Todėl akivaizdu, kad vienas reikšmingiausių pogrindinių leidinių – tai sovietų okupuotoje Lietuvoje, brežnevinės stagnacijos atmosferoje, 1972-ųjų kovo 19 dieną pradėtas leisti pogrindinis žurnalas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (toliau – ir „Kronika“).
Šio, drąsiai galima sakyti, unikalaus savilaidos leidinio, kuris be pertraukos ėjo iki 1989-ųjų (per 17 metų sovietinių okupantų saugumui KGB nesugebėjus likviduoti „Kronikos“, pasaulį išvydo net 81 numeris), ilgametis redaktorius – anuometinis Simno kunigas Sigitas Tamkevičius (dabar – kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas). Atkreiptinas dėmesys, kad 2021-aisiais dokumentinio paveldo objektas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ pripažintas regioninės-europinės reikšmės dokumentu ir įrašytas į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ paskutiniame 10-ajame tome („Lietuvos Kronikos Sąjunga“, Chicago, 1992 m.) S. Tamkevičius rašo: „Lietuvoje septintame dešimtmetyje buvo gyvai diskutuojama, kaip su teisinga informacija prasiveržti pro geležinę uždangą? Kokiu būdu informacija apie Lietuvą paskleisti plačiai pasaulyje?“ Pasak „Kronikos“ redaktoriaus, nuo pat pogrindinio žurnalo gimimo jis „tapo dokumentu, fiksuojančiu skaudžią Lietuvos dabartį. Vakarus pasiekusi Kronika leido pasauliui pažinti tikrąjį sovietijos veidą, nes nuplėšė melo uždangą, kuria buvo norima pridengti Tautos ir Bažnyčios dvasinį genocidą.“
Iš pradžių „Kronikoje“ buvo fiksuojami tik religinės laisvės suvaržymo faktai, o vėliau nagrinėtos ir skaudžios lietuvių tautinės problemos. Kai tik sovietų saugumas KGB sužinojo apie pogrindinio leidinio egzistavimą, kilo kratų, suiminėjimų ir tardymų banga. „Kronikos“ leidėjai, platintojai bei rėmėjai neišvengė kalėjimų ir tremties.
Dėl šio žurnalo dauginimo ir platinimo 1975-ųjų birželio 17-ąją šešerių metų bausmė – treji metai kalėjimo ir treji metai tremties – paskirta disidentei Nijolei Sadūnaitei. Iš jos knygos „KGB akiratyje“ sužinome, ką uždaro teismo proceso metu disidentė kalbėjo: „Kovoti už žmogaus teises – kiekvieno šventa pareiga! Džiaugiuosi, kad man teko garbė pakentėti už „LKB Kroniką“, kurios teisingumu ir reikalingumu aš įsitikinusi ir tam liksiu ištikima ligi paskutinio atodūsio. <...> Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už „LKB Kroniką“, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Reiškia, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! <...> Mano bausmė bus mano triumfas!“
Už dalyvavimą pogrindinio žurnalo leidyboje taip pat buvo represuoti Jonas Gražys, Anastazas Janulis, Petras Plumpa, rusų disidentas Sergejus Kovaliovas (beje, 1975 m. Vilniuje vykusiame S. Kovaliovo teisme dalyvavo ir Andrejus Sacharovas) ir kiti.
Suėmimo ilgainiui, žinoma, neišvengė ir pats kunigas S. Tamkevičius. Jį KGB suėmė 1983 metais, tačiau dėl to „Kronikos“ leidyba nesustojo, o vadovavimą jai perėmė kunigas Jonas Boruta (iki 1989 m.). Jam patardavo vyskupas Julijonas Steponavičius, kunigai Jonas Kauneckas, Jonas Lauriūnas, Pranas Račiūnas, Alfonsas Svarinskas, Juozas Zdebskis. Disidentai siekė žūtbūt išsiųsti „Kroniką“ už „geležinės uždangos“, į Vakarus. Ten ji buvo verčiama į kitas kalbas, todėl su šiuo unikaliu pogrindiniu savilaidos žurnalu susipažino ir laisvasis pasaulis, jo tekstai buvo skaitomi per „Amerikos balso“, „Laisvės“ ir Vatikano radijo stotis.
Japonų antropologė, Chubu universiteto tarptautinių studijų kolegijos profesorė Sachiko Hatanaka, analizuodama Lietuvos kovą dėl valstybės nepriklausomybės, knygoje „Lietuva: kaip išliko maža šalis“ („Tvermė“, 1999 m.) rašo: „Kroniką“ kunigas Sigitas Tamkevičius redagavo pats vienas. <...> Leidimo vieta buvo Pietų Lietuvoje, Dzūkijoje, Simno miestelyje. (...) Jis pats gamindavo ir mikrofilmus. <...> Konteinerį su mikrofilmu įmontuodavo į suvenyrą ir padedant turistams persiųsdavo į užsienį. Kartais būdavo kreipiamasi į Maskvoje akredituotus užsienio žurnalistus ir į užsienį „Kroniką“ išveždavo per juos.“
Dėl „Kronikos“ KGB pakeitė tikinčiųjų persekiojimo taktiką, saugumiečiams teko dirbti labiau užsimaskavus. Bet vis viena pagausėjo stojančiųjų į Kauno kunigų seminariją, šv. Mišioms bažnyčiose pradėjo patarnauti moksleiviai, o kunigai masiškai katekizavo vaikus.
S. Tamkevičius jau minėtame „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 10-ajame tome pažymi: „Jeigu mes turime šiandieninę Lietuvą, jei turime žmones, kurie gali sukabintomis rankomis apjuosti ne tik Parlamentą, bet ir visą Lietuvą, tai turime būti dėkingi tūkstančiams kuklių lietuvių, katalikų, kurie sunkiausiose sąlygose nenustojo vilties, meldėsi ir dirbo, kad ne tik Bažnyčia, bet ir Lietuva liktų gyva. Jei ne šitie be galo geri ir pasiaukoję žmonės, jei ne jų triūso vaisiai, ilgametis genocidas būtų visiškai palaužęs lietuvio dvasią. Šitie žmonės atvedė Lietuvą į Kovo 11-ąją. Šitie žmonės teikia viltį, kad Lietuva bus laisva ir nepriklausoma.“