Stoja demokratiją laidojanti apokalipsė, ar taip tvirtinantys „tik“ karščiuojasi? Pora pavyzdžių. Lapkričio 28-ąją Sakartvelo ministras pirmininkas iš valdančiosios partijos „Gruzijos svajonė“ Iraklis Kobachidzė paskelbė, kad šalis stabdo derybas dėl narystės demokratinėje Europos Sąjungoje (ES). Esą Sakartvelas lieka ištikimas euroatlantinei integracijai, bet bus jai pasirengęs arčiau 2030-ųjų. Prasidėjo, kas prasidėjo – drastiška konfrontacija tarp visuomenės ir valdžios, kai pagal apklausas daugiau kaip 80 proc. kartvelų pasisako už euroatlantinę integraciją. Rengiant šį tekstą situacija Kaukazo respublikoje panėšėjo į patą su potencialiai „atvira“ pabaiga į bet kurią (ir autoritarizmo, ir demokratijos) pusę. Ir dilginančia „Transparency International“ Sakartvelo skyriaus statistika apie daugiau kaip 300 sulaikytųjų, su kuriais elgtasi taip nežmoniškai, kad 80-iai teko kreiptis į medikus.
Kuveito emyras Mishalis Al-Ahmadas Al-Jaberas Al-Sabahas gegužės 11-ąją paleido balandį išrinktą, dirbti kaip reikiant nepradėjusį parlamentą bei paskelbė ketverių metų pereinamąjį periodą, pašauktą peržiūrėti demokratijos procesui šalyje. Sprendimą apiformino pareiškimu, jog neleis naudoti demokratijos valstybės naikinimui. Tikėtina, sprendimas sietinas su kaltinimu kai kuriems deputatams „peržengus ribas“, kai šie mėgino kištis į kronprinco skyrimo procesą. Kronprincą, būsimą Kuveito valdytoją, skiria veikiantis emyras, po kurio mirties valdžia paveldėtojui pereina automatiškai. Bet jį tvirtina parlamentas. Emyras, tikėtina, kažką „pajuto“, ypač, kai Kuveito parlamentas gerokai įtakingesnis (gali apklausti vyriausybės narius, daryti įtaką biudžeto svarstymui) nei kaimyninėse Artimųjų Rytų monarchijose, kur parlamentai dažniausiai simboliniai.
Politologijos profesorius iš Valstybinio Džordžijos universiteto (angl. Georgia State University) Michaelas Herbas ryšium su situacija nurodė, kad tai gresia Kuveitui virsmu tokia pat autoritarine šalimi, kaip kitos Persijos įlankos monarchijos. Kita vertus, Izraelio karo analitikas Dmitrijus Dubovas Amerikos prezidentų Baracko Obamos ir Joe Bideno politiką Artimuosiuose Rytuose vadina visišku fiasko. Neįmanoma taikyti Vakarų pavyzdžio demokratijos Egipte. Jei mėginsite tokią diegti, tarkime Jordanijoje, pasmerksite jos trapią valstybinę sistemą chaosui. Vakarų ir Rytų vertybės netapačios, bet savo įsivaizdavimų, iliuzijų saistomas B. Obama atkakliai rėmė buvusį Egipto prezidentą Mohamedą Morsį (tevaldė nuo 2012 m. birželio 30 d. iki 2013 m. liepos 3 d.; po protestų 2013-ųjų birželį pašalintas iš valdžios per karinį perversmą), o ne mėgino „skaityti“ situaciją. Artimuosiuose Rytuose žmonės labai dažnai klauso populistų, kai šie žada geresnį gyvenimą. Būtent taip nutiko Egipte.
Pora epizodų iš jau šimtų, stabtelėti lyg ir n(eb)ėra reikalo. Jei ne žodis „demokratija“. Autokratų pasitenkinimui – demokratiją kaip metodą gyventi, panašu, krečia iš kurios nori pusės. Sakytum, kažkodėl dabar „įsikūnija“ rašytojo Maurice’o Druono (1918–2009 m.) praėjusiame amžiuje pasakyta frazė, jog žmonijai loterijoje prie balsavimo urnų sekasi taip pat retai, kaip chromosomų loterijoje.
Neramu ir senosiose demokratijose
Triuškinama leiboristų partijos pergalė Jungtinės Karalystės (JK) parlamento rinkimuose liepos pradžioje, kai Bendruomenių rūmuose jie pelnė 411 vietų iš 650 prieš 101 vietą, pelnytą 14 metų valdžiusių torių (prasčiausias pasirodymas nuo XX a. pradžios), signalizuoja ir britų nusivylimą. Mat statistika atveria paradoksaloką paveikslą. Už nuosaikaus Keiro Starmerio vadovaujamus leiboristus balsavo 9,7 milijono rinkėjų – lyg ir nemažai, bet reikšmingai mažiau nei prieš penkerius metus, kai radikalo Jeremy’io Corbyno vadelėjami kairieji pelnė 10,3 milijono balsų. Tada su tiek paramos patirtas triuškinamas pralaimėjimas, dabar, pelnius 600 tūkstančiais balsų mažiau, laimėta.
Dešinės žurnalo „The Spectator“ vyriausiasis redaktorius Fraseris Nelsonas „tokią“ pergalę pavadino Potiomkino triumfu. JK rinkimų rezultatas bet kuriuo atveju vertintinas ne kaip pozityvus, į ateitį nukreiptas veiksmas (teoriškai rinkimai tam ir pašaukti), o protestas. Šalyje kone tvyrojo aimana „įkyrėjo!“, nuostata, jog vienintelis būdas atsikratyti įkyrėjusių torių yra leisti pavaldyti konkurentams, net jei šių programa ne pernelyg įtikinama.
Prancūzijos parlamento Žemutiniai rūmai (Nacionalinis susirinkimas) gruodžio 12-ąją pareiškė nepasitikėjimą Michelio Barnier vyriausybei, pirmą kartą po 1962-ųjų, kai į atsargą tokiu būdu išlydėta Georges’o Pompidou vyriausybė. Priežstimi tapo biudžetas, kuriuo liko nepatenkinti tiek parlamente posėdžiaujantys kraštutiniai kairieji („Naujasis liaudies frontas“), tiek kraštutiniai dešinieji („Nacionalinis susivienijimas“). Tris mėnesius ministru pirmininku dirbęs M. Barnier tapo trumpiausiai premjeravusia vyriausybės galva Prancūzijos istorijoje.
Veiksmas taip vainikavo pirmą liepos savaitgalį vykusius parlamento rinkimus, kuriuose „Naujasis liaudies frontas“ pelnė 182 vietas, proprezidentinė partija „Kartu už respubliką“ – 168, Marine Le Pen vadovaujami kraštutiniai dešinieji – 143 vietas (likusius 74 mandatus pasidalijo kitos partijos). Žemutinių rūmų „konsteliaciją“, kai kategoriškai skirtingų pažiūrų partijos pelnė nuo ketvirtadalio iki trečdalio vietų, politoltogai pavadino patikima politinio paralyžiaus prielaida, ką reikalai ir patvirtino. Rinkimai išryškino lyg ir tris „nesusisiekiančias“ Prancūzijas, kas reiškia prarastus metus, kai problemos (imigracijos, perkamosios galios kritimo) sprendžiamos nebus.
Demokratiškais galima laikyti rinkimus 42 šalyse. Dvi trečiosios – lyg ir neblogai. O ir sumaištį kelti pašauktos dezinformacijos kampanijos iš išorės tikslo dažniau nepasiekdavo nei atvirkščiai, į ką nurodo kad ir Moldovos pavyzdys, net jei rinkimai joje priminė veikiau karinę kampaniją nei ramų, pasvertą balsavimą. Bet ir dramatiškas Sakartvelo atvejis, o kur dar „sutrikusios“ JK, Prancūzija – įtakingos, senos demokratijos šalys...
Galima būtų tarti: vos porą abejotinų rinkimų rezultatų iš 65 planetoje 2024-aisiais vykusių („The Economist“ suskaičiavo, kad prie urnų praėjusiais metais turėjo žengti 3,4 milijardo pasaulio piliečių). Pasak to paties „The Economist“, demokratiškais galima laikyti rinkimus 42 šalyse. Dvi trečiosios – lyg ir neblogai. O ir sumaištį kelti pašauktos dezinformacijos kampanijos iš išorės tikslo dažniau nepasiekdavo nei atvirkščiai, į ką nurodo kad ir Moldovos pavyzdys, net jei rinkimai joje priminė veikiau karinę kampaniją nei ramų, pasvertą balsavimą. Bet ir dramatiškas Sakartvelo atvejis, o kur dar „sutrikusios“ JK, Prancūzija – įtakingos, senos demokratijos šalys...
Bet kuriuo atveju, politinius slenksčius numatydami, 2024-ųjų pradžioje analitikai formulavo demokratijai grėsmingą algoritmą: „daugelis rinkimų bus demokratiški, kas nereiškia, jog rezultatas jums patiks“. Europoje dažniau triumfavo dešinieji (kai kada kraštutiniai) – ir rinkimuose į Europos Parlamentą (EP), ir į nacionalinius parlamentus. Pavyzdžiui, Belgijoje, Austrijoje, Portugalijoje. Tiesa, ir pelnius reikšmingą dalį balsų, niekur kraštutiniams dešiniesiems nepavyko visavertiškai perimti valdžios (išraiškingas daugiausia balsų rinkimuose pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo pelniusios, bet prie vyriausybės formavimo neprileistos Austrijos „Laisvės partijos“ pavyzdys).
Demokratijos procesai susiskaldžiusioje visuomenėje
Artitmetika vis tiek lyg ir signalizuoja, jog pasaulis dar margas. Tiesa, su XXI amžiaus niuansais. Iškalbinga šia prasme situacija Amerikoje po „naujo-seno“ 47-to prezidento išrinkimo. Pirmą Donaldo Trumpo kadenciją (2016–2020 m.) politologai vadino demokratijos crash test (iš angl. susidūrimo bandymas) aplinkybėmis, kai D. Trumpas demonstratyviai metė iššūkį sistemai: turiu viską, nieko man už tai nebus. Todėl ir kėlė pavojų demokratijai bei tarnavo jos patikimumo testu. Tada susidūrimo bandymą demokratija išlaikė.
Antrą kadenciją galima laikyti tęsiniu, bet kol kas su atvira pabaiga, ypač, kai gyvenimas po rinkimų Amerikoje mesteli savotiškų siužetų. „Business Insider“ lapkričio 10-ąją informavo apie kompanijos „Villa Vie Residences“ siūlymą JAV piliečiams pagal paslaugų paketą „Skip Forward“ (galima versti ir „pervynioti į priekį“) leistis į ilgalaikę (nuo vienų iki ketverių metų; dvejų metų variantas pavadintas „Midterm Selection“ – iš angl. tarpiniai rinkimai) kelionę laivu „Odisėjas“ po to, kai lapkričio 7 dieną ėmė aiškėti rinkimų rezultatai. Kol valdys D. Trumpas, nebūti tėvynėje, užtat aplankyti iki 140 šalių. Kitą dieną po rinkimų, „Google Trends“ duomenimis, šioje interneto paieškos sistemoje išaugo užklausų „moving to Canada“ (iš angl. kraustymasis į Kanadą) kiekis.
„The New Yorker“ lapkričio 4-ąją paskelbė tekstą „Amerikiečiai rengiasi antram pilietiniam karui“ (angl. The Americans Prepping for a Second Civil War) apie populiarėjančius išgyvenimo kursus bei liberalų vajų įsigyti šaunamąjį ginklą, jei konservatorių ir liberalų priešprieša išprovokuotų antrą pilietinį karą Amerikoje (pirmasis įvyko 1861–1865 m.). Kaip nurodė išgyvenimo mokyklos steigėjas Alexas Bryantas, jo paslaugas vis dažniau užsisako asmenys, anksčiau nemedžioję, nežvejoję ir nekūrę laužo, nes regi neramių laikų ženklus. Teksto „The New Yorker“ autorius Charlesas Bethea rėmėsi ir Čikagos universiteto tyrimu, pagal kurį šaunamuoju ginklu disponuoja vidutiniškai trys iš 10 liberalių amerikiečių. Pasak „Johns Hopkins University“ tyrimo, daugiau kaip pusė Demokratų partijos šalininkų per paskutinius ketverius metus registravo pistoletus ar šautuvus, nors anksčiau to niekada nedarė.
„Reuters“ 2023-iųjų rugpjūtį paskelbtas tyrimas atskleidė politinės prievartos augimą Amerikoje – nuo 2021 m. sausio iki tyrimo atlikimo žurnalistai išaiškino daugiau nei 200 su ideologiniais nesutarimais susijusių nusikaltimų. Tokio intensyvumo nebuvo nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio. Finansininkas Ray’us Dalio interviu „The Financial Times“ vidaus konflikto (tarp krašutinių kairiųjų ir krašutinių dešiniųjų) galimybę 2024-ųjų gegužę vertino 35 proc., birželį – jau daugiau kaip 50 proc. Liepą respublikonas senatorius George’as F. Langas D. Trumpo paramos mitinge kalbėjo: „Bijau, jei rinkimus paralaimėsime, šalį išgelbės tik pilietinis karas.“ Nors vėliau už frazę atsiprašė, pilietinis karas per rinkimų kampaniją tiksliai nebuvo marginali D. Trumpo šalininkų tema.
Galima tarti, rinkimai baigėsi, praėjom, verčiamas naujas politinio gyvenimo puslapis. Naujas – tai naujas, tik nenumaldomas 47-asis prezidentas interviu televizijai NBC gruodžio 8-ąją, kai lyg ir turėjo būti ramus po pergalės, pareiškė jau pirmą buvimo Baltuosiuose Rūmuose dieną svarstysiantis klausimą dėl malonės suteikimo (daugiau kaip tūkstančiui žmonių) prisidėjusiems prie Kapitolijaus šturmo (žuvo 5 žmonės, sužeisti 138 policininkai) 2021 metų sausio 6-ąją savo šalininkams, o štai ataką prieš Kapitolijų tyrusius politinius priešininkus susodinsiąs.
Amerikos tėvai steigėjai išmanė istoriją, todėl buvo įsitikinę, kad demokratija neilgaamžė. Jungtinių Valstijų prezidentas 1809–1817 m. Jamesas Madisonas teigė: „Demokratijos visada reiškė sumaištį ir rietenas <...> gyvuodavo labai neilgai.“ Ir, pasak Harvardo absolvento, antrojo JAV prezidento (1797–1801 m.) Johno Adamso, demokratija greitai išsisekina ir pribaigia save. Todėl kruopščiai tvėrė visuomenės gyvenimo organizaciją, paremtą valdžios šakų atskyrimu, kad konkuruodamos neleistų vienai kuriai pernelyg sustiprėti.
Prie naujausių reikalų algoritmas koreguotinas dėl neregėto politinio susipriešinimo. Prie B. Obamos (prezidentavo (2009–2017 m.) partijos dar rasdavo kompromisus, nūnai frakcijų disciplina tokia griežta, jog bet koks mėginimas tartis su oponentais laikomas išdavyste. Bendrų tikslų neliko, vieninteliu tapo valdžia. „The Economist“ spalio 12-osios numerio viršelį dekoravo vaizdu, kuriame Vašingtone vietoj monumento vienam tėvų steigėjų George’ui Washingtonui (pirmas JAV prezidentas 1789–1797 m.) stovi D. Trumpo kaklaraištis (oranžinis, be abejo), su komentaru „Amerikos politikos trumpizacija“.
Radikalizmas nepateisintų lūkesčių dirvoje
Esama tezės, jog vyriausybių neefektyvumas skatina rinkėjų cinizmą, šis į politinio gyvenimo viršų kelia radikalus. 1989-ųjų lapkričio 9-osios pavakarę krito Šaltojo karo simbolis – Berlyno siena, Vokietija susivienijo. 35-mečio proga daug kalbėta apie laisvę ir demokratiją. Pasak istoriko Dmitrijaus Kartsevo, nors Rytų žemės pagal bendrąjį vidaus produktą augo sparčiau nei Vakarų Vokietija, turtinės ir kitokios nelygybės (daugeliui rytų vokiečių po susijungimo nepavyko patvirtinti savo aukštųjų mokyklų baigimo diplomų) iki galo pašalinti nepavyko, bet problema to Vokietijos valdančiosios klasės ilgai nelaikė, į protestus, streikus nereagavo.
Populistai „pasikinkė“ naratyvą, kad Vakarų Vokietijos elitas apgavo rytų vokiečius, rezultatas netruko išryškėti ir rinkimuose į EP birželį, ir municipaliniuose rinkimuose rytinėse Tiuringijos, Saksonijos, Brandenburgo žemėse, kur migraciją uždrausti, Holokausto politiką peržiūrėti raginantys, reikalaujantys „baigti kišti ginklus į Ukrainą“ išstojimo iš ES šalininkai populistai iš „Alternative für Deutschland“ (AfD) ir „Bündnis Sahra Wagenknecht“ (BSW) pozicijas sustiprino. AfD rinkimus į EP buvusioje Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje laimėjo, BSW Saksonijoje pelnė 12 proc., Tiuringijoje – 15, Brandenburge – 13 proc. balsų. O juk teįsteigta sausį.
Pasaulinė ekonomikos krizė 2008-aisiais ir po jų, koronaviruso pandemija, daugiabriaunė baimė dėl rytojaus (dabartinė militarinė sumaištis ją būtinai didina), daug klausimų ir dramatiškai per mažai atsakymų į politinio gyvenimo viršų „plauna“ margą skambių šūkių, keisčiausių teorijų (kaip antai judėjimas „QАnon“) entuziastų būrį. Politinės kovos riboženkliai nūnai – ne tarp kairės ir dešinės, o tarp atvirumo ir uždarumo, progresyvistų su jų kategoriškais atgailos reikalavimais už kolonializmą, mačizmą, agresyvia politinio korektiškumo retorika ir tradicionalistų.
Pasaulinė ekonomikos krizė 2008-aisiais ir po jų, koronaviruso pandemija, daugiabriaunė baimė dėl rytojaus (dabartinė militarinė sumaištis ją būtinai didina), daug klausimų ir dramatiškai per mažai atsakymų į politinio gyvenimo viršų „plauna“ margą skambių šūkių, keisčiausių teorijų (kaip antai judėjimas „QАnon“) entuziastų būrį. Politinės kovos riboženkliai nūnai – ne tarp kairės ir dešinės, o tarp atvirumo ir uždarumo, progresyvistų su jų kategoriškais atgailos reikalavimais už kolonializmą, mačizmą (kad ir 2016-ųjų kandidatės į JAV prezidento postą Hillary Clinton pasakymas apie konkurento D. Trumpo šalininkus „basket of deplorables“, kurį galima versti kaip „būrelis apgailėtinųjų“), agresyvia politinio korektiškumo retorika ir tradicionalistų.
Šių būrys irgi margas – nuo globalizacijos stekenamų, anksčiau buvusių industrinių ištisų miestų, iš kurių gamyba „pervažiavo“ į Kiniją ar Vietnamą, iki „šlovingo ekonominio augimo trisdešimtmečio“, buržuazinio stabilumo besiilginčios vidurinės klasės, respektabiliausių verslininkų, aukščiausių vadybininkų Silicio slėnyje, kur įsitvirtina „technokratinio autoritarizmo“ ideologija, nuo gatves siaubiančių skustagalvių iki mitrių politinių technologų, tokių kaip konservatoriumi besiskelbiantis Stephenas Bannonas. Ir taip vis toliau.
Poliarizacija rinkėjus gena į informacinius „burbulus“, jau įprasta praktika, kuomet politikos kalba lygi neapykantos kalbai. Kožna rinkimų kampanija publikai pateikiama kaip „lemtinga“, oponentai – būtinai „fašistai“, „komunistai“ ar bent „grėsmė demokratijai“. Kabučių išvengti nebeįmanoma, net jei gyvenimo praktika juda savo ruožtu. Tarkime, pagal viešojoje erdvėje vyraujančius naratyvus, Italijoje lyg ir valdo Giorgios Meloni vadovaujami kraštutiniai dešinieji-fašistai („fašizmas Italijoje vis dar svarbus“, – taip žiniasklaida reagavo į 2022-ųjų rugsėjį vykusius išankstinius rinkimus Italijoje, kuriuos laimėjo G. Meloni vadovaujami „Italijos broliai“ (it. Fratelli d’Italia)). Gyvenimo praktika to banaliai nepatvirtina ir, panašu, nepatvirtins.
Sumaištis – tai sumaištis, savaip dėsningai atrodo apie demokratijos reikalus signalizuojantys indeksai. „V-Dem“ pranešime „Demokracy reoport 2024“ (iš angl. „Demokratijos ataskaita 2024“) politinio gyvenimo prastėjimas (žodžio laisvės, pilietinių organizacijų varžymas, suprastėjusios rinkimų procedūros) per 2023 metus konstatuotas 42 šalyse. Pagal „V-Dem“ klasifikaciją prieš 50 metų pasaulyje būta 87 valstybių be jokių rinkimų, 36-ios laikytos elektoralinėmis autokratijomis (rinkimai buvo formalumas), 15 šalių elektoralinėmis demokratijomis (rinkimai keitė valstybės politiką, bet pilietinės laisvės buvo nepakankamos) ir 20 – liberaliomis demokratijomis.
XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje demokratijos reikalai pasitaisė: „aklai“ uždarų režimų liko 50, liberalių demokratijų skaičius paaugo iki 30, du trečdaliai šalių ėmė rengti rinkimus. Apogėjų tendencija pasiekė 2013 metais, kuomet „V-Dem“ planetoje fiksavo 43 liberalias demokratijas ir 22 šalis be rinkimų. Vėliau situacija ėmė prastėti: per paskutinį dešimtmetį liberalių demokratijų sumažėjo iki 32, užtat uždarų režimų padaugėjo iki 32.
Tyrimų organizacija „The Pew Research Center“ 2023-iaisiais apklausė beveik 31 tūkst. žmonių 24 šalyse, kur demokratija daugiau ar mažiau veikia. Sužinojo, kad atstovaujamoji demokratija tarp respondentų pirmauja (77 proc. palaikymo prieš 20 proc. nepalaikymo). Jos nenaudai liudija aplinkybė, kad, palyginti su 2017-ųjų tokia pat apklausa, demokratiją „labai gera“ valdymo forma 2023-iaisiais pavadino 8 proc. mažiau respondentų, tarp mažėjimo lyderių greta Kenijos ar Indijos atsidūrė tokie demokratijos bastionai, kaip Švedija, Kanada, Vokietija, JK (9–13 proc.).
Ir pagrįstai abejojant tiesioginių apklausų tikslumu (demokratiškų šalių piliečiai kritiški politikų atvilgiu, kur demokratija „nelabai“ veikia – jie tetransliuoja tai, ką „gauna“ iš vadų), vis dėlto verčia suklusti „The Pew Research Center“ išvada, jog pasitenkinimas demokratija mažėja 18 iš 24 šalių, kur vykdyta apklausa. Pavyzdžiui, Prancūzijoje pasitikėjimas ja, palyginti su 2019 metais, smuko 14 proc., Pietų Korėjoje, Kanadoje – po 15 proc. Kad išrinkti politikai nesupranta rinkėjų lūkesčių, nurodė daugiau kaip 80 proc. apklaustųjų Amerikoje, Ispanijoje, Argentinoje. 42 proc. respondentų JAV, JK, Brazilijoje ir Meksikoje nurodė, jog nemato partijos, kuri atstovautų jų interesams.
Laisvė nėra paprastas gyvenimo būdas
Su laisve visais laikais nebuvo paprasta. „Laisvės paslaptis yra šviesti žmones taip pat, kaip tironijos paslaptis – juos laikyti neišsilavinusius“, – 1792 metais rašė apsišvietęs prancūzas. Tas pats apsišvietėlis, Maximilienas Robespierre’as (1758–1794 m.), po poros mėnesių stojo vadovauti režimui, per metus giljotina nugalabijusiam kelias dešimtis tūkstančių žmonių. Galų gale ir pats baigė gyvenimą po „revoliucijos skustuvu“ (tinkamesnė šiame kontekste – svetimybė britva). Toks pasirinkimas tarp prasto ir labai prasto ištiko iškilų prancūzą ir prancūzų naciją per Didžiąją revoliuciją.
Prie naujausių reikalų nebent retoriniais laikytini klausimai: žodžio laisvė iš tiesų reiškia laisvę įžeisti, žeminti? Demokratija įmanoma be kompromiso? Atsakymų kol kas negirdėti, kai sumaištį, skilimą demokratijose įdėmiai stebi geopolitiniai plėšrūnai, kuriems panašiomis problemomis rūpintis dėl suprantamų priežasčių nėra reikalo.
Gali ir būti, kažką panašaus, tik nelyginamais su XVIII amžiaus mastais, turime ir dabar. Prie naujausių reikalų nebent retoriniais laikytini klausimai: žodžio laisvė iš tiesų reiškia laisvę įžeisti, žeminti? Demokratija įmanoma be kompromiso? Atsakymų kol kas negirdėti, kai sumaištį, skilimą demokratijose įdėmiai stebi geopolitiniai plėšrūnai, kuriems panašiomis problemomis rūpintis dėl suprantamų priežasčių nėra reikalo.
Popiežiaus Jono Pauliaus II šūkis „Nebijokite!“ įkvėpė laisvei Vidurio ir Rytų Europą. Naujausiais laikais „Nebijokite!“ išstumia baimės retorika. Baimė tapo veiksmingu politinės rinkodaros instrumentu. Corey’is Robinas knygoje „Baimė: politinės idėjos istorija“ (angl. Fear: The History of a Political Idea, 2004): „Nors dauguma šiuolaikinių politikos komentatorių Vakaruose pasisako prieš politinę baimę kaip laisvės, proto priešingybę, vis tiek siekiama ją sukelti, nes baimė – galingas politinio spaudimo šaltinis.“ Baimė mobilizuoja, politikos vadybininkai tuo puikiai naudojasi.
Demokratija – subtilus, nuožmokas būdas gyventi, ja tenka budriai rūpintis vis iš naujo. Išsivadavimo pažadą nešančios laisvės prigimtis ne visada jauki, nes implikuoja atsakomybę už savo likimą. Teikia galimybę, bet be garantijų. Prie reikalų, kurių dalis čia nurodyta (be abejo, jų daugiau), žmones nežinomybė gąsdina, neįveikiamas ima atrodyti geismas pritapti (prie partijos, sektos ir t. t.) saugumo – ar jo iliuzijos – pelnymo reikalu.
Istorijai „sutirštėjus“ (kai nepakeliamai daugėja neprognozuotų įvykių), neatsipiriama pagundai demokratijos procedūras „paspausti“. Nesvarbu, kairės ar dešinės, progreso ar tradicijos, bet „spausti“, nors derėtų siekti kompromisu grįstos pusiausvyros. Galima ir vadinti realybės jausmo praradimu, kai ignoruojama, jog „užgulus irklus“ iš bet kurios pusės, „įsups ir pykins“ visus.
Arba autoritarų a la Putinas siūlomas visuomeninio gyvenimo gelžbetonis. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis prieš metus naujametiniame interviu „The Economist“ (2024-01-01) kalbėjo: „Putinas jaučia silpnumą kaip žvėris, nes ir pats yra žvėris. Jis jaučia kraują, jaučia savo galią. Ir jis suvalgys jus pusryčiams su visais jūsų ES, NATO, laisve ir demokratija.“ O juk kalba ypač demokratijos reikalu suinteresuotas politikos praktikas.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
