Šią patirtį aprašiusi pirmą kartą 1916-aisiais išleistoje knygoje „Karo bangose“ (angl. „The Backwash of War“), jau pirmu jos pasakojimu „Herojai“ smogia skaitytojui:
„Kai to kęsti nebeįstengė, paėmė revolverį ir šovė sau į burną – bet susimovė. Kulka išmušė kairę akį ir įstrigo kažkur po kaulu, todėl, nekreipdami į prakeiksmų šūksnius, jį įmetė į sanitarinę mašiną ir išgabeno į artimiausią lauko ligoninę. Lėkė kiek išgali duobėtais Belgijos keliais <...> dezertyras, o tvarka yra tvarka. Jei savižudybė nepavyko, reikia jį išgelbėti, apgydyti tiek, kad galima būtų pastatyti prie sienos ir sušaudyti <...> Ligoninėje jis <...> staugė, inkštė, blaškėsi šen ten, prireikė tuzino odos diržų ir penkių ar šešių sanitarų, kad nejudantį apžiūrėtų chirurgas. Visą tą laiką išmušta akis ridinėjosi skruostu, jis į visas puses spjaudėsi dideliais užsistovėjusio kraujo krešuliais... kovos įkarštyje jam išmušė du didelius dantis, tai dar pridėjo kraujo, kuriuo jis ir taip springo.“