Itin giliai susirūpinęs dėl Lietuvos komunistų partijos (toliau – ir LKP) centro komiteto pirmojo sekretoriaus Algirdo Mykolo Brazausko (1932-09-22–2010-06-26) vadovaujamos LKP atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos, įvykusio XX-ajame LKP suvažiavime 1989 metų gruodžio 20-ąją (beje, pažymėtina, kad LKP buvo pirmoji iš sovietinių sąjunginių respublikų komunistų partijų, atskilusi nuo SSKP monolito), „persitvarkymo architektas“ Michailas Gorbačiovas vizito metu nepanoro susitikti nei su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau – ir LPS, Sąjūdžio) lyderiais, nei su susirinkusiais į sueigą „Laisvę ir Nepriklausomybę Lietuvai!“, kurioje, Sąjūdžio vadovo profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžiais tariant, žmonės „laukė jo (t. y. M. Gorbačiovo. – A. K.), kad pasveikintų aukštą svečią – kaimyninės valstybės vadovą“.
Vadovą, vos prieš mėnesį – 1989 metų gruodžio 24-ąją (Kūčių dieną!) – pasirašiusį SSRS liaudies deputatų antrojo suvažiavimo nutarimą, kuris pasmerkė stalininės Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos 1939–1941 metų slaptuosius susitarimus (t. y. Molotovo–Ribbentroppo pakto slaptuosius protokolus), lėmusius Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybinių nepriklausomybių praradimą, ir, be kita ko, pripažino minėtus „slaptuosius protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“.
(Beje, nūnai šio istorinio dokumento, kaip itin svarbaus teisės šaltinio, dabartinė Sovietų Sąjungos teisių ir pareigų perėmėja Rusija nenori net prisiminti. Arba prisimena perdėm nervingai.)
Pažymėtina, kad M. Gorbačiovo laukta atvykstančio dar sausio 10-ąją. Ta proga vyko Sąjūdžio Vilniaus tarybos surengtas mitingas, kuriame daugelis iškeltų plakatų rusų kalba skelbė: „Laisvę Lietuvai!“, „Mūsų siekis – nepriklausomybė!“ Tą dieną Sąjūdžio tarybos pirmininkas V. Landsbergis spaudos konferencijoje pabrėžė SSKP lyderio vizito svarbą ir pažymėjo, jog šį įvykį reikia traktuoti kaip „kaimyninės valstybės“ vadovo vizitą, nors daugeliui jo „palydovų atrodė, kad jie keliauja savo valstybėje“.
Vėliau M. Gorbačiovas apie tokį jo vizito traktavimą pasakys: „Prisigyvenome, taip sakant. Tai – didžiausias politinis koketavimas, bet, pasakysiu jums, ne toks jau nekenksmingas ir nepavojingas. Nevalia žaisti politinių žaidimų, kai reikalas liečia tautų likimą. Nevalia.“ Žodžiu, sausio 10-ąją M. Gorbačiovas taip ir neatvyko, mat dėl sveikatos atidėjo kelionę vienai dienai.
Užtat 1990 metų sausio 11-osios sueigoje „Laisvę ir Nepriklausomybę Lietuvai!“ Katedros aikštėje susirinkusieji atvira širdimi pademonstravo visam pasauliui ir jau atvykusiam į Vilnių, nors, kaip minėta, sueigoje nepasirodžiusiam SSKP „gensekui“ M. Gorbačiovui savo tvirtą pasiryžimą siekti Lietuvos nepriklausomybės.
Renginyje, tarsi simbolizuodami trimatę (disidentai – sąjūdininkai – komunistai) Kovo 11-osios išvakarių politinę tikrovę, kalbėjo ne tik Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atstovai, bet ir Lietuvos laisvės lygos vadovas Antanas Terleckas bei LKP CK sekretorius Justas Paleckis. Dalyvavo ir LKP CK antrasis sekretorius Vladimiras Beriozovas.
Įsimintinas viešnagės 1990-ųjų sausio 11-ąją momentas: Vilniaus „Kuro aparatūros“ gamykloje M. Gorbačiovas pokalbio su darbininkais metu atkreipė dėmesį į vieną darbininką, laikantį plakatą, kuriame rusų kalba buvo suformuluota, galima sakyti, tuometinių Lietuvos strateginių siekių kvintesencija: „Ne daugiau teisių, o visiška nepriklausomybė!“
Šis drąsus plakatą demonstravęs žmogus – tai Zenys Lisauskas (1930-10-04–2009-10-11). Į savarankišką – būtent savarankišką! – darbininko valios aktą tuomet dar būsimasis Nobelio taikos premijos laureatas M. Gorbačiovas sureagavo netaikingai: „Jums bus sunkūs laikai, jeigu tokias idėjas primesite žmonėms!“
Panašiai, beje, tik, žinoma, daug agresyviau skambėjo ir Sovietų Sąjungos vadovybės žodžiai po „Baltijos kelio“ triumfo 1989 metų rugpjūčio mėnesio pabaigoje, kai Lietuva pirmą kartą sulaukė atvirų grasinimų: SSKP CK pareiškimu tuomet įspėjo, jog „Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės juos stumia nacionalistų lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai galėtų būti tautoms katastrofiški. Galėtų iškilti klausimas dėl paties jų gyvybingumo.“
Sykiu reikia pripažinti, kad inteligentiškos agresijos elementais nuspalvinta „didaktinio“ pobūdžio retorika, nukreipta prieš Lietuvos nepriklausomybės siekius, dominavo visame perestroikos architekto viešnagės 1990 metų sausio 11–13 dienomis kontekste.
Antai tą pačią sausio 11-ąją Vilniaus Spaudos rūmuose vykusiame M. Gorbačiovo susitikime su Lietuvos „kūrybinės ir mokslinės inteligentijos atstovais“ SSKP vadovas daug kalbėjo apie federacijos reikšmę, smerkė lietuvių norą atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. M. Gorbačiovo įsitikinimu, „kelias į politinį suverenitetą, į ekonominę nepriklausomybę, į kultūros ugdymą, visų tradicijų išsaugojimą vienas – per suverenių, federacijoje susivienijusių valstybių Konstitucijas.“ „Mes už apsisprendimą iki pat atsiskyrimo“, – pažymėjo M. Gorbačiovas, dėl to ir buvo „duotas pavedimas parengti projektą įstatymo, kuriame būtų apibūdintas mechanizmas, leidžiantis kiekvienai respublikai realizuoti šią teisę. Toks projektas jau yra, ir jis bus pateiktas sąjunginiam svarstymui ir referendumui.“
Galop M. Gorbačiovas pareiškė: „O jei kai kam labai supaprastintai atrodo, kad štai, girdi, šiandien ar rytoj įvyks rinkimai, jūs susirinksite, balsuosite ir iš karto išeisite iš Tarybų Sąjungos, tai šitai – ne politika. Tai kažkas nerimto. Juk tokiu atveju reikėtų klausimus spręsti su visomis respublikomis, su valstybe.“
Žinoma, taip ir nutiko: Kovo 11-ąją rimtai „išėjome iš Tarybų Sąjungos“. Bet prieš tai, Kovo 11-osios išvakarėse, dar įvyko rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, rinkimuose didžioji dauguma rinkėjų balsavo už Sąjūdį, o ne už savarankišką LKP po atsiskyrimo nuo SSKP (iš 90 išrinktų deputatų 72 atstovavo Sąjūdžiui).
Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto „genseko“ M. Gorbačiovo nuomone, kurią jis išsakė tą 1990-ųjų sausio 11-ąją Vilniaus Spaudos rūmuose, tokio pobūdžio problemos turėtų būti sprendžiamos sovietinėje federacijoje; priešingu atveju „taip susikomplikuotų žmonių santykiai, kad šitai atblokštų atgal visą Sąjungą, kiekvieną tautą, patirtume didelių nuostolių.“
Pranašiški generalinio sekretoriaus žodžiai ir paradoksalus erdvės koordinačių sutapimas: lygiai po metų, 1991 metų sausio 11-ąją, jau nepriklausomoje Kovo 11-osios Lietuvoje, bus pralietas kraujas. Spaudos rūmus, kuriuose tuomet dar būsimasis Nobelio taikos premijos laureatas M. Gorbačiovas susitiko su inteligentijos atstovais, tankų palaikomi, panaudoję kovinius šovinius, užims sovietų desantininkai.
Bandymai susisiekti su pirmuoju ir paskutiniu Sovietų Sąjungos prezidentu, 1990 metų Nobelio taikos premijos laureatu („už pirmaujantį vaidmenį tarptautinę bendruomenę apėmusiuose taikos procesuose“), buvo nesėkmingi.
Mat Gorbačiovas „pietaus“!..
O Kremliaus molochas netrukus pareikalaus – keturiolikos taikių žmonių gyvybių ir šimtų sužeistųjų kraujo.
---
Sąjūdžio istorijos tyrinėtojas Arvydas Kšanavičius (g. 1973 m.) šį tekstą sukūrė, apibendrindamas savo autorines knygas „Lietuvos Atgimimo dienoraštį“ (Kaunas: Lietuvos rašytojų sąjungos žurnalo „Nemunas“ leidyb. grupė, 1998 m.), kuriame kruopščiai apžvelgė ir dienoraščio forma aprašė Atgimimo epochos įvykius nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo iki Kovo 11-osios Akto paskelbimo, bei „Diletanto svarstymus“ (Kaunas, 2011 m.), kurių turinį sudaro įvairūs tekstai, publikuoti interneto dienraščiuose, Lietuvos ir užsienio lietuvių periodinėje spaudoje: „Amerikos lietuvyje“, „Atgimime“, „Drauge“, „Kauno dienoje“, „Naujose tėviškės žiniose“, „Nemune“, „Tėviškės žiburiuose“, „Vorutoje“, „XXI amžiuje“ etc.