisės, teisės į „užmiršimą“ kaip ir nebėr.
Apie tokio būvio sociopsichologines pasekmes Zygmundas Baumanas interviu dienraščiui „El País“ (2016 01 25): „Baimė, kad tave paliks, yra pati didžiausia mūsų individualistų amžiuje. Tačiau (...) socialiniai tinklai neišmoko mūsų dialogo, nes ten labai lengva išvengti kontroversijos. Tinklai labai naudingi, tačiau jie ir spąstai.“ Prasmingų žinių perteklius yra gyvenimo šventės stabdis, todėl geriausiu atveju siekiama pragmatiško kompromiso.
Technologijos suteikė kiekybei šansą, visko apstu tiek, jog kiekybė nebegeneruoja jokio turinio, jis iš baimės ir rūpesčio dėl verslo „kanalizuojamas“ jau antraštėje (teksto skaityti nebėra reikalo).
Jautresniems tai gali ir grėsti priklausomybe (nuo antraščių) panašiu būdu, kaip kad istorijoje apie Las Vegaso padavėją Archie Karasą, kuris 1995-aisiais kazino 50 dolerių pavertė 40 milijonų, ir tai laikoma didžiausia sėkmės atkarpa azartinių lošimų istorijoje. Po trijų savaičių jis tuos milijonus prarado ir net vos nesėdo į kalėjimą už vagystę.
Tarkime, kaip reikiant „įsibėgėjus“ galima nuversti vieną kitą dešimtį paminklų iki Kristupui Kolumbui Baltimorėje imtinai ne bet kada, o minint Nepriklausomybės dieną. Ir dar „simboliškai“ nutempus paminklą iki uosto ir įtėškus į vandenį.
Tokia štai beveik šimtmetį galiojusios segregacijos refleksija (pilietinis karas JAV baigėsi 1865-ųjų birželio 23 dieną, laimėjusi Šiaurė vergovę panaikino po trejų metų, dar po 12-13 metų iš pralaimėjusių Pietų išvesta federalinė kariuomenė, bet juodaodžių getai kai kuriuose miestuose vis tiek gyvavo iki XX amžiaus vidurio), nesismulkinant dėl komplikuotos, kankinančios vadavimosi iš jos trukmės su perlenkimais, sukčiavimu, skausmingai pasiektais kompromisais.
Atrodė, per paskutinį pusamžį ir dėl direktyvinių sprendimų tema palaipsniui „išsisėmė“, o ne – vis tiek „jausmų pertekliaus efektas“, „Black Lives Matter“, chrono-supremacism – vieno laikmečio pranašumo prieš kitą/kitus triumfas. Visuomenė emocijas „per kraštus“ iškrauna ant paminklų, nors/bet problemos tai nesprendžia.
Ir nebūtinai Amerikoje. Charlesas Darwinas irgi kaltas (be jokių kabučių), nes medžiagą savo evoliucijos teorijai rinko plaukiodamas laivu „Beagle“, kuris ir dalyvavo mokslinėje ekspedicijoje, ir užtikrino kontrolę britų kolonijose. Todėl mokslininko surinktą floros ir faunos kolekciją gal verta pašalinti iš Londono gamtos istorijos muziejaus su Ch.Darwino biustu. Kalti ir XVIII amžiuje gyvenę švedų gamtininkas Carlas Linnaeus bei škotų filosofas Davidas Humeas, mat ne ypač palankiai atsiliepė apie kai kurias neeuropiečių tautas.
Vietoj padėkos, kad pralenkė laiką, „gauna malkų“, kad buvo savo laiko žmonės. Bet tai detalės, kuriomis apkrauti (teršti) sąmonės nebėra reikalo. Kaip yra nurodęs amerikiečių-rusų filosofas Mikhailas Epsteinas, istorijos mastas nyksta, lieka plokščios politiškai korektiškos aktualijos arba patriotinė archaika. Kultūrą ištinka suicidas, kai kultūra pati savyje išpuoselėja barbarybę.
Bulgarų politinio mąstytojo Ivano Krastevo ir Niujorko universiteto teisės profesoriaus Steveno Holmeso knygoje „Imitacijų amžius“ nurodoma, kad demokratija po Antrojo pasaulinio karo iki XXI amžiaus didžiuliam skaičiui Žemės gyventojų suteikė materialinę gerovę, taiką ir ramynę, dėl tos priežasties pro pirštus žiūrėta į šios visuomenės saviorganizacijos vidinius prieštaravimus.
Stojus XXI amžiui ir ypač po 2008-2009 metų krizės prieštaravimai ėmė nenumaldomai „išlįsti“ ir net sabotuoti demokratijos mechanizmą – jei anksčiau autoritarinių režimų dalis pasauliniame BVP siekė 18 proc., dabar artėja prie 40 proc. Tad gal nekeista, kad griūna atminties simboliai paminklai, gerai, kad tik jie.
Prezidentas D.Trumpas plūkiasi už atmintį, gamindamas „Make America Great Again“, o aistros vis tiek nerimsta, veikiau atvirkščiai. Teoriškai kaip ir neturėtų, pasak politologo Adamo Przeworskio, demokratija geriausiai tvarkosi su krizėmis ir konfliktais, nes kompromiso siekiama taikiai, apsieinant be kontrahento gniuždymo ar net abipusio susinaikinimo. Nieko tokio, jei kartais klystama, kaip kad britai tikriausiai suklydo su „Brexit“.
Bet gal klaidos kaina pasikeitė, lyginant, pavyzdžiui, su palaiminga Francio Fukuyamos „Istorijos pabaiga“. „Nepataikius“ (kad ir su „Brexit“), paskui pernelyg ilgai refleksuoti pavojinga, nes refleksijos kaina auga gal net geometrine progresija. Kuriam galui bereikalingos išlaidos? Pasak publicisto Davido Satterio, visi Amerikos didžiųjų korporacijų tarnautojai žino apie darbdavių nelojalumą jų atžvilgiu. Ką „ne taip“ leptelėjus internete ar „net“ ryžusis protestui (pavyzdžiui, žodžio laisvės naudai), tą atlikusius paprasčiau atleisti nei užsiimti jų gynyba. Gynyba – ne korporacijų reikalas, jų darbas – uždirbti pinigus.
Tai neinformuoti gali sau leisti iš racionalaus pasirinkimo mestis į emocinį, ką interneto socialiniai tinklai tik skatina. Prie šios aplinkybės derinasi visi, be abejo, ir politikai, ir ypač politikai populistai. Įtarimas, kad dabartiniame etape pastariesiems dėl – tikėtina – įgimtos greitos reakcijos sekasi geriausiai. Negaišti laiko demokratijos paveldo analizei, o čia ir dabar papirkti auditoriją. Politologas Bernardas Maninas naujausią demokratijos versiją net yra pavadinęs auditorine demokratija.
Už demokratiją apskritai nebėra reikalo kautis, paprasčiau tiesiog persikraustyti į šalį, kur toji kova jau pasibaigusi.
Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, nelikus „generaliniam“ išorės priešui Amerikoje nunyko poreikis mąstyti apie prasmės (pavyzdžiui, identiteto) dalykus, visuomenė niro į paviršinius dalykus, nekvaršindama galvos dėl perspektyvos, tai irgi paaiškina šiųmetinių prezidento rinkimų masinę neurozę ir susiskaldymą. D.Trumpas – tinkama personofikacija reikalų padėties, kai valdo principas: darysime, kaip aš sakau, arba eik iš čia.
Pasak Niujorko rašytojo, publicisto Aleksandro Genio, kiekvienas naujas progreso etapas tirpdo mūsų kantrybę – neliko valandų valandas trunkančių debatų, niekas nebeskaito tekstų per du laikraščio puslapius. Politinė retorika susitraukė iki 140 spaudos ženklų, telegrafiniai „Twitterio“ pranešimai primena antraštes, po kuriomis pamiršo pridėti straipsnio tekstą.
Interneto socialiniai tinklai įtvirtino kultūrą, kai ką sau radę internete ir nusprendę to kažko skaitymą atidėti, po kurio (ir trumpo) laiko bergždžiai plūkiatės ieškodami. Kažkas niekur nedingo, tiesiog persidėliojo tendencijos, mados (yra toks Lietuvių kalbos komisijos nerekomenduojamas žodis „trendas“), pasikeitė nuorodos.
Technologiniai gigantai ties „vakar“ nestabčioja. Jie lyg tarp kitko atrakina tave, praeivi, priverčia demaskuotis, akimirksniu ir galutinai. Reikalai jau pasileido, nes visi juk netveriame iš nekantrumo.
Kaip nurodo prancūzų sociologas ir filosofas Brunas Latouras, jei pageidaujate įteigti žmonėms mintį apie progresą be pabaigos, neturite palikti jiems poros mėnesių apmąstymams. Tiesa, jis tą nurodė ryšium su lokdaunu, o koks skirtumas... Pragmatikai jausmams laiko negaišta, tiesiog atsiperka nuorodomis.
Už jokios atminties nepasislėpsi, praeivi, jei gaiši jai laiką, užsiknisi.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.