Nors istorijos bėgyje Švedija kariavo ir su Danija, ir su Abiejų Tautų Respublika, ir su Rusija, ir su Prūsija, ir su kitomis Vokietijos valstybėlėmis, tačiau karo veiksmai vykdavo priešo teritorijoje. Paskutinis mūšis jos teritorijoje įvyko 1598 metais, kai prie Linköpingo Abiejų Tautų Respublikos valdovo ir formalaus Švedijos karaliaus Zigmanto Vazos kariuomenė pralaimėjo Stangabro mūšį Sudermanijos kunigaikščio Karolio kariuomenei.
Švedija taikingą politiką pradėjo vykdyti iš karto po Napoleono karų Europoje, nors ekonominės galimybės jai tikrai leido tada kur kas aktyviau ir agresyviau dalyvauti užsienio politikoje. Ginkluotas neutralitetas Švedijos buvo tik šiek tiek pažeistas II pasaulinio karo metais, kai ji leido ginkluotą Vokietijos tranzitą per savo teritoriją į Suomiją ir Norvegiją, ir tiekė savo geležies rūdą Vokietijos Reichui.
Abejotina, ar vėlesniais metais hitlerinė Vokietija nebūtų okupavusi Švedijos, tuo labiau, kad planas ją okupuoti, kaip įrodė istorikai, buvo. Tačiau Švedija visada įtariai žiūrėjo į pastangas ją įtraukti į kokius nors blokus ar sąjungas. Išimtys – tik dvi.
Pirma – Šiaurės Taryba, kuri buvo ir tebėra Šiaurės šalių bendradarbiavimo forumas. Antra išimtis – tapimas Europos Sąjungos nare 1995 metais. Tačiau verta prisiminti, kad ilgą laiką Švedija nestojo į Europos Ekonominę Bendriją vien dėl baimės prarasti savo nepriklausomą politiką – ir tai puikiai įrodė žymus švedų ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Gunaras Myrdalis, kuris apskaičiavo, kad Švedijai ekonomiškai jau seniai apsimokėjo būti Europos Bendrijos nare, bet ji ilgokai lūkuriavo dėl baimės prarasti savo specifiką bei identitetą, o į ES glėbį ją pastūmėjo 1990–1993 metų ekonominė krizė.
Švedija savo identitetą visada traktuodavo kaip „švediško gerovės valstybės“ modelio – „demokratinio funkcinio socializmo“ specifiką, kuriai pradžią padėjo dar iki II pasaulinio karo tuometinio Švedijos socialinės apsaugos ministro Gustavo Möllerio vykdytos reformos, po kurių Švedijoje 80-čiai metų į valdžią atėjo Socialdemokratų Darbo partija.
Būtent ikikariniais metais, kai Švedija dar nebuvo turtinga valstybė, buvo pasirašyta 1938 metų „kolektyvinė sutartis“ šalies mastu tarp darbdavių ir dirbančiųjų (profsąjunginių) organizacijų, kuri „socialinę taiką“ Švedijai atnešė ilgiems dešimtmečiams.
Taika – tiek šalies viduje, tiek ir jos užsienio politikoje buvo kertinis švediško „gerovės modelio“ elementas, kurį vėliau, pusiau juokais, pusiau rimtai, buvo netgi bandoma užpatentuoti kaip švedų išradimą.
Kai visur aplinkui siautėjo II pasaulinis karas, Švedijos premjeras ir socialdemokratų partijos vadovas Peras Albinas Hanssonas, pritariant visuomenei ir netgi dešiniosioms partijoms, kūrė šalyje „liaudies namus“ (folkhemmet), kurio svarbiausiu bruožu, nepasiduodant jokioms provokacijoms, buvo išskiriamas švedų „psichologinio bendrumo“ jausmas.
Dabartinis Švedijos požiūris į COVID-19 krizę irgi gali būti paaiškinamas tuo pačiu savo šalies specifikos ir identiteto saugojimu, kai niekas neturi teisės nurodinėti Švedijai. Teisinga, ar klaidinga tokia politika Švedijoje, parodys ateitis, bet svarbu pažymėti, kad ankstesniais metais Švedijai jos specifikos saugojimas dažniausiai pasiteisindavo.
Maža to, Švedija „gerovės modelio“ know-how sėkmingai eksportavo savo kaimynėms – kitoms Šiaurės Europos šalims, kurios, pvz., atitinkamus socialinės apsaugos įstatymus priimdavo sekant Švedijos pavyzdžiu dažniausiai tokia seka – po 4–5 metų – Danija, dar po 4–5 metų – Norvegija, dar po 4–5 metų – Suomija, o Islandija irgi nelikdavo nuošalyje.
Tai leidžia kalbėti apie „švedocentristinę“ koncentrinių ratų politiką didesnę XX amžiaus dalį, kurios viduryje, aišku, buvo Švedija. Tiesa, pastaruoju 30 metų laikotarpiu Norvegija daug kur aplenkė Švediją, bet tik dėl to, kad intensyviai eksploatavo gausius naftos telkinius.
Negalima sakyti, kad keli pastarieji globalizacijos dešimtmečiai neturėjo įtakos švedų mąstymui ir politikai.
Turėjo. Ir, kaip teigia ne vienas analitikas, – daugiau neigiama negu teigiama prasme, nors ekonomika ir augo.
Pirmiausia – dėl atsitraukimo nuo savo institucinio „gerovės valstybės“ tipo, persiimant korporatyvinio-konservatyvaus ir liberaliojo modelio savybėmis, tačiau stiprų senąjį savo valstybės karkasą ir pagrindinius bruožus ji išsaugojo iki šiol. Reakcija į koronaviruso krizę tai vėl įtikinamai pademonstravo.