Pažįstama korporatyviniame vakarėlyje, spustelėta ir „su saiku“ pašantažuota, skelia įkvėptą kalbą apie tai, kaip jai gera šiame kolektyve, kiek ji kasdien patiria malonių akimirkų ir atradimų... Jau „po visko“ šio teksto gamintojas nepatikliai paklausęs „Melavai?“, gauna užtikrintą atsakymą-nusistebėjimą „Aišku! Kam klaust akivaizdžių dalykų...“
Iš tiesų, keistas klausimas, nurodantis klausiančiojo visišką gyvenimo nepažinimą, net infantilizmą.
Vasario 23-ąją Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas „Twitter“ publikuoja vaizdo siužetą à
la Bollywood, kuriame indų filmo „Baahubali: legendos gimimas“ pagrindinio herojaus vaidmenyje įveikia priešininkus iš demokratų partijos.
Kitais personažais „dirba“ Amerikos pirmoji dama Melania Trump, prezidento dukra Ivanka su vyru Jaredu Kushneriu ir Indijos ministras pirmininkas Narendra Modi. Komentare paaiškinta, kad siužetas skirtas JAV prezidento vizitui į Indiją vasario 24–25 d.
Tikrovė herojiško entuziazmo nepatvirtino – stebėję BBC, CNBC etc. ataskaitą apie vizitą regėjo tvardomą nuobodulį ir net susierzinimą prezidento veide.
Keliskart Niujorko meras, verslo naujienų agentūros „Bloomberg“ ir 58 milijardų dolerių savininkas Michaelis Bloombergas pasitraukė iš prezidento rinkimų kampanijos, išleidęs daugiau nei 500 milijonų ir tepelnęs 53 delegatų balsus demokratų nacionaliniame suvažiavime.
Išeitų, vieno balso = žiūrovo kaina – 9,4 milijono dolerių, brangoka ir 8 pozicijos žurnalo „Forbes“ turčių reitinge savininkui.
Kita vertus, galima vertinti buvusį Niujorko merą kaip menininką-akcionistą. Ne visiems lemta būti meno verteivomis salvadorais dali ar pikasais, nuo sifilio skurde 1903-aisiais Taityje miręs Paulis Gogenas kaip reikiant pabrango labai „paskui“ – jo Taičio periodo paveikslas „Te Bourao II“ tik 2019-aisiais parduotas už 9,5 mln. eurų.
M. Bloombergas po n metų gali sulaukti įvertinimo (irgi deramai monetizuoto), kaip išskirtinio vaidybinio žanro atstovas.
Beje, į prezidento D. Trumpo sąmojį, jog į balą išmetė milijardą dolerių (išmetė mažiau, bet anoks skirtumas), M. Bloombergas šiam atsakė vaizdo ištrauka-citata iš „Žvaigždžių karų“. Viskas to paties (vaidybinio) žanro ribose.
Gruodį šmėkštelėjo fragmentas apie Sankt Peterburgo gyventoją, savaip padėjusį į Europą žūtbūt prasibrauti pasiryžusiems 4 pietų Azijos atstovams. Jis Leningrado srityje prie Vyborgo pastatė savadarbius pasienio stulpus su užrašu „Finland“, iki kurių tikriausiai paisydamas Konstantino Stanislavskio teatrinio principo „nievieriu!.. (netikiu) pasiryžėlius lydėjo kaimo keleliais, miško laukymėmis, pro ežerą... „Pasienyje“ užsieniečiai turėjo jam įteikti dalį honoraro, apie 10 tūkstančių eurų (visas suma taip ir neišaiškėjo), bet visi buvo pareigūnų supakuoti.
Nežinia, kiek čia tinka priminti, kad 1929-aisiais stojus Didžiajai depresijai Holivude įvesta taisyklė: „happy and“ privalomas visada. „Teatralas“ iš Sankt Peterburgo jos nesilaikė (gal ir dėl to, kad iki dabartinės krizės dar buvo šiek tiek laiko), bet jo naudai kalba su netikėtai išnirusiais kriminalistais sietinas force majeure. Ir pagaliau, istoriškai Sankt Peterburgo pilietis nebuvo visiškai neteisus – iki 1944-ųjų, karų tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos per Antrąjį pasaulinį, Vyborgas iš tiesų priklausė Suomijai.
Praėjusių metų vasarį Rusijos Irkutsko srityje buriatų šamanai sudegino 5 kupranugarius kaip auką, pašauktą stiprinti Rusiją bei padėti susigrąžinti jai vertybes.
Ritualą „Žen tengeri yaba“ aukotojai buvo įkėlę į „YouTube“, mat, pasak tuometinio Buriatijos aukščiausiojo šamano pavaduotojo Arturo Cibikovo, jis atliktas pirmą kartą šiuolaikinėje istorijoje. Kupranugaris buriatams – šventas gyvūnas.
Mėginti apibendrinti ši margą „teatrinių“ epizodų rinkinį galima iš intelektualiai ypač aukštai, priminus prancūzų rašytojo, režisieriaus, akcionisto Guy Ernesto Debordo su bendraminčiais praėjusio amžiaus 6-ame dešimtmetyje įsteigtą „Situacionizmo Internacionalą“ (SI) kaip meninę-politinę asociaciją, pašauktą priešintis kapitalistiniam suprekinimui ir vartotojiškam konformizmui.
Tarp SI praktikuotų technologijų buvo ir vadinamasis atstatymas (recuperation) iš plagiato, iškraipymo, parodijos, etc. dedamųjų, konsumerizmo ritualus, prekių ženklus spektakliu devalvuojant iki absurdo (Pavyzdžiui, Che Guevaros foto ant degtinės butelio). SI nuoširdžiai tikėjo judiną konsumerizmo autoritetų galią ir, svarbiausia, – įveikia susvetimėjimą (ups...).
Jau žinoma, kad bet koks (ir teatrinis) maištas naujausiais laikais geranoriškai atlaidžiai vis tiek reglamentuotas, parduoti galima bet ką, „Situacionizmo Internacionalą“ irgi.
Modernioje istorijoje SI išliko kaip mėginimas saugoti bendruomenes nuo „spektaklizuoto“ kapitalistinio vartojimo. Bet kaip mėginimas. Šia prasme čia pateiktų (ir visų galimų pateikti) „teatrinių fragmentų“ herojai nuo JAV prezidento iki Buriatijos aukščiausiojo šamano pavaduotojo prie SI dera ir šlietini be problemų.
Kita vertus, teatrinį įkarštį (nėra skirtumo, prisiimtą ar primestą) galima aiškinti paprasčiau, kaip tą kovo pradžioje padarė nuo 2012-ųjų Maskvoje gyvenęs žurnalo „The New Yorker“ žurnalistas ir knygos „Tarp dviejų ugnių: Tiesa, ambicijos ir kompromisas Vladimiro Putino Rusijoje“ autorius Joshua Yaffa. Publikaciją „Reali istorija apie Rusiją Amerikos politikoje“ dienraštyje „The New York Times“ jis pradeda nuo prisipažinimo, jog pajuto poreikį aiškintis rusų ir amerikiečių politinės kultūros panašumų istoriją.
Poreikis kilo vėl perskaičius rusų sociologijos pionieriaus Jurijaus Levados 2000-ųjų tekstą „Žmogus vylingasis“, kuriame aiškintasi, kodėl tiek daug sovietinės epochos patologijų – polinkis į dvigubą mąstymą, adaptacinė, prisitaikėliška reakcija į valdžią etc. – gajos šiuolaikinėje Rusijoje.
„Žmogaus vylingojo“ sugestijoje žurnalistas keletą metų per vylingo žmogaus prizmę tyrinėjo, kodėl nemažai iškilių rusų ėjo į prisitaikėlišką kompromisą su valstybe. Vienas dalykas – atvirai parsidavėliški, egoistiniai motyvai, bet regima jų dalis į kompromisą vėlėsi dėl suprantamos, net keliančios susižavėjimą motyvacijos.
J. Yaffa prisipažįsta ilgai laikęsis paklydimo, jog tuose kompromisuose esama kažko išskirtinai rusiško, jie neišvengiami, kai V. Putino sukurtas valstybės mechanizmas iš esmės monopolizavo Rusijos politiką, verslą, pilietinį gyvenimą.
Po grįžimo iš Maskvos vėl pakankamai ilgai gyvenęs Jungtinėse Valstijose, jis teigia dabar aiškiai matąs, kaip J. Levados aprašytasis vylius ir jo tėvynėje tampa neatsiejamu bruožu augančio būrio žmonių. Ryškiausiu vyliaus pavyzdžiu žurnalistas įvardija prezidento apkaltą Senate vasarį, kai respublikonai virto veikiančio prezidento apologetais ir asmens sargybiniais.
J. Yaffa vardija įvairias taktines mimikrijos motyvacijos schemas, kurių čia kartoti turbūt nėra reikalo, išskyrus nebent susijusią su įspūdinga kaina už nenorą būti vylingu, kai vasarį vykusioje konferencijoje „Conservative Political Action Conference“ jai pirmininkavęs Amerikos konservatorių sąjungos lyderis Mattas Schlappas apie vienintelį principingą skeptiką D.Trumpo atžvilgiu respublikonų stovykloje senatorių Mittą Romnį viešai pasakė, jog šis turės bijoti dėl savo fizinio saugumo, jei pasirodys konferencijoje.
Į sandorius principų sąskaita eina ne tik politikai. „Liberty University“ administratorius Jerris Falwellas jaunesnysis 2018-aisiais argumentavo, kad geri vaikinai išauga į gerus religinius lyderius, bet Amerikai reikia gatvės chuliganų. Įtakingas pamokslininkas Franklinas Grahamas lapkritį tuo metu dar rengtą apkaltą prilygino neteisingai inkvizicijai.
Ne visi amerikietiški vyliai atvirai ciniški, dažniau – kaip ir Rusijoje – pasirinkimas suprantamas, gal net girtinas. Teisingumo ministerijos advokatė Sara Fabian pernai birželį teisme gynė sulaikytus migrantų vaikus po juos diskriminavusio JAV prezidento administracijos potvarkio.
Rusijoje kompromiso atsisakymo pasekmės dažniausia akivaizdžios: ambicijų, karjeros žlugimas, o jei lošimo kaina didelė ir ypač nepasisekė – dar ir primygtinis policijos, teismų dėmesys. Amerikoje pasirinkimų spektras kur kas platesnis, J. Yaffos požiūriu, tai ir baisiausia, nes rodo, kaip lengvai, greitai pasiduodama – ne kai iš tiesų nebėra kitos išeities, o todėl, kad vylius yra paprasčiausias, arčiausiai po ranka esantis variantas.
J. Levada mirė 2006-aisiais, niūriai vertindamas savo šalies galimybes išsivaduoti iš vyliaus kultūros. Po 15 metų perskaitęs jo apmąstymus, „The New Yorker“ žurnalistas teigia susimąstęs apie savo valstybės perspektyvas.
Galimas papildymas dar viena, beveik tiesioginės teatrinės vaizduotės apraiška. Kovo 12-ąją 30 didžiausių Amerikos kompanijų kapitalizaciją atspindintis akcijų biržos indeksas „Dow Jones“ smuko 10 proc., daugiausiai per pastaruosius 33 metus. Taip greitai investuotojai neatsikratė akcijų net stojus 2008-ųjų krizei.
Fantazijos šėlsmas negalėjo nepersiduoti Volstryto profesionalams, kurių vaizduotė nežinomybės nepakenčia. Akcijų rinkos indeksų lemtis – „gyventi“ lūkesčiais, kurie lenkia tikrą padėtį, pavyzdžiui, 10 metų.
Pasak Johno Hopkinso universiteto Baltimorėje ekonomikos profesoriaus Steveo Hankės, rinkos žaidėjai blaškosi nuo kraštutinumo į kraštutinumą reaguodami į naujienas, iš kurių galima daryti tik vieną išvadą: taip, tai pavojingas virusas, niekas to neginčija.
Bet irgi akivaizdu, jog pasaulio žiniasklaida naujienas pateikia dramos žanre. Vėl vaidybinis žanras, kad jį kur...
Kaip ir turime teatrą-planą besiginančio verslo ir teatrą-planą kaip savigyną nuo verslo. Abu planai – mentaliniai „kraujo broliai“, o teatro metaforos privalo dirbti, jei nedirba – toks tu ir gyvenimo teatralas: nei verslo, nei savigynos.
Tai kuria energingą, net isterišką būvį: medžiotojai medžioja pagal galimybes neįmanomai (ant ribos) energingai, likusieji (dauguma), nepajėgdami atsispirti, pasidavę „teatro“ metaforos bangai taip pat ant ribos tam priešinasi.
Koks nors abipusis nuoširdumas kvalifikuojamas kaip nesusipratimas, tad visi tęsia. Iki naujo veiksmo (preteksto). Kitokio „vyvenimo teatro“ gal jau tiesiog neliko.
Hamleto monologas iš Williamo Shakespeareo tragedijos tokiomis aplinkybėmis perrašytinas, būtinai pridedant „business as usual“ sudedamąją, tiesa, kol kas nelabai aišku, kurioje vietoje, prieš ar po „Būti ar nebūti – štai mįslė“. O gal kažkur „Taip mąstymas padaro mus bailius“ apylinkėse?..
„Mūsų“ (čia ne apie Hamletą) sąlygomis monologas yra kaltinamoji kalba tyliam susitarimui, pasitikėjimo be jokių išlygų metaforai. Suprantama, tada Hamletas – prokuroras.
Vienas toks lyderis kovo 26-ąją per G20 lyderių virtualią konferenciją prabilo apie reikalą kaunantis su krize panaikinti sankcijas valstybėms, kurias jos ypač kamuoja, nes – „tai gyvybės ir mirties klausimas, grynai humanitarinis klausimas“.
Ir apibendrino: „reikia išvalyti šiuos klausimus nuo visokių politinių „perdėjimų“ (Rusijos prezidento pavartotas žodis „shelucha“ verčiamas ir kaip lukštas, ir tai, kas perdėta, primesta). Ech...
Toks ypač susirūpinimas „humanitariniais klausimais“ lyderio, kurio šalis ypač teatrališkai vinguriuoja nuo temos kovo 9-ąją Hagoje prasidėjusio teismo dėl 2014 m. liepą numušto „Malaysian Airlines“ lėktuvo virš Rytų Ukrainos rusiška raketa žemė-oras, kai žuvo visi 298 juo skridę žmonės, įskaitant 80 vaikų. Kai pasaulyje niekam nekyla abejonių, jog zenitinė sistema „Buk“ pristatyta iš Rusijos. Ech...
Tai ypač solidus teatras, toli toli peržengiantis K. Stanislavskio „nievieriu!“. Nekeltinas klausimas, ar pavyks pritraukti Maskvą adekvačiam pokalbiui apie tragediją, nebent retoriškai klaustina (kas ir daroma), kodėl prie V. Putino niekas nelimpa. Nelimpa, nes išpuoselėjo sistemą be jokių moralinių, etinių „niekų“. Galima sakyti, „gyvenimo teatro“ kvintescencija.
Išeitų, vyliaus įgūdžiai paklausūs ir praverčia ne ypač turi reikšmės kur – Amerikoje, Rusijoje, Lietuvoje.
Bet ne be nacionalinės sudedamosios, kuri, kaip žinia, nepakartojama. Tarkime, lietuviškas sodietiškai jaukus, tik iš pažiūros „minkštas“ (soft), bet neišpasakytai išdidus vylius. Ir svarbiausia – išdidžioje Lietuvoje nėra jokio reikalo maklinėti kažkur „aukštose materijose“, svaičiojant apie prokuroriškai hamletiškus pasirinkimus.
Tad tinkama didaktinė pabaiga yra grįžimas į šio teksto pradžią. „Melavai?“. „Aišku, kokie keisti klausimai...“ Vyliaus kompozicija gražiai užsisklendžia.
Išskyrus nebent vis realesnius kontūrus įgyjančią aktualiją – kad ir dėl vyliaus neištiktų tai, į ką apeliuoja Nobelio premijos laureatė (ir už knygą „Černobylio rauda“) rašytoja Svetlana Aleksijevič: „Žmogus liks gyvas, bet taps blogesnis.“
P. S. Vis dėlto irgi prie teatro visuomenių apraiškų – pora antraščių greta viena kitos, taip sakant, petys petin interneto naujienų puslapyje, kur skelbiamas ir šis komentaras: „Taip žuvį pavyks iškepti iš pirmo karto visiems“, „Šiaurės Italijoje nebėra kur dėti karstų, kapinės nebespėja laidoti mirusiųjų“.