Stacionarių socialinės globos paslaugų poreikis nuolat auga. Problema aktualėja, o jos esmę geriausiai pagrindžia 2021 m. rugsėjo 15 d. Aukščiausios audito institucijos (AAI) paskelbta apžvalga, kurioje konstatuojama, kad „Spartus visuomenės senėjimas tampa svarbiausiu šalies iššūkiu, siekiant rūpintis senyvo amžiaus asmenų sveikata ir jų gyvenimo kokybe.
Dėl sumažėjusių savirūpos gebėjimų ir sveikatos sutrikimų slaugos ir (arba) socialinės priežiūros paslaugų poreikis jiems auga. Kai asmenys dėl silpnos sveikatos ar socialinės integracijos sunkumų negali gyventi visaverčio gyvenimo, jiems vis dažniau prireikia kompleksinių (slaugos ir socialinių) paslaugų, kurios pagerintų asmenų ir jų artimųjų gyvenimo kokybę“.
Nežiūrint tokių teisingų pastebėjimų, padėtis realybėje, deja, priešingai, tik blogėja. Pastaruoju metu vis sudėtingiau patekti į socialinės globos namus. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymuose teigiama, kad „Gerėjant visuomenės gyvenimo kokybei turi būti užtikrinta, kad socialinė globa stacionariose socialinės globos įstaigose būtų ne tik prieinama kiekvienam asmeniui pagal poreikį, bet ir gyvenimo kokybė jose atitiktų bendrą gyvenimo lygį...“ Abejotina ar visuotinai taip jau ir gerėja visuomenės gyvenimo kokybė, bet dėl to, kad gyvenimo kokybė gerėtų socialinės globos įstaigose prieštaraujančių, manau, nebus.
Tai kodėl tuomet ministerijos deklaracijose viskas gražu, o realybėje, deja, priešingai? Atsakymas, pasirodo, labai paprastas. Tai tiesiog Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų sugalvotos socialinės globos ir rūpybos reformos, socialinės globos įstaigų pertvarkos pasekmė. Reforma sukuria esminę problemą, kuomet punktas „prieinama kiekvienam asmeniui pagal poreikį“ praktiškai tampa neįgyvendinamu, nes socialinę globą stacionariose socialinės globos įstaigose vis sunkiau gauti.
Beje, dėl reformos neigiamų pasekmių ir šiuo atveju nieko stebėtino, nes didžioji dalis įvairių pertvarkų vykdytų Lietuvoje, dangstantis Pasaulio banko, Jungtinių Tautų rekomendacijomis ar įvairiomis konvencijomis, neišspręsdavo problemų, o tik jas pagilindavo. Reformos, modeliuojamos tik dangstantis įvairiomis gražbylystėmis, kalbomis apie gražų, sotų rytojų, visiškai atitrūkus nuo realybės, objektyviai neįvertinus esamos padėties, visuomenės poreikių, pageidavimų pasmerktos žlugti.
Gal ir galima būtų sutikti su lozunginiu šūkiu, kad „socialinės globos įstaigų perdavimas savivaldybėms – galimybė paslaugų plėtrai arčiau gyventojų“, tačiau kodėl jos turi būti uždarinėjamos, mažinamas vietų skaičius, kuomet poreikis, priešingai – didėja, tampa visiškai nesuprantama ir nepateisinama politika.
Gyvenimo, paslaugų kokybė, be abejo, privalo būti gerinama, tačiau įsakymais, nurodymais mažinant socialinės globos įstaigų vietų skaičių, nurodant senolio ar žmogaus su negalia savarankiškumą kuo ilgiau išlaikyti namuose, tam visiškai nepasiruošus ir nepaaiškinant, kaip tai bus įgyvendinama, panašėja į dar vieną reforminę avantiūrą. Realiai padėtis tampa tik sudėtingesne, tačiau pertvarkos projektuotojai užsidės pliusiuką, kad reforma įvykdyta, galbūt už pliusiuką sulauks ir atlygio.
Niekas nesiginčija, kad senoliams ir žmonėms su negalia turi būti užtikrinamos kuo normalesnės gyvenimo sąlygos, tačiau, pirmiausia, jiems būtina stabili gyvenimo vieta, priežiūra, maitinimosi, higienos galimybės. Dabar gi, valdininkų sukurtuose gyvenimo kokybės siekiamybių projektuose, atitrūkusiuose nuo realių valstybės, taip pat ir savivaldybių galimybių, socialiai jautriausi žmonės bus tiesiog stumdomi jų gyvenimo saulėlydžiui valdininkų kuriamais biurokratiniais kokybės siekiamybių labirintais.
Kiekviena šeima (vaikai, artimieji) juk turėtų turėti teisę rinktis optimaliausią tai šeimai variantą, kas tokiu jų gyvenimo periodu garbingo amžiaus senoliams ar žmonėms su negalia būtų tinkamiausia ir šeimai, artimiesiems būtų priimtiniausia. Minėtoje AAI apžvalgoje teisingai pažymėta, kad gyvenimo kokybę privaloma gerinti ne tik tiems, kam būtina socialinė globa bei rūpyba, bet ir jų artimiesiems. Tačiau valdininkai kabinetuose nusprendžia ir reguliuoja, kas ir kaip šeimoms turi būti tinkamiausia. Pertvarkymai jau vyksta, o su jais visuomenė dar nesupažindinta.
Oficialiuose Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dokumentuose teigiama, kad socialinių paslaugų vyresnio amžiaus žmonėms kokybės užtikrinimo veiksniai Lietuvoje – tai ir socialinės globos įstaigų pertvarkos procesas, ir socialinės globos ir slaugos reforma, ir integralios pagalbos asmens namuose teikimas, ir t.t. Tuose dokumentuose informuojama, kad didėja vyresnio amžiaus žmonių socialinių paslaugų poreikiai, todėl integrali pagalba – dar viena galimybė kurti ir įgyvendinti kokybiškas socialines paslaugas vyresnio amžiaus asmenims, siekiant kuo ilgiau išlaikyti jų savarankiškumą namuose. Atrodo, gražiai surašyta.
Tačiau, kuomet pavartai ir kitus ministerijos dokumentus, pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015 m. liepos 14 d. įsakymą Nr. A1-435, kuriuo patvirtintas integralios pagalbos plėtros veiksmų planas, kuriuo siekiama didinti socialinės globos asmens namuose teikimo kokybę, integralios pagalbos prieinamumą ir jame randi aibę žodelių – burtažodžių, kaip antai – skatinti, organizuoti, kurti, didinti, palaikyti ir t.t., tampa aišku, kad tokiais rašiniais nebus nei pasiekta, nei įgyvendinta. Juolab, kad numatytas projektų įgyvendinimo laikotarpis 2016-2023 m. jau praktiškai praeityje. O visa realybė atskleista aukščiau minėtose AAI apžvalgose.
Jose teigiama, kad “Daugiau nei dvidešimtmetį (nuo 1998 m.) šalies strateginiuose dokumentuose numatytos priemonės sukurti integruotų slaugos ir socialinių paslaugų (ilgalaikės priežiūros) modelį, tačiau jis iki šiol ( 2021-07-01) nesukurtas, todėl asmenims neužtikrinamas tvarus kompleksinių (slaugos ir socialinių) paslaugų teikimas“.
Dar daugiau, pasirodo, nežinomas senyvo amžiaus asmenų, kuriems reikalingas slaugos ir (arba) socialinės paslaugos tikslus poreikio mastas, nes savivaldybės pagrinde turi informaciją tik apie tuos senyvo amžiaus asmenis, kurie kreipėsi į juos dėl socialinių paslaugų suteikimo arba juos apie socialinių paslaugų poreikį informuoja kitos institucijos. Apskritai, kaip neturint išsamios informacijos, neturint normalaus duomenų registro galima kalbėti apie paslaugų vykdymą? AAI apžvalgoje teisingai apibendrinta esama situacija, jog “Asmenims, nesudarius palankių sąlygų gauti reikalingas kompleksines (slaugos ir socialines) paslaugas, apribojamos galimybės jiems kuo ilgiau visavertiškai gyventi namuose.”
Dar viena, labai aktuali paslauga senyvo amžiaus asmenims, žmonėms su negalia, o ypač jų šeimos nariams būtų socialinės globos dienos priežiūros įstaigų kūrimas. Tačiau ir šių paslaugų realybė pakankamai niūri, įstrigusi vos ne pirmykščių amžių laike.
Reformos vykdomos tam, kad kažkas pagerėtų, socialinės reformos ypač jautrios, nes jos susietos su žmonėmis, kurie ir taip yra likimo nuskriausti ar tiesiog dėl jų garbaus amžiaus būtina atjauta. Reformos deklaracijos galbūt ir gražios, tačiau pačią reformą galima pradėti tik turint išsamų duomenų registrą, gerai pasirengus, pirmiausia, struktūriškai ir finansiškai, taip pat su ja išsamiai supažindinus ir paruošus visuomenę.
Dabar gi skubama padėti pliusiuką, nesusimąstant apie pasekmes. Stacionarioms socialinės globos paslaugoms bus peržiūrėti standartai, higienos normos, įvedinėjamas licencijavimas. Nesakau, kad to nereikia, bet vėlgi klausimas – ar tam pasiruošta ir kaip tai padės spręsti šių paslaugų didžiulio poreikio klausimą? Ar nauji standartai, higienos normos, licencijavimai netaps dar viena korupcijos landa? Tikriausiai neatsitiktinai sakoma, kad “skubos darbą velniai gaudo”.
Socialinės politikos, jos reformos problematiškumą šiandien jau atspindi ne tik įprasti rodikliai – didėjantis žmonių, gyvenančių skurdo ribose, skaičius, auganti socialinė atskirtis, emigracija ir t.t., bet ir, pavyzdžiui, didėjantis poreikis nakvynės namams, kuomet net bendrose salėse nebelieka vietų. Ir tai ne vien išaugusių socialinio būstų kainų pasekmė.
Sakoma, kad kiekviename pajuokavime būna ir dalis tiesos, todėl pabaigai klausimas – ar tokia ministerija, kuri vadinamomis reformomis išlaisvina save nuo darbų ir atsakomybės, tai užkraudama savivaldai, o sau pasilieka kontrolės, taip pat ir finansų, bei baudimo funkcijas beturi prasmę?