Tačiau iš tikrųjų tos propagandos ruporu bent jau retsykiais pabūna net ir tie, kurių, regis, kuo jau kuo, o pataikavimu Putino režimui tikrai neįtartum. Tokių pavyzdžių būtų galima pateikti daugybę.
Šįkart gi noriu pakalbėti apie vieną neseną „Radio Svoboda“ akibrokštą, juolab kad tai yra vienas pagrindinių rusakalbės antikremliškos žiniasklaidos forpostų, mėgstamas ir Lietuvoje. Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, ši radijo stotis per neseniai praūžusį Rūtos Vanagaitės sukeltą skandalą lengva ranka pažėrė gerą dozę to paties Kremliaus melų.
Deja, kai kurie žinomi „Radio Svoboda“ bendradarbiai pernelyg nekritiškai pateikė ir interpretavo šios rašytojos požiūrį į partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, bandė diskredituoti pokario Lietuvos laisvės kovas ar net primesti lietuvių tautai visuotinį antisemitizmą, piktybinį dalyvavimo Holokauste neigimą ir kitas panašias Kremliaus propagandos jau daug metų kurpiamas insinuacijas.
Nežinau, kuo tai paaiškinti, tačiau aptariamu atveju „Radio svoboda“ objektyvumo, švelniai tariant, neliko nė kvapo. Tarsi temos būtų ėmęsi kokio nors faktus ir logiką ignoruojančio ir pigių sensacijų besivaikančio propagandinio Kremliaus portalo atstovai, smūgiuojantys į vienus vartus.
Daugelis tai klausiusių ar skaičiusių lietuvių, mačiau, buvo žiauriai nustebinti. Tačiau anaiptol ne visi tautiečiai apie šį ekscesą žino, o be to, kažin ar net visi jo liudininkai gerai perskaitė ar išklausė viską, kas minėtų „Radio Svoboda“ veikėjų buvo prikalbėta viešojoje erdvėje. Juo labiau kad ir Lietuvos žiniasklaidoje ši nemaloni istorija buvo apeita. Todėl, manau, verta apie visa tai papasakoti išsamiau. Reikia žinoti, ką Lietuvai svarbiais ir skaudžiais klausimais iš tikrųjų mąsto ne tik jos priešai, bet ir tie, kurie šiaip jau laikomi draugais.
Tendencingi nutylėjimai
Spalio 30 dieną „Radio Svoboda“ paskelbė savo informacinės tarnybos redaktoriaus Marko Krutovo (Marko Krotovo) pokalbį su liūdnai pagarsėjusia Rūta Vanagaite „Mes dar nepribrendome tiesai“. Interviu, kaip pakankamai aktualus, buvo patalpintas ir šios radijo stoties, kai kurių garsių jos bendradarbių ir paties pokalbio autoriaus „Facebook“ (toliau – FB) paskyrų puslapiuose, publikuotas ir kitur.
Natūralu, kad jis iš karto susilaukė gana daug kritiškų komentarų, aišku, daugiausia iš Lietuvos. Juoba kad tame pokalbyje Krutovas visiems tendencingiems, suktiems ar net melagingiems Vanagaitės teiginiams iš esmės tik patikliai pritarė, dėl viso pikto kiek patikslinęs keletą ne pačių reikšmingiausių iš jų.
Svarbiausia, interviu buvo daugiau ar mažiau iškreiptos arba iš viso nutylėtos pagrindinės priežastys, lėmusios dalies Lietuvos visuomenės neigiamą reakciją į gerai žinomus pastarojo meto Vanagaitės išsišokimus.
Antai, be kita ko, buvo nutylėta, kad Vanagaitė viso šio skandalo pradžioje kategorišku tonu apskritai neigė, kad Ramanauskas-Vanagas tardant buvo kankinamas, ir dar arogantiškai aiškino, esą tai jis pats bandė nusižudyti. Nors akivaizdu, kad šie ciniški jos paistalai ir buvo viena esminių priežasčių, papiktinusių dalį tautiečių, juolab kad tie kankinimai buvo tiesiog sukrečiantys savo nežmonišku žiaurumu.
Suprantama, Krutovo interviu drauge buvo nutylėtos ir tikrosios priežastys, iššaukusios Vytauto Landsbergio skausmingą reakciją į tokius šokiruojančius Vanagaitės prasimanymus.
Akivaizdu, kad Landsbergis plačiai nuskambėjusiame aštriame savo komentare pasiūlė Vanagaitei pačiai nusiteisti sukrėstas būtent tokių įžūlių, minėtus kankinimus neigiančių jos tvirtinimų. Tai aiškiai matyti iš paties jo teksto. Tuo tarpu tiek Vanagaitė, tiek interviu iš jos ėmęs Krutovas tai nutylėjo, veidmainiškai pasipiktinę neva baisiai neetišku Landsbergio išsireiškimu, kurį „Radio Svoboda“ žurnalistas savo FB puslapyje netgi pavadino esančiu Kadyrovo stiliaus ir apskritai išėjusiu „už ribos“.
Nežinau, kaip tą ribą suvokia pats Krutovas, bet jautresnis žmogus ne visada gali ramia širdimi stebėti, kaip akiplėšiškai neigiami seniai įrodyti, dokumentuoti ir ne kartą aprašyti žvėriški gėbistinių budelių nusikaltimai.
Žinoma, Landsbergiui, kaip inteligentiškam žmogui, gal ir vertėjo kalbėti nuosaikiau, tačiau tai jau labiau etiketo, o ne etikos problema. Reikia tai suprasti ir skirti.
Ir, beje, įdomu, ar Krutovas irgi taip smerktų žmogų, kuris panašiai emocingai pasipiktintų, tarkime, patyčiomis iš nacistinių budelių aukų, esą jos nebuvo nukankintos, o pačios bandė labai jau savitu būdu nusižudyti? Gal net ir Aušvice sava valia sulindo į krematoriumus ar savanoriškai susidegino Chatynėje?
Taigi, jei kas čia ir slystelėjo „už ribos“, tai visų pirma skandalo autorė ir jai, deja, antrinantis „Radio Svoboda“ žurnalistas. Jis negalėjo nežinoti, kas iš tikrųjų buvo padaryta suimtam Vanagui. Tai matyti ir iš kai kurių jo paties komentarų FB, ir iš to, kad jis skaitė ir net pokalbyje su Vanagaite pacitavo tą pačią „užribinę“ Landsbergio pasisakymo vietą, tad negalėjo nesuvokti, ką jo autorius rašė visame tekste ir dėl ko taip audringai sureagavo.
Deja, tokių gudrių nutylėjimų dėka buvo suformuota klaidinanti versija, esą daugelį lietuvių papiktino tik kažkokios „nekaltos“ Vanagaitės abejonės partizanų vado heroizavimu ir tinkamumu ateinančius metus pavadinti jo vardu. Pokalbyje paminėta tik tai, kad Vanagaitei kilo tam tikrų klausimų dėl jo tariamo bendradarbiavimo su sovietiniu „valstybės saugumu“ ir menamo draugų išdavimo.
Bet ir čia iš pradžių buvo nutylėta, kodėl, kada, kokiomis aplinkybėmis ir ką iš tikrųjų konkrečiai pasirašė Vanagas ir ką jis atseit išdavė. Nepaisant to, kad šiuos klausimus dar iki minėto interviu publikavimo nuodugniai išanalizavo ir savo FB puslapyje aptarė istorikas Arvydas Anušauskas (ir, beje, ne tik jis), kurio išvados buvo plačiai paviešintos ne tik interneto socialiniuose tinkluose, bet ir žiniasklaidoje.
Tačiau ir Vanagaitė, ir Krutovas tai savo pokalbyje visiškai ignoravo, nors, sprendžiant iš jų pasisakymų, abu jie Vanagaitės išprovokuotą skandalą gana atidžiai sekė internete.
Ir tik po savaitės, kai Vanagaitė jau viešai pareiškė daug kur klydusi ir esą net nežinojusi apie kankinimus, Krutovas savo interviu papildė prierašu su tuo jos pareiškimu ir istoriko Dariaus Juodžio paaiškinimais apie tikrąsias Vanago „bendradarbiavimo“ su NKVD/KGB aplinkybes. Deja, šis pokalbio priedas jau buvo aiškiai pavėluotas, komentarų srautui pasibaigus ir pačiam skandalui išblėsus.
Bet užtat interviu autoriui koks puikus „alibi“. Juk dabar vėlesni skaitytojai post factum manys, kad publikacija yra gerokai objektyvesnė, nei iš tikrųjų buvo iš pradžių. Ir jie net nesupras, kodėl daug komentuotojų taip ja piktinosi. Ko gero, po visko, kas buvo padaryta, „sausiau“ išsisukti neįmanoma.
Senas partizanų diskreditavimo būdas
Tačiau įdomiausia Krutovo ir Vanagaitės pokalbyje yra net ne aukščiau aptarti tendencingi nutylėjimai, o bandymai diskredituoti Ramanauską-Vanagą ir Lietuvos antisovietinį ginkluotą pasipriešinimą kaltinimais dėl Holokausto.
Tai labai senas, dar sovietinės propagandos pamėgtas arkliukas, naudojamas jau nuo Stalino laikų. Juk kas gali labiau apjuodinti Lietuvos laisvės kovotojus ir pasipriešinimą sovietiniams okupantams, kaip kaltinimai dalyvavimu viename baisiausių nusikaltimų žmonijos istorijoje.
Tiesa, šiuo atveju dėl suprantamų priežasčių tai nebuvo prikišama tiesmukai, o kiek gudriau, aplinkiniu keliu. Nors Vanagas žydų žudyme iš tikrųjų nedalyvavo (ir net pati Vanagaitė interviu prisipažino įrodymų tokiems kaltinimams neradusi), žymi dalis pokalbio vis tiek buvo specialiai skirta būtent partizanų ryšio su Holokaustu temai.
Ir čia, deja, pats Krutovas pasirodė esąs dar didesnis manipuliatorius už Vanagaitę. Mat kaip tik toje vietoje, kur Vanagaitė jau suabejojo, kad partizanų vadas dalyvavo Holokauste, jis skliausteliuose vis vien pridūrė jos nuomonei prieštaraujantį savo prierašą: „Efraimas Zuroffas įsitikinęs, kad Vanagas buvo asmeniškai prisidėjęs prie žydų ir komunistų žudymo, kas to meto Lietuvoje dažnai siedavosi vienuose ir tuose pačiuose žmonėse.“
Jokių argumentų, įrodančių Vanago dalyvavimą būtent žydų žudyme, nei Zuroffas, nei Krutovas, aišku, nepateikė ir negalėjo pateikti, tačiau, nepaisant to, reikiama insinuacija buvo padaryta. Ir padaryta elementarios Kremliaus „trolių“ pamėgtos sofistikos būdu: „Partizanai žudė komunistus, tarp komunistų buvo žydų, reiškia – partizanai žudė žydus. Vanagas buvo partizanas, reiškia – jis irgi žudė žydus.“
Maža to, aukščiau cituotame prieraše Krotovas akcentavo būtent kategoriškai tvirtinantį žodį „įsitikinęs“.
Bet įdomiausia, kad tas pats žodis (!) yra aktyvi nuoroda į kitą straipsnį, kuriame, be Zuroffo pramanų, pareikštos ir visai priešingos kai kurių istorikų nuomonės, apie kurias savo pastaboje Krutovas, žinoma, net neužsiminė, selektyviai ir pabrėžtinai perteikdamas tik Zuroffo įsitikinimą Vanago kaltumu.
Šitaip Krutovas mikliai nušovė net tris zuikius. Viena vertus, taip pateikdamas žydų genocidu Vanagą kaltinančius Zuroffo išmislus, tuo pačiu sumenkino Vanagaitės abejones tokia partizanų vado kalte, o drauge sau ir vėl susikūrė savotišką „alibi“ tam atvejui, jei kas nors imtų priekaištauti jam dėl vienpusiškumo ir tendencingumo.
Juk, jei kas, visada galės pasiteisinti, kad jis, cituodamas Zuroffo nuomonę, kartu atseit nurodė ir kitas, alternatyvias. Nors, aišku, puikiai supranta, kad vargu ar daug kas taip originaliai „įpakuotą“ nuorodą atidarinės, į už jos slypinčius papildomus šaltinius gilinsis ar juos iš viso pastebės, kai jie taip įdomiai maskuojami kategoriškais kaltinančiais Zuroffo teiginiais.
Jei jau rimtai būtų norėta nurodyti ir alternatyvą Zuroffo išsigalvojimams, būtų tereikėję šalia pastarojo veikėjo išvadų trumpai pridurti, kad egzistuoja ir kitokia istorikų nuomonė, ir tik tada kurį nors raktinį žodį ar frazę suaktyvinti kaip internetinę nuorodą.
Ir tai, aišku, ne vienintelė Krutovo manipuliacija, siekianti Vanagą ir bendrai Lietuvos partizanus pavaizduoti kaip Holokausto dalyvius ar bent jau nuožmius antisemitus.
Pavyzdžiui, Kremliaus propagandos pamėgtam „partizanų-žydšaudžių“ įvaizdžiui sustiprinti pokalbis nuo Vanago nejučia nukreipiamas dalyvavimu žydų žudyme įtariamo partizano Juozo Krikštaponio link. Nepaisant to, kad Vanagas – tai juk ne Krikštaponis. Ir kad anaiptol ne dėl kaltinimų Krikštaponiui dabar daug kas pelnytai pasipiktino Vanagaite. Bet... pokalbio tema jo eigoje vis pasukama taip, kad kaltės dėl Holokausto šešėlis nejučia tarsi krenta ir ant Vanago, ir ant partizaninio pasipriešinimo apskritai. Ir tokių suktų viražų tame interviu, deja, yra ne vienas.
Žinoma, tokiais būdais nesunku sumalti į miltus ne tik prie Holokausto neprisidėjusius partizanus, bet ir jų rėmėjus bei gynėjus. Nepakankamai išsilavinusiai, paviršutiniškai ir nekritiškai mąstančiai publikai tokio pobūdžio „argumentų“ ir pakanka.
Ne veltui dauguma šio interviu komentuotojų iš Rusijos, Izraelio ir kai kurių kitų šalių, jį paskaitę, taip ir nesuprato, dėl ko šiuo atveju Vanagaitė daugelio lietuvių smerkiama. Nežinantiems skandalo esmės ir konkrečių priežasčių, natūraliai susidarė klaidingas įspūdis, esą drąsuolė Vanagaitė įrodė slepiamą Lietuvos partizanų ryšį su Holokaustu, kurį neva piktieji antisemitai lietuviai, nenorintys pripažinti savo tautiečių nusikaltimų, siekia žūtbūt paneigti.
Kaltinimai visuotiniu antisemitizmu
Nenuostabu, kad vienų Lietuvos partizanų esamą ar spėjamą kaltę dėl Holokausto perkeliant ir kitiems, niekuo dėtiems laisvės kovotojams ar net visai rezistencijai, tuo pačiu ir dabartiniams partizanų gynėjams jau savaime prilipdomos atitinkamos etiketės.
Tokios insinuacijos vienaip ar kitaip prasimuša per visą aptariamą interviu, vis pabrėžiant mintį, esą žydų žudikus lietuviai masiškai heroizuoja, o apie tai prabilti bandančią vargšę Vanagaitę pjudo. Tiesa, šios nuostatos peršamos dar palyginti užmaskuotai, antisemitais lietuvių tiesiogiai nevadinant, o Vanagaitei savotiškai net „pagiriant“ juos, kad, po knygos „Mūsiškiai“ pasirodymo, lietuvių santykyje su žydais ir Holokaustu „kai kas keičiasi, bet nelabai smarkiai“.
Deja, daug atviriau ir kategoriškiau šiuo atžvilgiu pasisakė kitas žinomas „Radio Svoboda“ bendradarbis, šventiku prisistatantis Jakovas Krotovas (jei neklystu, to paties Marko Krutovo-Krotovo tėvas), vedantis populiarią laidą „Iš krikščioniško požiūrio taško“, o ir šiaip nuolat reiškiantis savo nuomonę įvairiomis temomis tiek šioje radijo stotyje, tiek asmeninėse interneto svetainėse ir FB.
Savo FB puslapyje įsidėjęs aptariamą interviu, jis, jį komentuodamas, piktai drėbė: „Visa tai ir anksčiau buvo, o dabar išsiveržė į išorę... Lietuva, Lenkija, Ukraina... Rusijoje, kaip bebūtų keista, lengviau – galbūt todėl, kad atsakomybė už antisemitizmą pilnai perkelta Stalinui, o „eiliniai rusai“ kaip ir niekuo dėti.“
Suprask, Lietuvoje (o ir Lenkijoje bei Ukrainoje) staiga prasiveržė kažkokia baisaus, ilgai besitvenkusio antisemitizmo banga. Nesiimsiu komentuoti padėties Lenkijoje, Ukrainoje ar Rusijoje, nes konkrečiu atveju tai ne šio pokalbio tema. Man tik įdomu, iš kur ponas Krotovas ištraukė tą dabartinį antisemitizmo protrūkį Lietuvoje? Nejau nesuvokiama, kad daugumos žmonių pasipiktinimą Vanagaite sukėlė ne antisemitizmas, o itin bjaurūs šmeižtai partizanų vado Ramanausko-Vanago atžvilgiu?
Žinoma, internetinėje erdvėje pastaruoju metu netrūko ir tikrai antisemitinių komentarų, tačiau jų procentas vargu ar buvo didesnis, nei paprastai pasitaiko panašios tematikos diskusijose. Interneto socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidos portaluose nuo pat jų atsiradimo, deja, apsčiai knibžda visų atspalvių radikalų – taip pat ir antisemitų. Jų, kaip ir visokių padugnių, psichopatų ir šiaip kvailių, komentarai, deja, neišvengiamai užteršia daugelį diskusijų istorinėmis ir kitomis temomis. Bet kad būtent dabar būtų įvykęs kažkoks dar neregėtas antisemitinių komentarų protrūkis, rimto pagrindo teigti nėra. Ypač žinant, kad dalis tokių pasisakymų, kaip ir visada, parašyti ir piktybinių Kremliaus „trolių“, kuriuos šiaip jau nėra itin sunku atpažinti.
Juo labiau nėra jokio pagrindo teigti apie kažkokį antisemitizmo protrūkį ne virtualioje realybėje. Ką, gal lietuviai per Vanagaitės sukeltą skandalą užpuldinėjo gatvėse žydus, rengė prieš juos piketus ar kitokias akcijas, ėmėsi kokio nors jų diskriminavimo? Deja, Krotovas kitame savo tekste tokių išpuolių nebuvimą „paaiškino“ labai jau originaliai: „Pogromų, tiesa, nėra. Bet ir žydų, atrodo, beveik neliko Lietuvoje.“ Matyt, Krotovo galva, jeigu žydų Lietuvoje būtų daugiau, tai ir pogromai vyktų.
Panašu, kad „Radio Svoboda“ dvasiškasis tėvelis savo fantazijomis siekia pralenkti patį Dmitrijų Kiseliovą. Tačiau vis dėlto, norint konstatuoti tikrą antisemitizmo protrūkį, derėtų pasiremti objektyvesniais faktais, atidžiau patyrinėti, kas gi realiai vyksta Lietuvoje, o ne lengva ranka daryti ničniekuo nepagrįstus apibendrinimus (ir dar nemokant lietuvių kalbos).
Iš tikrųjų gi, sprendžiant iš polemikos viešojoje erdvėje, šįkart tarp Lietuvos žydų ir lietuvių buvo gal net daugiau tarpusavio supratimo, nei Vanagaitės išprovokuoto skandalo kontekste buvo galima tikėtis. Aišku, buvo ir sočiai pasiginčyta, bet, nepaisant tam tikros emocijų putos, tos diskusijos dažniausiai buvo dalykinės, gana argumentuotos, nagrinėjančios Vanagaitės teiginių ir reakcijos į juos pagrįstumą bei pasekmes, o visai ne kažkokios antisemitinės. Žodžiu, Lietuvos visuomenė šį netikėtai užgriuvusį egzaminą, manau, iš esmės išlaikė neblogai.
Ne veltui ir Lietuvos žydų bendruomenė net oficialiu lygiu atsiribojo nuo Vanagaitės nepagrįstų pareiškimų, tuo neleisdama suinteresuotoms jėgoms kiršinti draugiškai sugyvenančių skirtingos etninės kilmės mūsų šalies žmonių. Nenuostabu, kad šis garbingas ir protingas bendrapiliečių žydų žingsnis, sprendžiant iš interneto komentarų, daugumos lietuvių buvo sutiktas tikrai dėkingai ir šiltai.
Tad kam tuomet, įdomu, kai kuriems „Radio Svoboda“ guru reikalingi tokie keisti kiršinantys apibendrinimai? Klausimas daugiau negu aktualus.
Tariami žydšaudžių dengėjai
Prasimanęs baisų antisemitizmo protrūkį Lietuvoje, Jakovas Krotovas, aišku, bandė lietuviams primesti ir masinį istorijos klastojimą, kone totalų žydžaudžių nusikaltimų teisinimą ar net apskritai neigimą.
Tokių etikečių klijavimą Krotovas vainikavo kategorišku pasažu: „Turiu pasakyti, aš kol kas neturiu nė menkiausių abejonių svarbiausiame: lietuviai žydus žudė, kaip ir lenkai Jedvabne, lietuvių patriotai-partizanai antisemitais irgi buvo, ir lietuvių tauta visa tai stengiasi nuslėpti, tai yra lieka antisemitiškai nusiteikusi.“
Simptomiška, kad ir čia jis savo įpročiu ėmėsi pernelyg plačių apibendrinimų, formuluodamas kaltinimus taip, jog galima pamanyti, kad žydus žudė apskritai lietuviai (ne kai kurie iš jų), o visi partizanai buvo antisemitai.
Ir svarbiausia, visas šias blogybes, pasak jo, siekia nuslėpti ne kažkokia dalis visuomenės, o bendrai antisemitiškai nusiteikusi „lietuvių tauta“.
Tiesa, argumentų, įrodančių tokį visuotinį žydų genocido nusikaltimų slėpimą, jis, lyg koks Kremliaus propagandininkas, žinoma, nepateikė jokių. O ir kam jie jam? Juk ir taip „savaime aišku“, kad kone visi lietuviai (ar bent absoliuti dauguma jų) tik ir galvoja, kaip Holokausto kaltininkus nuslėpti ar išteisinti.
Suprantama, jis tuo apkaltino ir jam bent kiek griežčiau oponavusius FB komentuotojus lietuvius. Pakako kam nors iš jų šį veikėją arba jo godojamą Vanagaitę rimčiau pakritikuoti (ar, neduokdie, nuo nepagrįstų kaltinimų ginti Ramanauską-Vanagą ir Lietuvos partizanus), kad Krotovo būtų automatiškai paverstas antisemitu, žydšaudžių užtarėju ir jų nusikaltimų neigėju.
Tik, bėda, taip įsivažiavęs jis nusirito iki tokio primityvaus „trolinimo“, kad net juokinga. Antai iš oponentų, prieštaravusių jo tezei, esą lietuviai nori žūtbūt nuslėpti žydų genocido kaltininkus, jis primygtinai pareikalavo nedelsiant nurodyti... „bent porą“ (!) apie žydšaudžius rašiusių lietuvių istorikų ir jų veikalų (lyg tokių nebūtų ar trūktų). O jau kai ką nurodžius – vis tiek dar bandė aiškinti, esą pateiktame tekste šia tema nieko nėra (juokingiausia, kaip tyčia, kliuvo išsamiausiai ją tyrusiam Arūnui Bubniui).
Na, o kai kurias jam neparankias nuorodas Krotovas iš viso ignoravo.
Pavyzdžiui, jis net „nepastebėjo“, kad dar prieš jam „konstatuojant“ visuotinį Holokausto nusikaltimų slėpimą, viena jam oponavusi moteris pateikė nuorodą į daugybę straipsnių ir nuotraukų, užfiksavusių tūkstančius lietuvių, pernai atvykusių į Molėtus prisiminti ir pagerbti 1941 metais išžudytų vietinių žydų. Deja, užuot padėkojęs už vertingą nuorodą ir į ją atsižvelgęs, jis netrukus tą jam neįtinkančią komentuotoją specialiai „užbanino“ ir lyg niekur nieko toliau suokė apie neva masiškai žydšaudžių nusikaltimus slepiančius lietuvius.
Krotovui nė motais, kad, be minėto renginio Molėtuose, lietuviai yra suruošę ir daugybę kitų Holokausto atminimo ir jo aukų pagerbimo akcijų, tam skirtų parodų, koncertų, konferencijų, paskaitų.
Jam nesvarbu, kad apie Lietuvos žydų genocidą kalbama mokyklų vadovėliuose ir įvairiose edukacinėse programose, kad mūsų mokyklose veikia daugiau kaip 300 šią tragediją studijuojančių tolerancijos centrų, kad mokiniai kasmet vežami aplankyti nužudytų žydų palaidojimo vietų, kad jie tvarko žydų kapines ir paminklus.
Jam nusispjaut, kad apie Lietuvos žydų žudynes mūsų šalyje publikuota šimtai straipsnių, išleista dešimtys istorinių ir kitokių mokslinių veikalų, sukurta grožinių literatūros kūrinių, dokumentinių ir net meninių filmų (pvz., „Getas“), spektaklių, daug televizijos bei radijo laidų ir taip toliau.
Galų gale jis nenori žinoti net to, kad dar Atkuriamasis Seimas nusprendė Rugsėjo 23-ąją valstybiniu mastu minėti kaip Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, o, pavyzdžiui, 2011-ieji buvo paskelbti Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metais.
Žodžiu, labai jau savotiška ta permanentinių „antisemitų“ tauta, neva dedanti visas įmanomas pastangas nuslėpti dalies savo tautiečių dalyvavimą Holokauste. Tačiau „teisuolis“ Jakovas Krotovas viso to nemato ir nenori matyti. Neapykanta dažnai būna akla.
Kolektyvinės kaltės primetimas
Deja, Jakovas Krotovas neapsiribojo vien tik kaltinimais visuotiniu dalyvavimo Holokauste neigimu ir masiniu lietuvių antisemitizmu. Sekdamas seniai Kremliaus propagandos pučiamu kolektyvinės kaltės mitu, jis iš lietuvių pareikalavo ir tokių pat visuotinių atsiprašymų už Holokaustą.
Jau kitą dieną po „Radio Svoboda“ pokalbio su Vanagaite publikavimo jis savo FB puslapyje paskelbė rėksmingą kreipimąsi, kuriame griežtai pareiškė: „Mane neteisingai suprato. Aš jums ne saldus rusų popelis, kuris prašinėja lietuvių atgailauti už antisemitizmą. Aš piktas pleiskanotas žydas, kuris reikalauja – reikalauja! – lietuvių, lenkų, ukrainiečių atsiprašymų už pogromus. Ne prašo, o reikalauja! Reikalauja nе šiaip sau, o kai prasideda visokie šokiai su būgnu nacdidvyrių-antisemitų gynimui.“
Ar visi tie ginami nacionaliniai didvyriai yra antisemitai, o juolab dalyvavo žydų pogromuose, apibendrinimus mėgstantis Krotovas, žinoma, net nebandė aiškintis. Maža to, su tokiais plačiais apibendrinimais užsimojo dar toliau. Pasirodo, anot jo, šių dienų lietuviai vis tiek kalti dėl žydų žudymo, net jei tuo laiku dar nebuvo gimę: „Ką, nūnai gyvenantys lietuviai-ukrainiečiai-lenkai nieko nežudė? Tai yra, kai Rusijos okupacija, tai „mes“, „mus okupavo“, „mes kentėjome-prisikentėjome“, kai „nužudė žydus“, tai „o čia ne aš“?!“
Skaitant visa tai, net sunku patikėti, kad tai gali rašyti kadaise pačios Valerijos Novodvorskajos šventiems apaštalams patetiškai prilygintas asmuo. Deja, kai kuriuose dabartiniuose jo pasažuose aš pasigedau ne tik logikos ir intelektualinio sąžiningumo, bet ir paprasčiausios moralinės nuovokos.
Visų pirma joks blaiviai mąstantis lietuvis, ukrainietis ar lenkas, kalbėdamas apie kadaise „mums“ padarytas skriaudas, dėl jų nekaltina dabar gyvenančių rusų ar kitų tautybių atstovų, išskyrus tuos atvejus, kai kalbama apie dar gyvus likusius konkrečius tokių senų nusikaltimų dalyvius.
Ir apskritai – kaip žmogus gali būti kaltas dėl to, kuo prieš daugybę metų nusikalto ankstesnių kartų jo tautiečiai ar bendrapiliečiai, jei jis tuose nusikaltimuose jokia prasme nedalyvavo?
Jautrus ir empatiškas žmogus gali jausti gėdą ir apgailestavimą dėl tokių senų jo gentainių nusikaltimų, tačiau jis nėra dėl jų kaltas. Taigi – neturi už ką ir atsiprašinėti ar atgailauti. Tai – visai skirtingi dalykai. Ir jų painioti nederėtų.
Deja, Krotovas net jo FB puslapyje komentuojantiems lietuviams, kaip išankstinę sąlygą tęsti diskusiją, ėmė kelti reikalavimus pirmiausia pripažinti kolektyvinę lietuvių tautos kaltę dėl Holokausto ir asmeniškai atsiprašyti už dalyvavimą jame.
Pavyzdžiui, jis tai pačiai komentuotojai, pateikusiai nuorodą apie Molėtuose vykusį Holokausto aukų pagerbimo renginį, vos jai išsakius savo nuomonę, rėžė: „Jūsų žodžiuose nėra to, nuo ko protinga būtų pradėti – frazės „Taip, lietuviai kalti dėl pogromų ir žydų žudynių, deja.“ O po to ultimatyviu tonu dar pareiškė: „Tai štai, ponia..., aš, kaip žydas, reikalauju – būtent reikalauju – ne lietuvių atgailos, o atsiprašymų, ne prezidento, o visų lietuvių, įskaitant jus, už dalyvavimą Šoa.“
Krotovas, deja, pamiršo, kad pats kolektyvinės kaltės suvokimas normalioje intelektualioje polemikoje, geriausiu atveju, gali būti nebent diskusijų objektas, o ne aksiominė ir išankstinė sąlyga. Antraip į diskusiją jis neturėtų įsileisti net garsiosios jo tautietės, totalitarizmo ir Holokausto tyrinėtojos Hannah Arendt, itin kritiškai vertinusios kolektyvinės kaltės sampratą.
Būtent ji yra taikliai pastebėjusi, kad „kolektyvinė atsakomybė“ – ne daugiau kaip iliuzija ar metafora, naudojama politinėje erdvėje ir atvedanti tik į „melagingą sentimentalumą, slepiantį visas tikras problemas“. Arendt teigia: „Kai kalti visi, nekaltas niekas; kolektyvinės kaltės pripažinimas yra pati geriausia apsauga nuo tikrų kaltininkų išaiškinimo.“
Šiuo atžvilgiu labai įdomu, kad, lyg patvirtinant jos žodžius, Krotovui nerūpi bent kiek objektyvesnės ir tikslesnės žydų žudynių Lietuvoje priežastys ir aplinkybės, jis nesiaiškina ir neaptarinėja konkrečių jų iniciatorių, vykdytojų ir rėmėjų konkrečios kaltės.
Kaltas, jo nuomone, matyt, tik „kažkoks vidinis poreikis“, Holokauste nedalyvavęs Vanagas,, na ir, žinoma, bendrai antisemitinė lietuvių tauta, iki šiol vis dar niekaip neatsikratanti to mistinio, Krotovo paminėto „vidinio poreikio“, nes nelabai nori už savo senus nusikaltimus atsiprašyti arba tai daro nepakankamai uoliai (net oficialaus Lietuvos prezidento atsiprašymo Krotovas kažkodėl neužskaito).
Tiesa, aukščiau cituotame savo kreipimesi jis dėl viso pikto „patikslino“, kad žydus iš tikrųjų žudė ne lietuviai, o miesčionys ir „obyvateliai“ (nežinau, kaip tiksliai išversti plačiareikšmį rusišką žodį obyvatel, reiškiantį ir tą patį miesčionį, ir šiaip riboto akiračio, menkos moralės, kilnesnių siekių neturinti asmenį).
Tačiau jei jau kažkokie „obyvateliai“, o ne lietuviai kalti, tai kam tada tie isteriški reikalavimai visiems nūdienos lietuviams atsiprašinėti už dalyvavimą žydų genocide.
Bet, pasak Krotovo, tas, kas nenori už tai atsiprašyti, ir yra „obyvatelis“. Žodžiu, arba tu prisipažįsti, kad esi kaltas, ir tada nesi „obyvatelis“. Arba tu nepripažįsti savo kaltės, tuomet esi „obyvatelis“, vadinasi – irgi kaltas. Ratas užsidaro. Kaltės išvengti niekaip nepavyks.
Beje, po to viename komentare, tarsi vėl prieštaraudamas sau pačiam, Krotovas lyg ir pripažino, kad šiaip jau kolektyvinės kaltės nebūna (ką, tarp kitko, kai kuriuose savo straipsniuose yra teigęs ir seniau). Bet tuoj pat vis tiek pridūrė, esą jei „žmonės surengia kolektyvinį antisemitų garbinimą, tai ir atgaila turi būti kolektyvinė“. Kas ir kokius „antisemitus“ konkrečiu atveju kolektyviškai garbina, jis, žinoma, nenurodė. Kuo daugiau demagoginio miglų pūtimo ir per galvą vertimosi – tuo geriau.
Atvirai kalbant, seniai neskaičiau tokio sukte susukto ir gudriai prieštaringo teksto. Kažkoks ištisinis „trolinimas“ ar, kaip tie patys rusai sako, slovobludije. Bet ko tik nepapliurpsi, siekiant lietuviams primesti kolektyvinę kaltę už Holokaustą, nusidriekusią per ištisas kartas.
„Konformistas“ Vanagas
Būtų galima dar ilgai vardinti ir analizuoti Jakovo Krotovo nusišnekėjimus, insinuacijas bei manipuliacijas. Tačiau jų tiek daug, o straipsnis ir taip išėjo ilgas, tad jau tiek to. Juolab kad kiekvienas visa ta kazuistika gali ir betarpiškai „pasidžiaugti“ pats užsukęs į jos autoriaus FB puslapį.
Tačiau vis dėlto vienos paskutinės ir bene įdomiausios žodinės Krotovo ekvilibristikos neiškęsiu nepakomentavęs. Juoba kad ji tiesiog groteskiškai iškreipia žmonių didvyriškumo, kolaboravimo ir prisitaikymo suvokimo proporcijas bei kriterijus. Pasirodo, lietuviai taip gina Vanagą neva dėl to, kad jie, atseit kaip ir jis, irgi yra palūžėliai, kolaborantai ir prisitaikėliai.
Krotovo teigimu, „jeigu žmogus pasirašė – jis galbūt buvo kankintas, ką gi... Jis nekaltas, bet jis ir ne didvyris daugiau. Didvyris tas, kuris nepasirašė. Ir isteriškoje lietuvių reakcijoje dėl šio didvyrio aš matau tik norą pateisinti savo pačių „obyvatelišką“, miesčionišką konformizmą – gyveno lietuviai po bolševikų padu, ir nieko, ne smarkiai priešinosi. Iš viso nesipriešino, sakykime tiesiai.“
Dar plačiau jis šią savo mintį išrutuliojo atskirame didesniame tekste (patalpintame jo FB puslapyje, bet vėliau kažkodėl išimtame).
Pasak Krotovo, dalis lietuvių „stengiasi padaryti stabą iš žmogaus, kuris kankinamas, bet visgi pasirašė popierių, kurio tikras didvyris nepasirašytų... Dėl ko ginčas? Na, buvo partizanas-patriotas, pasirašė kankinamas sutikimą bendradarbiauti su NKVD. Kiek aš supratau, net dukart pasirašė – 1940 ir 1945. Na, ir kas? Ne didvyris. Kame problema?
Ogi tame, kad žmonės nori pateisinti savo konformizmą. 98 proc. lietuvių... gyveno ramiai ir prie caro valdžios, ir prie bolševikinės, ir prie hitlerinės. Svajojo apie nepriklausomybę, bet į miškus neišeidavo. Skambino rojaliu, kaip Landsbergis. Daugelis ir KPSS priklausė, ir KGB dirbo. Pasiteisinimas pas visus yra – „ne mes tokie, gyvenimas toks“. Juos priversdavo! Nebūtų pasirašę – kiekvienas savo popierėlio, materialaus ar nematomo – nebūtų galėję normaliai gyventi, skambinti rojaliu, turėti namuką, mašiną. Suprantama, kad jie laiko save didvyriais – štai mus spaudė, o mes vis dėlto sieloje likdavome patriotais. Tai ir yra palūžimas, savo idealų išdavimas, konformizmas. Ir tokiems žmonėms idealas – žmogus, kuris palūžo kankinamas. Jie savo kančias dėl karjeros prilygina kankinimams. Jis palūžo, bet liko patriotas, ir mes palūžom, bet likom patriotai.“
Reikia pasakyti, tokiais ciniškais išvedžiojimais Krotovas pralenkė net Vanagaitę. Ši dėl kai kurių savo svaičiojimų – nors vargu ar nuoširdžiai – bent jau atsiprašė. Dvasingasis „Radio Svoboda“ ganytojas – anaiptol.
Maža to, kad jis nusišnekėjo, esą bolševikams lietuviai „iš viso nesipriešino“ (lyg nebūtų buvę tūkstančių Lietuvos partizanų), tai dar ir nutarė, jog jiems Vanagas didvyriškas ir savas atrodo būtent todėl, kad neva, kaip ir dauguma jų, palūžęs išdavė savo idealus.
Tai, kad pasižadėjimas NKVD, kurį Vanagas 1945 (ne 1940) metais dėl akių pasirašė prieš išeidamas į mišką, iš esmės nieko nereiškia, Krotovui nė motais. Jis pamiršo, kad analogiškomis aplinkybėmis taip pat gudriai bei protingai dažnai pasielgdavo ir įvairių kitų šalių partizanai. Ir kad tai su jokiu „palūžimu“ neturi nieko bendra.
Tačiau Krotovo „logika“, jie, matyt, turėjo nieko nepasirašyti, bet, iškviesti priešo spectarnybų, tuoj pat absurdiškai įduoti save, kartu prarasdami ir pačią galimybę po to dalyvauti pasipriešinime. Tuo pačiu, beje, dar ir sudarydami riziką ką nors iš tikrųjų išduoti, nes tokiu atveju greičiausiai būtų žiauriai tardomi, reikalaujant nurodyti bendraminčius ir bendražygius.
Žodžiu, Krotovo rezistencijos supratimas yra daugiau negu naivus. Kiekvienam, rimčiau besidominčiam partizaninėmis kovomis ir žvalgyba, aišku, kad Vanagas pasielgė visiškai teisingai ir apdairiai. Vyko reali kova su okupantais, kur laimėdavo atsargesnis ir gudresnis, o ne priešo spectarnyboms beprasmiškai atsiskleidžiantis kvailys.
Tačiau tai, aišku, dar nėra pats didžiausias nusikalbėjimas. Daug blogiau, kad beviltiškai susipainiojęs Krotovas prisitaikėliškumu laiko žiauriai kankinto žmogaus pasirašymą. Nesvarbu, kad Krotovas pamiršta ar nežino, jog pasirašyta buvo visai kitomis aplinkybėmis ir kitu metu, nei teigia jis. Svarbiausia, kad jis iš žvėriškai nukankinto žmogaus išplėštą pasižadėjimą apskritai keistai sieja su konformizmu. O tokie palyginimai – jau iš viso kažkoks dugnas, daug ką sakantis apie šį „Radio Svoboda“ bendradarbį.
Bet ir tai dar ne viskas. Nukankinto žmogaus „konformistinį“ pasižadėjimą jis priešpastato... „didvyriškojo“ Tomo Venclovos „nonkonformizmui“: „Tiktai štai buvo nepalaužtieji! Jų buvo nedaug. Jie neišeidavo į miškus... Lietuvoje – savi didvyriai buvo, iš kurių Tomas Venclova, ačiū Dievui, gyvas. Štai – didvyris. Nieko, tiesa, nenužudė – o ką, didvyris, kuris nieko nenužudė, neteisingas? Atvirkščiai! Mokykitės didvyriškumo be kraujo praliejimo, didvyriškumo kasdienio, didvyriškumo kūrybinio – bet ir be Judo parašų pasižadėjimuose KGB.“
Žinoma, „iš krikščioniško požiūrio taško“ galima ginčytis, ar ginkluota rezistencija buvo tinkamiausias pasipriešinimo okupacijai būdas. Galbūt Krotovui labiau patiktų, jei lietuviai pokariu būtų kovoję vien tik taikiai, kaip darė Sąjūdžio laikais. Tačiau vis dėlto priešpastatyti Tomo Venclovos „didvyriškumą“ neįsivaizduojamus partizaninio karo sunkumus pakėlusio, o vėliau gyvo išmėsinėto Vanago „konformizmui“ (ir dar pastarąjį laikyti Judu bei palūžėliu) gali nebent žmogus, visiškai praradęs moralinę nuovoką.
Apmaudu, kad tokios nuovokos stokoja kai kurie iki šiol mano gerbti „Radio Svoboda“ atstovai.
Pabaigai: melas turi būti įvardytas
Prisipažinsiu, prieš rašydamas šį straipsnį gana ilgai svarsčiau, ar iš viso prasminga tai daryti.
Viena vertus, tikrai nesmagu kritiškai kalbėti apie „Radio Svoboda“, šiaip jau vieną iš objektyviausių rusakalbės žiniasklaidos šaltinių. O be to, kritikuoti antiputinišką žiniasklaidą keblu dar ir todėl, kad tai gali būti lyg ir pliusas Kremliui.
Todėl nenustebsiu, jei ir šį straipsnį ar jo fragmentus kas nors „kūrybiškai“ panaudos blogiems tikslams, visų pirma – antikremliškos opozicinės žurnalistikos kompromitavimui. Arba net mėgins primesti tokius negerus ketinimus pačiam jo autoriui. Juo labiau kad Putinas, lyg tyčia, neseniai pasirašė įstatymą, pagal kurį kitų šalių žiniasklaidos priemonės (o taip pat ir rusiškos, jei gauna finansavimą iš užsienio) gali būti pripažintos „užsienio agentais“. Ir labai tikėtina, kad tokių „agentų“ kategorijai bus priskirta ir „Radio Svoboda“.
Taigi, atrodytų, gaunasi lyg ir savotiškas kuriozas: Kremlius nepatenkintas „Radio Svoboda“ kaip „užsienio agentu“, o aš šiai radijo stočiai priekaištauju dėl to paties Kremliaus propagandos atrūgų skleidimo.
Tačiau blaiviai pažiūrėjus, jokio kuriozo čia nėra. Nes, tiesą sakant, dar nesu matęs jokio žinomesnio (pro)vakarietiško žiniasklaidos portalo ar kanalo, kuriame tos Maskvos propagandos niekada nebūtų bent kažkiek prasprūdę. Nebent mes kalbėtume apie kokios nors itin siauros ideologinės ar partinės pakraipos žiniasklaidą, kuri stengiasi steriliai saugoti savo idėjinę nekaltybę.
Nepaisant to, tokioms profesionalioms ir, be to, dar Kremliui opozicinėms masinės informacijos tribūnoms, kaip garsioji „Radio Svoboda“, bet kuriuo atveju nedaro garbės tokie sukti ir tendencingi tekstai bei interviu, kokius šiame straipsnyje išanalizavau. Ir, kas liūdniausia, dar taip melagingai, užsispyrusiai ir agresyviai jų autorių ginami net po to, kai daugelis interneto komentuotojų apie juos argumentuotai ir geranoriškai išsakė kritišką nuomonę.
Todėl bendras antikremliškas „Radio Svoboda“ nusiteikimas panašiais atvejais negali būti joks pateisinimas. Atvirkščiai, būtent tokiai žiniasklaidai objektyvumo ir sąžiningumo kriterijai turėtų būti taikomi pakankamai aukšti. Ir jeigu jos žurnalistai jau bjauriai susimovė ar, dar blogiau, apsimelavo – redakcijai derėtų rasti moralinių jėgų tokias klaidas ištaisyti. Tai – ne taip jau ir sunku.
Tam pakaktų, pavyzdžiui, bent jau surengti rimtą viešą diskusiją, pasikvietus aukšto lygio lietuvių istorikų, kitų Holokausto ir antisovietinio pasipriešinimo aplinkybes Lietuvoje gerai išmanančių specialistų, kurie skaudžius ir problemiškus klausimus aptartų daug profesionaliau, subtiliau ir objektyviau.
Deja, per visą mėnesį, praėjusį nuo paskleistų melų ir insinuacijų pasirodymo, nieko panašaus nebuvo padaryta. Ir Lietuvos antisovietinė rezistencija, ir konkrečiai partizanų vadas Ramanauskas-Vanagas, ir pati lietuvių tauta, tarsi sekant purviniausia Kremliaus propaganda, taip ir liko tiesiog apšmeižti.
O ką jau kalbėti apie keistus bandymus supriešinti gražiai sugyvenančias Lietuvos žydų ir lietuvių bendruomenes, nepagrįstai suniekinti ar net paneigti įdėtas pastangas gaivinti ir puoselėti bendrą tragiškų istorijos puslapių atminimą.
Todėl, manau, apie visa tai parašyti verta. Melas turi būti aiškiai ir viešai įvardytas.
Nutylėdami Kremliaus propagandą, nesvarbu, iš kieno lūpų ji sklistų, mes tik duotume jai laisvą kelią. Ir dar ten, kur jos tikrai neturėtų būti. Net jei ji atspindi tik kai kurių žymių „Radio Svoboda“ bendradarbių požiūrį, o ne oficialią redakcijos poziciją, to ignoruoti nereikia.