Jubiliejaus renginiai vyks dar visus metus. Tačiau švenčiant šventes vis dėlto derėtų aiškiai suvokti, kam jos iš tikrųjų skirtos ir kokia jų prasmė. Antraip visuotinis džiūgavimas, mojavimas vėliavėlėmis, koncertai ir fejerverkai iš esmės lieka tik tuštoka aiškiai neįprasmintų emocijų iškrova, abstraktoka masinė pramoga, neturinti konkretesnio ir sąmoningesnio turinio. Nei istorinio, nei pilietinio. O kartais – tiesiog paprasčiausio idiotizmo apraiška. Taip pat – ir vadinamojo „naudingojo“.
Lietuva egzistuoja… vos šimtmetį?
Šiuo atžvilgiu labai įdomu ir net kiek komiška (nors juoktis čia šiaip jau nėra ko), kad mūsų žiniasklaida Vasario 16-osios proga kažkodėl puolė skelbti, esą Lietuva dabar švenčia savo... šimtmetį!
Būtų nieko tokio, jei taip būtų leptelėta vienoje kitoje publikacijoje ar laidoje. Bet kur tau! Žurnalistams taip patiko šis įstabus istorinis ir geografinis neva vos šimtą (!) metų egzistuojančios Lietuvos atradimas, kad jie pasididžiuodami jį išskalambino aibėje straipsnių ir interviu daugumoje portalų, periodinių leidinių, dešimtyse radijo ir televizijos laidų.
Tokio mokslinio atradimo populiarinimo estafetę, žinoma, pasigriebė ir renginių organizatoriai, šoumenai, teatralai ir muzikantai. Kone visuose šventiniuose koncertuose jų vedėjai, dalyviai ir net garbingi kviestiniai svečiai pranešdavo žiūrovams ir klausytojams džiugią naujieną, kad, įsivaizduojate, Lietuva pagaliau sulaukė net šimto metų, kad lygiai prieš šimtą metų ji atsirado, gimė ir taip toliau.
Nuo renginių vedėjų ir artistų, aišku, neatsiliko ir jau minėtos lietuviškos atributikos gamintojai, platintojai ir pardavėjai. Juk kas gali būti maloniau, kaip didžiuotis, esą Lietuva pasaulyje yra jau net visą šimtmetį! Ne veltui prekybos tinklai buvo tiesiog užversti emblemomis, ženkliukais, vėliavėlėmis ir atvirukais su užrašais „Lietuvai – 100 metų!“, „Su Lietuvos 100-mečiu!“, „Su gimtadieniu, Lietuva!“ ir kitais panašiais.
Suprantama, susikūrė ir ne viena tokius šūkius bei atributiką propaguojanti interneto svetainė ar „Facebook“ paskyra. Iš jų bene populiariausia – dar prieš penketą metų įkurta, įvairias jaunimo organizacijas jungianti FB bendruomenė „Su gimtadieniu, Lietuva!“ Beje, pačios Prezidentės anksčiau apdovanota už tokią savitą pilietinę iniciatyvą. O taip pat išgirta, palaikyta ir išreklamuota daugelio žinomų politikų iš veik visų pagrindinių Lietuvos partijų.
Bet jei jau Lietuva, pasak mūsų politinio elito, žiniasklaidos ir kitų visuomenės nuomonės formuotojų, atsirado tik prieš šimtą metų, belieka ironiškai paklausti: kurių galų mes tada 2009-aisiais plačiai minėjome Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį? Tikriausiai tai buvo apmaudi istorinė klaida. Kurią dabar, matyt, reikia žūtbūt ištaisyti.
Kaip ir Kudirkos „Tautiškos giesmės“, sukurtos dar 1898 metais, žodžius, kalbančius apie Lietuvą Tėvynę. Lygiai kaip ir Maironio „prasimanymus“ apie bočius ir dainius, kadaise gynusius ir išgyrusius Lietuvą brangią. Negalėjo juk mūsų protėviai ginti to, ko nebuvo.
Nors, aišku, gali būti, kad Lietuvos 100-mečio šventėjai tiesiog netyčia pametė kokį nuliuką. Aritmetikos dabar mokėti nebereikia (ne tik istorijos), viską suskaičiuoja išmanieji įrenginiai, o kadangi kaukolėse mikroschemų dar nespėta įmontuoti, truputėlį suklysti ne bėda. Tūkstantis metų ten ar šen – koks skirtumas?
Ar Lietuvos valstybingumui tik šimtas metų?
Tiesa, dalis mūsų politikų ir žiniasklaidininkų, sveikindami Lietuvą su Vasario 16-ąja, laimė, išsireiškė kiek „tiksliau“, tardami, kad sveikina su Lietuvos valstybės šimtmečiu (o ne pačios Lietuvos šimtmečiu).
Tai, be abejo, jau kiek lengvesnio pobūdžio apsirikimas, tačiau vis tiek – klaida. Jei Lietuvos valstybė gyvuoja vos 100 metų, ką tada mes pompastiškai šventėme 2003-aisiais per Mindaugo karūnavimo 750-ąsias jubiliejines metines? Ir kodėl tuomet vieną svarbiausių Lietuvos valstybinių švenčių – Liepos 6-ąją – oficialiai vadiname Valstybės diena?
Sveikintojai su valstybės šimtmečiu, deja, pamiršta, kad mes švenčiame tik modernios Lietuvos respublikos šimtmetį, o ne apskritai Lietuvos valstybės kaip tokios.
Tačiau ir tarpukario Lietuvos Respublika, skirtingai nei, pavyzdžiui, latvių ar estų tuo pat metu sukurtos naujos valstybės, nebuvo istorine ir politine prasme visiškai ex nihilo atsiradęs valstybinis darinys.
Ne veltui 1918 metų vasario 16 dieną pasirašytame Lietuvos nepriklausomybės akte aiškiausiai tvirtinama, kad Lietuvos Taryba „skelbia atstatanti (čia ir toliau kursyvu išskirta mano – A. V.) nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“. Atstatanti, kitaip tariant, atkurianti kadaise turėtą ir prarastą valstybingumą (o anaiptol ne sukurianti naują). Ir dar su senąją istorine Lietuvos valstybės sostine, kas, be kita ko, irgi liudija valstybingumo tęstinumo suvokimą.
Apie valstybės atstatymą, jos atgimimą, atgaivinimą ir atnaujinimą (o ne sukūrimą ar įkūrimą!) pabrėžtinai kalbama ir netrukus po Akto pasirašymo, vasario 19 dieną, „Lietuvos aide“ išspausdintame signataro Jurgio Šaulio vedamajame straipsnyje:
„Nuo šios valandos Lietuvos valstybė, Lietuvos Tarybos keliama, atgimsta iš naujo. Atgimsta kartu mūsų vaidentuvėje ir visa virtinė jos gaivintojų, kurie, valstybei žlugus, puolėsi įkelti ją vėl ant kojų… Lietuvos valstybė buvo žlugusi. Bet jos idėja, reikalas ją atgaivinti buvo likęs gyvas. Iš pradžių gaivinama vien tarp aukštesniųjų luomų, ta savos valstybės atnaujinimo idėja plečiasi pamažu vis plačiau ir plačiau, kol apima ji pagaliau pačių plačiųjų mūsų visuomenės sluoksnių...“
Neatsitiktinai ir Jonas Basanavičius, dar prieš paskelbiant Nepriklausomybės aktą, per oficialią Lietuvos Tarybos narių tvirtinimo ceremoniją aiškiai pareiškė: „Lietuvių tauta, netekusi savo valstybės ir vėliau tiek daug kentėjusi svetimųjų valdoma, sulaukė galiausiai tos per kartų kartas svajotos valandos, kada lietuviai, įtempę visas savo jėgas, tikisi atstatyti savarankišką valstybę, tvarkomą tautiniais pagrindais.“
Tad kodėl dabar šis istorinis įvykis dažnai interpretuojamas jau visai kitaip, nusižengiant net mūsų Konstitucijos preambulei, teigiančiai, kad Lietuvos valstybė buvo sukurta „prieš daugelį amžių“, o ne XX a. pradžioje?
Visiškai naujos valstybės mitas
Deja, Lietuvoje yra nemažas būrys intelektualų ir šiaip entuziastų, kurie išsijuosę aiškina, esą mūsų modernaus valstybingumo tėvų kalbos apie Lietuvos valstybės atkūrimą, perteiktos Vasario 16-osios aktu (o atspindėtos ir dabartinėje Konstitucijoje), yra tik graži retorika, iš tikrųjų prieštaraujanti istorinei realybei.
Esą galime kalbėti tik apie visiškai naujos valstybės, jokio ryšio neturinčios su LDK, sukūrimą.
Argumentai pateikiami įvairaus pobūdžio – politinio, teisinio, socialinio, kultūrinio, etnografinio ir kitokio, tačiau visi jie susiveda į viena – šnekėti apie valstybės atkūrimą neva trūksta vienokių ar kitokių tapatybės tęstinumo dėmenų.
Patys absurdiškiausi iš tokių įrodinėjimų, ko gero, yra „geografiniai“. Mat 1918-ųjų Lietuvos Respublika gavosi daug mažesnė už Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jos klestėjimo ir net žlugimo laikais. Tad atseit nieko bendra su LDK ir neturi.
Tačiau šiuolaikinė Didžioji Britanija, Ispanija, Prancūzija ir daug kitų šalių yra dar labiau susitraukusios palyginus su jų imperinės galybės laikais.
Na, ir kas? Nubyrėjus kadaise prijungtiems kraštams, lieka teritorinis šalies branduolys, kaip ir 1918 metais atkurtos Lietuvos valstybės, kurios dalis su sostine Vilniumi tik Lenkijos agresijos laikinai buvo atplėšta. Tačiau net ir pastaruoju atveju didžiuma pirminių (o kartu – etninių lietuviškų) valstybės žemių vis tiek juk liko Lietuvai.
Prie šio tipo argumentų šliejasi ir ne mažiau naivūs „multikultūriniai“, teigiantys, esą šiuolaikinė Lietuvos valstybė neturi sąryšio su senąja, nes susitraukdama geografiškai, labai pasikeitė ir etniškai, mat prarado baltarusių ir ukrainiečių protėvių apgyventas žemes.
Laimė, galiu tokių išvedžiojimų mėgėjus paguosti, kad, pavyzdžiui, vargšai britai prarado dar daugiau – vien Indijoje priskaičiuojama net keli šimtai tautybių. O kita vertus, juk nūdienos Lietuvoje ir toliau gražiai gyvena visų LDK laikus menančių etnosų atstovai, ji šiuo atžvilgiu anaiptol nėra homogeniška.
Ne ką rimtesni yra dažnai pasitaikantys aiškinimai, neva jokio valstybės atkūrimo nebuvo, nes nebeatkurta LDK luominė sistema, kurioje dauguma gyventojų neturėjo pilietinių teisių ir todėl negalėjo pilnavertiškai dalyvauti valstybės reikaluose.
Tačiau jei ankstesnę socialinę sąrangą laikysime valstybės atkūrimo būtinu kriterijumi, beveik visos šių laikų demokratinės, bet pakankamai ilgą istoriją turinčios, šalys, deja, irgi liks be valstybingumo istorinio tęstinumo.
Taip vertinant, matyt, net ir dabartinės Lietuvos Respublikos neturėtume laikyti prieškarinės valstybės tąsa (o tokių nuomonių kartais irgi pasigirsta), nes mes 1990-aisias, atkurdami jos nepriklausomybę, aiškiai pabrėžėme, kad atstatome demokratinę santvarką, o ne smetoninį autoritarinį režimą su daugiau ar mažiau suvaržytomis piliečių teisėmis.
Deja, pamirštama, kad valstybės atkūrimas visai nebūtinai reiškia jos valstybinės santvarkos, juolab jos nuolat istoriškai kintančių formų atkūrimą. Nereikia šių dalykų painioti.
Tas pat pasakytina ir apie „grynai“ teisinio valstybės kontinuiteto problematiką. Kartais teigiama, esą būtina atkūrimo sąvokos teisėtumo sąlyga yra restitutio in integrum (tai yra visiško, be išlygų teisinio subjekto nepertraukiamumo ir identifikacijos) principas.
Skamba dailiai ir kone poetiškai. Tačiau bėda ta, kad mes vargu ar apskritai rasime bent vieną pasaulio valstybę, kuri po ilgesnio valstybingumo pertrūkio būtų teisine prasme atkurta taip idealiai puristiškai.
Dar daugiau – absoliutizuodami restitutio in integrum kriterijų mes pasaulio žemėlapyje, ko gero, iš viso nerasime valstybių, kurios turėtų bent kiek ilgesnį gyvavimą. „Rastume“ tik begalinę virtinę vis „naujų“ ir „naujų“ valstybių, kartais iškylančių vos kas keletą dešimtmečių.
Valstybės po ilgesnio laiko paprastai atkuriamos vienaip ar kitaip kūrybingai performuojant ankstesnio valstybingumo politinę, teisinę, socialinę ir kultūrinę tradicijas ir atrenkant iš jų tai, kas labiausiai tinka (ar atrodo tinkama) nūdienos poreikiams.
Absoliutaus tapatumo tokiais atvejais niekada nebūna ir net iš principo negali būti jau vien todėl, kad laikas nestovi vietoje ir viskas kinta – taip pat ir tautos, valstybės bei jų permaininga geopolitinė aplinka.
Visiškai naujos tautos mitas
Absoliučiai naujos valstybės mitą bandoma papildomai ramstyti ir naujai atsiradusios ar net sukurtos (išrastos, sukonstruotos) tautos mitu, kuriuo taip pat mėginama paneigti bet kokius senosios ir naujosios Lietuvos valstybingumo saitus.
Teigiama, esą lietuvių tauta atsirado ar buvo sukurta, geriausiu atveju, XIX a. pabaigoje ar net XX a. pradžioje. Atseit, kaip senoji valstybė su naująja, taip ir modernieji lietuviai su senaisiais LDK lietuviais irgi neturi apčiuopiamų ryšių.
Ir taip aiškinama nepaisant to, kad dauguma šiuolaikinių lietuvių genealogiškai kilę iš tų pačių viduramžių etninių lietuvių, turi išlaikę tą patį istorinį savivardį lietuviai, kalba iš esmės ta pačia, labai nedaug pakitusia ir vis taip pat vadinama lietuvių kalba, yra autochtonai, gyvenantys toje pačioje, tik šiek tiek apkarpytoje etninėje teritorijoje, kurioje kadaise atsirado ir kintančiu politiniu pavidalu tebegyvuoja lygiai taip pat, kaip ir anksčiau, vadinama ir jų savo tėvyne tebelaikoma šalis Lietuva.
Tiesą sakant, absoliuti dauguma moderniųjų tautų galėtų tik pavydėti tokio tiesiog neįtikėtino pačių reikšmingiausių tautinės tapatybės dėmenų istorinio išsaugojimo. Jau nekalbant apie pluoštą kitų, kiek mažiau svarbių, bet vis dėlto išlikusių lietuviškojo identiteto sandų.
Antai prancūzai susidarė iš keisto galų, romėnų, frankų ir kitų etnosų mišinio. Anglai yra ne ką mažiau įdomus keltų, romėnų, anglų, saksų, jutų, normanų kratinys. Na, o ispanai – iberų, romėnų, keltų, vestgotų, vandalų, net arabų ir finikiečių samplaika. Ir taip toliau, ir panašiai – vardyti galima be galo.
Dauguma vadinamųjų istorinių dabarties tautų iš tikrųjų nėra išlaikiusios kas savo senosios kalbos, kas etnonimo, kas šalies pavadinimo, kas genealoginio tolydumo, kas teritorijos, o kai kurios iš jų apskritai yra kilusios net iš kitų žemynų, pačiomis neįtikėčiausiomis kombinacijomis susiliejus visiškai skirtingoms kultūroms, civilizacijoms, rasėms.
Visos šios tautinės makalynės kontekste istorinis dalies lietuvių sulenkėjimas ar aplenkėjimas atrodo palyginti tik menka bėda, aišku, kiek apardanti gana tolygų istorinės tapatybės dėmenų audinį, bet anaiptol nenutraukianti jo tęstinumo.
Lietuvių aristokratijos ir žemesniųjų socialinių sluoksnių etninės/tautinės savivokos skirtumai iš tikrųjų ne visuomet buvo tokie fatališkai dideli, kaip kartais perdėtai įsivaizduojama. Šiuo atžvilgiu Lietuvos situacija, beje, irgi esmiškai skyrėsi nuo Latvijos ir Estijos.
Nežiūrint to, vis tiek atkakliai įrodinėjama, esą tarp senųjų ir šių dienų lietuvių nebėra beveik nieko bendra, jokio esmingesnio perimamumo.
Argumentai, nors ir įvairaus metodologinio atspalvio, kaip ir valstybingumo sąsajų neigimo atveju, iš esmės turi tą patį kvaziloginį pagrindą: senieji lietuviai, nepaisant aukščiau išvardintų gausių tapatumų, vis dėlto neturėjo kai kurių požymių, būdingų tik moderniųjų laikų tautoms. Ergo, tai jau „kita“ tauta.
Tačiau tada, matyt, galima teigti, kad ir 1990-ųjų kovo 11-ąją Lietuvos valstybės nepriklausomybę atkūrę lietuviai buvo jau „kita“ tauta nei tarpukariu? Juk priekabiau paieškojus, įvairių tapatybinių neatitikimų galima surasti nemenkesnių nei tarp prieškario ir LDK laikų. Kultūriniai, civilizaciniai, mentaliniai poslinkiai, pertrūkiai ir lūžiai per visą LSSR laikotarpį vis dėto įvyko nemaži.
Žodžiu, šitaip mąstant galima vis „naują“ tautą atrasti kiek tiktai patiks. Juk ir dabarties lietuvių mentalitetas irgi jau šiek tiek pakito palyginus su 1990-aisiais. Ir kinta toliau.
Tad tereikia šiandieninės tautos „panaikinimui“ prie pažyminio moderni laiku prisegti priešdėlį post ir baigtas kriukis. Juolab kad lingvistinės manipuliavimo sąvokomis ir apibrėžimais galimybės yra kone beribės.
Kaip lietuviai į istorijos šiukšlyną išmeta save pačius
Visos tos nepagrįstos teorijos apie neva visiškai naują Lietuvą, naują valstybę ir naują tautą būtų tik šiaip nekaltas ideologizuotų pasvarstymų, tarpais pretenduojančių į mokslingumą, žanras, jei tai neturėtų gana liūdnų pasekmių.
Ne tik istorijos, etnologijos ir įvairioms kitoms mokslinėms disciplinoms (kurių kai kurie atstovai ideologines dogmas ar net metaforas iškiša kaip neabejotiną tiesą), tačiau ir pačiai Lietuvos valstybei.
Keista būtų, jei tokiais lietuvių teorinės minties „pasiekimais“ nesinaudotų kokie mitrūs sukčiai. Juk jei žmogus išmeta į šiukšlių konteinerį savo drabužius, buto raktus ir net pasą, o dar ir visiems aplinkui rėkia, kad visa tai ne jo, – visuomet atsiras, kas tai pasiims sau. Kartu su visais daiktais ir asmens dokumentais pasisavindamas ir tapatybę.
Ne veltui, pavyzdžiui, vadinamieji baltarusių litvinistai jau senų seniausiai apie mus visa gerkle tvirtina, esą mes jokie lietuviai, o kažkokie „lietuvisai“ (летувисы, летувicы) – tai yra apsišaukėliai, nusavinę baltarusių tiesioginių protėvių ne tik etnonimą, bet ir šalies pavadinimą.
Todėl ir šiuolaikinę Lietuvą jie analogiškai vadina Летува, kad pabrėžtų tariamą visišką jos skirtingumą nuo istorinės Lietuvos, kuri kaimynų slavų kalbomis šiaip jau visados buvo vadinama Литва, Літва, Litwa ir panašiai.
Savaime suprantama, kartu svaičiojama, esą mes pasiglemžėme ir „jų“ kunigaikščius, istorinius, tautinius ir valstybinius simbolius bei apskritai kone visą senąją istoriją.
Bet tai dar būtų tik pusė bėdos. Blogiau, kad tvirtinama, neva mes esame gudriai užėmę ir etninę, ir net ankstesnę valstybinę „jų“ teritoriją su amžinąja istorine „jų“ sostine Vilniumi. O tai jau pavojingesnės pretenzijos, kada nors ateityje galinčios išaugti ir į didesnį konfliktą. Juoba kad tokios teorijos jau seniai nebėra tik saujelės gerokai trenktų marginalų svaičiojimai. Jos, įvairiai modifikuotos, vis labiau plinta baltarusių visuomenėje, tam tikru mastu daro įtaką ir Baltarusijos švietimo sistemai, net akademinei istoriografijai.
Neatsitiktinai net ir Baltarusijos gynybos ministerijos spaudos atstovas Vladimiras Makarovas per neseniai vykusias pratybas „Zapad 2017“ lietuvius labai savotiškai „apramino“, kad Baltarusija nesiruošia ginklu „susigrąžinti (! – A. V.) Vilniaus“ ar kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijų.
Ir tai, deja, nėra tik šiaip išsprūdęs kvailas humoras. Juoba kad net nesąmoningi nušnekėjimai paprastai atspindi, kas iš tiesų vyksta tokių šnekučių galvose.
Ne be pagrindo dėl litvinistinių teorijų plitimo jau sunerimo ir mūsų informacinių karų specialistai. Juolab kad tokias teorijas reikiamu kampu kūrybiškai panaudoja ir Kremliaus propagandininkai. Kurie, kaip ir FSB, visą laiką rėmė litvinizmo sklaidą, pakreipdami ją sau naudinga linkme – ne tik kuriant pavojingas įtampas tarp baltarusių ir lietuvių (o taip pat ir lenkų bei ukrainiečių), bet ir nejučia įtraukiant LDK istorinį-kultūrinį paveldą į vadinamojo „rusų pasaulio“ zoną bei laipsniškai „nulietuvinant“.
Tačiau kaip jie to nedarys, jei daugeliui mūsų intelektualų ir viešosios nuomonės formuotojų patiems tos senosios Lietuvos nereikia, jie neranda jokių reikšmingesnių su ja siejančių tapatybės dėmenų. Ir jei net TSPMI profesoriai nusikalba, esą senovės lietuviai turi tiek bendra su dabartiniais, kiek Amerikos indėnai – su JAV įkūrėjais.
Deja, anot posakio, šventa vieta tuščia nebūna. Jei mums jos nebereikia – ją užims kiti. Atvirai kalbant, iš dalies tai jau ir yra įvykę.
Bet ir tai dar ne viskas. Atsisakydami senosios Lietuvos valstybės ir nelaikydami savęs jos įpėdiniais, mes istoriškai tarsi priskiriame save Rusijos „jurisdikcijai“ ir savaip legitimuojame įvairius jos veiksmus Lietuvos teritorijoje.
Tokiu būdu, pavyzdžiui, XIX a. sukilėliai prieš Rusiją faktiškai tampa viso labo jos vidaus maištininkais ir žaladariais, kaip koks Razinas ar Pugačiovas.
O toks Muravjovas Korikas virsta nebe Lietuvą užgrobusios svetimos valstybės represijų vykdytoju, bet tiesiog rūsčiu, tačiau reikalingu ir net geranorišku tvarkos sugrąžintoju tam tikro etnografinio savitumo Rusijos krašte.
Juk daugelio Rusijos istorikų raštuose tai interpretuojama būtent taip. O ką jau kalbėti apie Kremliaus „trolių“ gaujas, kurios lygiai taip ištisai ciniškai šaipėsi, kai neseniai Gedimino pilies kalne buvo rasti nužudytų 1863 metų sukilėlių palaikai.
Tiesa, tiems „troliams“ darbo čia nedaug. Juk mes patys savo istoriją ir kartu tapatybę kartais perdėtai apkapojame taip, kad jiems belieka prie kompiuterių gerti alų ir pritariamai linkčioti galva.
Dviguba savižudybė
Tiesa, būčiau labai neteisus, jei sakyčiau, kad pas mus dažnai atsisakoma tik senosios Lietuvos valstybės. Ne, yra daug blogiau.
Daugelis intelektualų ir nemaža dalis visuomenės jau seniai yra paradoksaliai pasidalinę į dvi gana aršiai tarpusavyje kovojančias grupes: tuos, kurie sava laiko modernių laikų tautinę valstybę, bet atsižada LDK, ir priešingai, į LDK fanus, kurie šnairomis žvelgia į tautinę tarpukario Lietuvą.
Taip lietuvių istorinė ir valstybinė savimonė tarsi pjaunama iš abiejų pusių. Kas rauna šaknis, kas kerta viršūnę. Bet iš esmės ir vieni, ir kiti daro tą patį savižudišką darbą. Lietuvos nedraugų dideliam džiaugsmui.
Šiuos procesus su nerimu stebiu jau daug metų, rašau apie tai ne pirmą sykį. Tik anksčiau man atrodė, kad bent jau viešojoje erdvėje ryškia persvara laimi LDK fanų klubas. Juolab kad jį, ryšium su ES integracijos procesais, stipriai rėmė ir valstybinės institucijos, ir privatūs fondai – kaip vieną instrumentų „atgyvenusiai“ tautinės Lietuvos valstybės vizijai diskredituoti ir griauti.
Tačiau per šiemetinį Vasario 16-osios jubiliejų pasimatė, kad šis gerokai prisvilintas blynas staiga keistai verstelėtas kita puse.
Gal net būtų galima tuo pasidžiaugti kaip savotiška kompensacija už tendencingą ir perdėtą tautinės tarpukario valstybės bei lietuvybės kritiką, turėjusią aiškių masinės ideologinės kampanijos bruožų ir nuožmiai – nevengiant net chunveibiniškų metodų – vykdytą daug metų. Juo labiau kad 1918-aisiais atkurta Lietuvos valstybė juk ir buvo tautinė, taigi, atrodytų, šventiniai akcentai dabar sudėlioti lyg ir visai tinkamai.
Bet, deja, taip tik atrodo. Nes pačios šventės istorinės esmės – valstybės atkūrimo – akcentavimo joje ir pasigedau. Ne tai kad jo visai nebūta, bet vis dėlto jis nebuvo aiškiai regimas, o nustumtas į antrą ar kažkelintą planą, daugeliu atveju ir apskritai ištrintas.
Nežinau, kas dėl to kalčiausias ir kokios jėgos ar atsitiktinumai šitaip sudėlioja ir kaitalioja Lietuvos istorinės atminties sluoksnius. Tačiau man aišku, kad Lietuvai ir lietuviams tikrai kenkia neturėjimas pakankamai integralios istorinės ir valstybinės savimonės, pajėgios atsakingai, bet vis dėlto be tokio kurioziško selektyvumo priimti mūsų turtingos istorijos palikimą. Bet kuriuo atveju, žmonių, tai sugebančių (ar bent suvokiančių pačią problemą), yra pernelyg mažai.
Nors kai šventėme Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, Mindaugo karūnavimo apvalų jubiliejų ar, tarkime, Žalgirio mūšio 600-ąsias metines, integralesnio mūsų istorijos supratimo visuomenėje, atrodė, būta kiek daugiau. O gal tai buvo tik tokia iliuzija?
Beje, laikas greitai bėga, tad kol šis straipsnis pasieks skaitytoją, ko gero, jau ateis ir Kovo 11-oji – Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo diena. Būtų gerai, kad tautiečiai bent šią dieną gerai suvoktų, ką būtent švenčia. Ir kokios istorinės sąsajos yra tarp jos ir Vasario 16-osios bei, savo ruožtu, Liepos 6-osios.
O tai, kaip jau buvau užsiminęs, vis pasigirsta keistų balsų, esą net ir 1990-aisiais nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos Respublika yra kažkoks istorinio tęstinumo neturintis darinys, visai nauja valstybė, veik nieko bendra neturinti su tarpukario Lietuva ir atsiradusi tik byrant SSRS.
Ne veltui kai kas ir Kovo 11-osios Lietuvą irgi atmeta it svetimkūnį, kaip neva niekam tikusį projektą. Tokių pareiškimų viešojoje erdvėje apstu.
Tai kas gi tuomet lieka?
Deja, tarp visų trijų pagrindinių istorinių Lietuvos valstybingumo etapų, juos išbrokavus, belieka du nemaži gabalai kai kam, matyt, savesnių laikų, kai „prie ruso buvo geriau“.
Straipsnis parengtas kovo 4 d.
