Galime teigti, jog socialinė atskirtis yra individo ar socialinių grupių eliminavimas iš visuomenėje vyraujančio gerovės standarto. Socialinei atskirčiai yra būdingas gyvenimas žemiau skurdo ribos, o tai yra ekonominių, socialinių, kultūrinių ir žmogiškųjų santykių sumenkinimas.
Paprastai socialinė atskirtis daugiausia reiškiasi poliarizuotoje visuomenėje, kurioje aukščiausių ir žemiausių socialinių klasių ar grupių ekonominiai ir socialiniai skirtumai būna labai dideli. Tai paveikia tiek atskirus individus, tiek ištisas grupes bei pabrėžia silpnumą socialinėje struktūroje ir sudaro sąlygas susiformuoti dviejų pakopų visuomenei, iš kurių pirmoji – kalbančioji, o antroji – tylinčioji. Nugalėtojas ir pralaimėtojas. Individai, priklausantys tylinčiųjų klasei, nesugeba aiškiai išdėstyti savo interesų ir už juos kovoti, o nugalėtojai, priešingai, naudodamiesi savo visokeriopu pranašumu, dar labiau pagerina savo padėtį. Todėl tokia padėtis tylinčiuosius tik dar labiau atskiria nuo likusios visuomenės, įkalina jų aplinkoje bei skatina jų marginalizaciją.
Mokslininkų nuomone, socialinės atskirties priežastys yra susijusios su socialine politika. Lietuva, siekusi narystės Europos Sąjungoje, o dabar jau tapusi jos nare, kaip valstybė narė taip pat turėjo prisiimti tam tikrus nacionalinius įsipareigojimus skurdo ir socialinės atskirties atžvilgiu. Todėl Lietuvoje socialinė atskirtis vis dažniau tampa kertine sąvoka kuriant socialinės politikos priemones. Deja, pajamų nelygybė išlieka vienu iš esminių iššūkių šalyje ir yra viena iš didžiausių Europos Sąjungoje.
Šiandien Lietuvoje mes turime ne vieną instituciją, besirūpinančią socialinės atskirties mažinimu bei socialinio teisingumo užtikrinimu. Kita vertus, matome, kad šių institucijų pastangų ir materialinių resursų nepakanka minėtoms problemoms spręsti.
Mirties taške užstrigęs universalių bazinių pajamų klausimas verčia ieškoti kitų alternatyvų. Prisimindama vieną iškiliausių mūsų tautos filosofų – Antaną Maceiną, kuris savo mokslo darbuose gana giliai gvildeno krikščioniškojo socialinio teisingumo sampratą, – Lietuva kaip katalikiškas kraštas galėtų naujai pažvelgti į socialinės atskirties problemą.
Nujaučiu, kad daugelis mesteltų repliką, jog tai nebeaktualu, pasenę ar nešiuolaikiška. Deja, drįsčiau nesutikti. Štai savo darbuose A. Maceina rašo: „Jeigu socialinė problema išsispręstų tiktai ekonominio minimumo parūpinimu tiems, kurie jo neturi, tuomet reikėtų tik labiau suorganizuoti karitatyvinių darbų tinklą, tik dar truputį suminkštinti turtingųjų širdis, ir pasauliui gresianti katastrofa praeitų savaime“ (Maceina A. Raštai. t. II. Vilnius, 1992).
Anot A. Maceinos, ekonominių socialinės atskirties problemų žmonija niekada neišspręs, nes niekas nesukurs tokios santvarkos, kurioje skurdo ir vargo visiškai nebūtų. Socialinė problema, filosofo manymu, gali būti išspręsta tik nuolatine evoliucija ir reikalingomis reformomis, visų pirma žmogaus dvasios viduje, o paskui ir išorėje – valstybinėje santvarkoje. A. Maceina tvirtino, jog būtent krikščioniškoji etika yra pašaukta dalyvauti šioje evoliucijoje ir parengti reikalingas reformas. Kita vertus, ar atsižvelgdama į to meto A. Maceinos siūlymus, mūsų dabartinė bendruomenė vėl sugebėtų gyventi pagal katalikišką pasaulėžiūrą ir per įvairių socialinių fondų veiklą užtikrinti konkrečią paramą vargstantiesiems? Pavyzdžiui, A. Maceina siūlė imtis darbo ir kuo greičiau „nupūsti dulkes nuo socialinės katalikų pasaulėžiūros“ bei praktiškai pradėti vadovautis katalikiškais socialiniais principais. Akivaizdu, kad tokie jo raginimai, kaip atiduoti antrąjį atlyginimą arba nevartojamas brangenybes, skirti fondams bent pusę pajamų, gautų ne už darbą (pvz., už nuomą), ar 10 procentų nuo absoliutaus pertekliaus, šiuolaikinėje visuomenėje atrodo gana drastiški, tačiau krikščionims tokie raginimai ir dabar galėtų būtų siektinas poelgis.
Tačiau A. Maceinos siūlymai vien tik tuo neapsiribojo. Anot jo, prisidėti prie socialinės rūpybos privalėtų kiekvienas savo srities specialistas, įmonė arba įstaiga. Pavyzdžiui, gydytojai galėtų skirti bent vieną dieną per savaitę nemokamai apžiūrėti neturtingus ligonius, vaistininkai – parduoti jiems vaistų bent už savikainą, advokatai – bent vieną dieną per savaitę skirti neturtingų žmonių konsultavimui ar atstovavimui teisme, kultūros įstaigos – surengti bent po vieną spektaklį per mėnesį neturtingiesiems ir jų vaikams.
Žinoma, būtų neteisinga teigti, kad dabartinė mūsų visuomenė niekuo neprisideda prie socialinės atskirties mažinimo. Daro, ir ne taip jau mažai. Turime begales kilnių pavyzdžių, kurie įkvepia darbus tęsti ir toliau. Deja, dar gajus požiūris, kad socialinės atskirties problemos sprendimas yra tik valstybės institucijų reikalas. Privalu šį požiūrį keisti. Kiekvienas individualiai ar per bendruomenes galime padėti mažinti socialinę atskirtį, taip švelnindami kylančias įtampas. Individų ir tautų santykius turi lemti ne baimė, o meilė, nes būtent ji pirmiausia telkia žmones nuoširdžiam ir įvairiam bendram darbui, kuris teikia daug materialinių ir dvasinių gėrybių.
Trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų save laiko katalikais. Tad A. Maceinos mintys galėtų mus vėl įkvėpti krikščioniškiems poelgiams. O kol kas turime tik dvi alternatyvas: gyventi socialinėje atskirtyje arba vadovautis krikščioniškais socialinio teisingumo principais.