Šį nacionalinį gebėjimą visų pirma įtaigiai iliustruoja po Lietuvos nepriklausomybės praradimo prasidėjusi rezistencija – ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai ir, žinoma, jo metu pasirašyta, partizanų siekių kvintesenciją išreiškianti 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija, kurią Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. sausio 12 d. įstatymu (įsigaliojo 1999 m. sausio 27 d.) paskelbė Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingu teisės aktu. Vėliau nepalaužtos dvasios ir siekių didybę iliustruoja ginkluotą (1944–1953 m.) rezistenciją pakeitęs neginkluotas pasipriešinimas raudonajam pavergėjui: Romo Kalantos iššūkis totalitariniam režimui, pogrindžio spauda („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Vytis“ ir kt.), Helsinkio grupės, Lietuvos Laisvės Lygos (LLL), Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto bei kitų organizacijų veikla.
Išskirti norėtųsi vieną reikšmingiausių LLL pasirašytų dokumentų – tai 45 Pabaltijo disidentų 1979 m. rugpjūčio 23 d. „Jungtinė deklaracija“, kuria kreiptasi į SSRS, VFR ir VDR – šalių, pasirašiusių Atlanto chartiją, vyriausybes, į Jungtinių Tautų generalinį sekretorių su reikalavimu, kad Sovietų Sąjunga ir abi Vokietijos valstybės oficialiai pripažintų Molotovo-Ribbentropo paktą negaliojančiu ir likviduotų jo pasekmes. Kaip taikliai pasakė A. Štromas, „45 Pabaltijo disidentai iš esmės perėmė estafetę iš savo pirmtakų – partizanų – ir apsiėmė nenuilstamai tęsti kovą už nepriklausomybę tačiau, šį kartą – vien tik taikaus pasipriešinimo būdu.
Sykiu būtina paminėti ir kitą itin reikšmingą tautinės savimonės plėtotei LLL iniciatyvą – 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kurio metu pirmą kartą viešai buvo pasmerktas 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas ir jo slaptieji protokolai bei pareikalauta grąžinti Lietuvai nepriklausomybę.
Ir pagaliau pilietinio sąmoningumo sprogimu paženklinti 1988-ieji – naujosios Atgimimo epochos atskaitos taškas. Tiesos sakymo, titaniškų sumanymų bei idealistinių siekių pradžia, kuomet susikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui (toliau – ir LPS), žmonių lūkesčių bendrojo vardiklio paieškos galiausiai įgavo aktyvią ir itin produktyvią organizacinę formą, kuri ilgainiui išsikristalizavo į fundamentalų teisės aktą, priimtą 1990 metų Kovo 11 dieną – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.
Tokiu būdu 1988-aisiais metais be disidentinio radikaliojo judėjimo bei valdančiosios komunistų partijos (toliau – ir LKP) sovietų okupuotoje Lietuvoje ūmai įtakingiausia pilietine bei politine jėga tapo 1988 m. birželio 3 d. susikūręs LPS, iš karto pasirinkęs taikų parlamentinės kovos kelią. Tuo tarpu LLL, išėjusi iš pogrindžio 1988 m. liepos 3 d., konstitucinius valstybingumo atkūrimo metodus, esant okupacinei kariuomenei, labai kritikavo. Susiformavo politinių jėgų triada, įvairiais būdais sąveikavusi iki pat valstybingumo atkūrimo.
Pažymėtina, kad M. Gorbačiovo „perestroikos“ nubrėžtose ribose pradėjęs darbuotis Sąjūdis iš pradžių nedeklaravo Lietuvos nepriklausomybės siekio, o radikalų – disidentų siekiai jam atrodė perdėm „ekstremistiški“, kaip antai – 1978 m. birželio 15 d. Antano Terlecko įkurtos LLL, jau prieš dešimtmetį paskelbusios nepriklausomos Lietuvos atkūrimą pagrindiniu savo organizacijos tikslu.
Po Sąjūdžio susikūrimo Lietuvoje intensyviai vyko mitingai, demonstracijos, piketai. Pradėta leisti nepriklausomus leidinius („Sąjūdžio žinios“, „Atgimimas“, „Kauno aidas“ ir kt.), pateikiančius neiškraipytą informaciją apie visuomeninio ir politinio gyvenimo įvykius. Su masiniais mitingais sugrįžo ir ilgai drausta Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ bei nacionalinė atributika – Vytis, Gediminaičių stulpai, trispalvė vėliava. Žmonės aktyviai įsitraukė į dinamiškų politinių įvykių sūkurį.
1988 m. birželio 14 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje, LLL surengtame mitinge pirmą kartą Lietuvoje viešai paminėtos 1941-ųjų birželio 14-osios masinės deportacijos. Per šį mitingą virš minios buvo iškelta kone pusę šimtmečio drausta Lietuvos Trispalvė, tačiau po kiek laiko milicijos pareigūnai liepė ją pašalinti. Vėliavą iškėlė buvęs rezistentas, LLL tarybos narys Leonas Laurinskas, už 1946–1953 m. dalyvavimą Žemaitijos partizanų judėjime iškalėjęs 16 metų.
1988 m. birželio 24 d. Katedros aikštėje vyko LPS organizuotos SSKP XIX partinės konferencijos delegatų palydos į Maskvą. Liepos 9 dieną į Sąjūdžio organizuotą susitikimą su konferencijos delegatais Vingio parke susirinko apie 100 tūkst. žmonių. Jie atsinešė daugybę trispalvių, užliejusių Vingį tarytum jūra. Rugpjūčio 23 dieną Vingio parke daugelis žmonių pirmą kartą sužinojo iš Lietuvos istorikų tiesą apie 1939-uosius metus, jog be nepuolimo sutarties tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos dar buvo pasirašyti slaptieji protokolai, dėl kurių Lietuva, Latvija ir Estija prarado savo nepriklausomybę. Šiame mitinge dalyvavo net 120–150 tūkstančių žmonių.
Praėjus 1988-ųjų vasarai, Lietuvoje subrendo situacija, pagreitinusi tolesnę Atgimimo įvykių raidą. 1988 m. rugsėjo 28 d. Gedimino aikštėje LLL suorganizavo nesankcionuotą mitingą 1939 metų Vokietijos-Sovietų Sąjungos sutarčiai, pagal kurią Lietuvos Respublika pateko į SSRS įtakos sferą, pasmerkti. Tačiau kareiviai, kuriuos su LKP CK pirmojo sekretoriaus Ringaudo Songailos ir antrojo sekretoriaus Nikolajaus Mitkino žinia atsiuntė vidaus reikalų ministras Stasys Lisauskas, guminėmis lazdomis sumušė taikingus demonstracijos dalyvius. Dėl šio brutalaus susidorojimo buvo priverstas atsistatydinti R. Songaila, vietoj kurio 1988 m. spalio 20 d. buvo išrinktas Algirdas Brazauskas.
1988 m. spalio 22–24 dienomis vykęs Steigiamasis LPS suvažiavimas priėmė Bendrąją programą, įstatus, 30 rezoliucijų politikos, kultūros, ekonomikos, visuomeninio gyvenimo, demokratijos ir kitais klausimais. LPS Bendrojoje programoje pagrindinis judėjimo siekis suformuluotas taip:
„Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis yra savaveiksmis pilietinis judėjimas, kuris remia ir plėtoja Tarybų Sąjungos Komunistų partijos vadovybės pradėtą socialistinės visuomenės persitvarkymą demokratijos ir humanizmo pagrindais. (...) Pagrindinis Sąjūdžio tikslas – viešumas, demokratija, Lietuvos TSR valstybinis, ekonominis, kultūrinis suverenitetas, teisinė socialistinė valstybė, kurioje liaudies valia realiai atstovaujama visais įstatymų leidimo ir jų vykdymo bei teisminės valdžios lygmenimis.“
LPS politines nuostatas puikiai iliustruoja ir suvažiavimo pasiųsta telegrama „perestroikos architektui“, Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovui Michailui Gorbačiovui, kurioje, be kita ko, pažymima: „Mes dirbame petys petin su partija. Mes siekiame Tarybų Sąjungos federacinės santvarkos, stiprindami Tarybų Lietuvą. (...) Sąjūdis nenukryps nuo partijos nubrėžto kelio, vedančio į gilumines ir konstruktyvias permainas mūsų gyvenime.“
Išrinktas 220 asmenų Seimas bei Seimo Taryba, kuri po mėnesio savo pirmininku išrinko profesorių Vytautą Landsbergį. Sąjūdžio suvažiavimas, virtęs tiesos sakymo bei tautiškumo švente, paliko neišdildomą įspūdį jo dalyviams ir jį per televiziją stebėjusiems Lietuvos žmonėms. Stulbinamos politinės permainos sukėlė didžiulį visuomenės pasitenkinimą, kurį aptemdė po LPS Steigiamojo suvažiavimo išryškėję aiškūs konfrontacijos požymiai tarp LKP ir Sąjūdžio. 1988 m. lapkričio 18 d. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje lietuvių kalbai, tautinei vėliavai ir V. Kudirkos „Tautiškai giesmei“ suteikus valstybinį statusą, kilo nesutarimų, kai A. Brazauskas ir jį palaikantys deputatai atmetė Sąjūdžio pasiūlytas konstitucines pataisas, skelbiančias Lietuvos įstatymų viršenybę prieš SSRS įstatymus. Nuo šiol LPS tapo aktyvia opozicija komunistų veiksmams, nukreiptiems prieš suvereniteto įgyvendinimą.
1989 metų pradžioje ir vėl susiklostė įtempta politinė padėtis. Mat Sąjūdis, radikalaus Kauno sąjūdininkų sparno veikiamas, 1989 metų vasario 16 d., šventinėje Sąjūdžio Seimo sesijoje, vykusioje Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, priėmė LPS Seimo deklaraciją, kurioje, be kita ko, konstatuojama: „(...) Nors Vokietija ir SSRS 1939–1940 metais ultimatyvia prievarta ir tarpusavio susitarimu aneksavo Lietuvos valstybę, juridinis tarptautinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas tebegalioja. (...) Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato.“ Be to, prie ką tik atidengto Juozo Zikaro „Laisvės“ paminklo Sąjūdžio Seimo deputatai iškilmingai prisiekė: „tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas – laisva Lietuva! Mūsų likimas – Lietuva! Tepadeda mums Dievas ir viso pasaulio geros valios žmonės!“
Po šių įvykių LKP CK XVII plenumas, vykęs vasario 21-ąją, pasmerkė Sąjūdį už 1989 m. vasario 16 d. LPS Seimo sesijoje priimtą deklaraciją, kurioje, pasak plenumo dalyvių, atvirai agituojama už Lietuvos išstojimą iš SSRS. A. Brazauskas pažymėjo, jog LKP pasisako už Lietuvos suverenitetą, kurio „reikia siekti TSRS sudėtyje, harmoningai jį derinant su visos Sąjungos interesais.“ LKP CK plenumas nutarė suvaržyti LPS veiklą ir stiprinti komunistų pozicijas, uždraudžiant populiarias televizijos laidas „Atgimimo banga“, „Vyriausybės studija“ bei cenzūruojant nepriklausomą spaudą.
Po plenumo, artėjant rinkimams į SSRS Aukščiausiąją Tarybą (tuometinį SSRS parlamentą), LKP CK iškėlė viliojantį lozungą „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities“, kurio esmę puikiai atskleidė komunistų pasisakymai rinkimų kampanijos metu. A. Brazauskas viename susitikime pabrėžė: „Mes kuriame socializmą Tarybų Sąjungos sudėtyje. Jokio kito varianto nėra ir negali būti. (...) kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos sudėties, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini.“
Nepaisant to, rinkimuose laimėjo Sąjūdžio remiami kandidatai, kurie iškovojo 31 vietą iš 39 (iš viso Lietuvai SSRS parlamente buvo skirtos 42 vietos), o kiti 8 pateko į antrąjį turą, po kurio Sąjūdis beveik „sausai“ įveikė komunistus ir triumfavo prieš juos santykiu 6:1. Rinkimuose, kuriuos galima būtų pavadinti atgimusios Lietuvos demokratijos pergale, dalyvavo net 82 procentai rinkėjų.
Radikalios jėgos, tarp kurių aktyviausiai reiškėsi LLL, boikotavo rinkimus, teigdamos, kad nėra reikalo dalyvauti svetimos valstybės parlamento veikloje. O iš tikrųjų SSRS liaudies deputatai, išrinkti Lietuvos, atliko svarbų vaidmenį valstybinės nepriklausomybės atkūrimo kelyje. Jie 1989 metais Maskvoje, be kita ko, reikalavo Lietuvai ekonominio bei politinio savarankiškumo, nors pačiu svarbiausiu nuopelnu reikėtų laikyti sistemingą intelektualinį darbą, kad Molotovo–Ribbentropo paktas su jo slaptaisiais protokolais būtų paskelbtas negaliojančiu nuo pat pasirašymo momento. Tai, kaip žinoma, įvyko 1989 m. gruodžio 24 dieną: SSRS liaudies deputatų antrojo suvažiavimo nutarime „Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“ konstatuojama, jog kartu su 1939–1941 metų SSRS ir Vokietijos sutartimis buvo dar pasirašyti ir slaptieji protokolai, kuriuose „nustatytos TSRS ir Vokietijos „interesų sferų“ ribos ir kiti veiksmai teisės požiūriu prieštaravo kai kurių trečiųjų šalių suverenumui ir nepriklausomybei.“ Taigi SSRS liaudies deputatų suvažiavimas šiuo nutarimu, kurį pasirašė M. Gorbačiovas, pasmerkė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939–1941 m. slaptuosius susitarimus ir pripažino „slaptuosius protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento.“
1989 metų vasarą visame pasaulyje plačiai pagarsėjo LPS, Latvijos bei Estijos liaudies frontų organizuota „Baltijos kelio“ akcija. Rugpjūčio 23 dieną rankomis susikibusių žmonių grandinė, prasidėjusi nuo Vilniaus arkikatedros, Europos 12-ąja magistrale nusitęsė per Ukmergės, Panevėžio ir Pasvalio rajonus iki Laisvės paminklo Rygoje, o baigėsi Taline, prie Hermano bokšto. Apie dvidešimt minučių Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautos demonstravo visam pasauliui savo vienybę ir nepalaužiamą ryžtą siekti laisvės, kurią 1940 metais sutrypė Sovietų imperija, pasinaudojusi 1939 m. sutarčių su Vokietija slaptaisiais protokolais.
Praėjus šiai grandiozinei akcijai, Lietuva pirmą kartą susilaukė atvirų grasinimų iš SSRS vadovybės. 1989 m. rugpjūčio 26 d. SSKP CK pareiškime įspėjama, jog „Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės juos stumia nacionalistų lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai galėtų būti tautoms katastrofiški. Galėtų iškilti klausimas dėl paties jų gyvybingumo.“
1989–1990 metais Sąjūdžio raginama, Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė nemažai reikšmingų dokumentų. 1989 m. gegužės 18 d. priimtos konstitucinės pataisos, skelbiančios Lietuvos įstatymų viršenybę SSRS įstatymų atžvilgiu, bei deklaracija dėl Lietuvos SSR valstybinio suvereniteto. LSSR AT komisija 1939 metų Vokietijos–SSRS sutartims ir jų pasekmėms tirti 1989 m. rugpjūčio 22 d. paskelbė savo išvadas, kurios patvirtino, kad 1939–1941 metais SSRS ir Vokietijos sutartys bei jų slaptieji protokolai lėmė Lietuvos Respublikos nepriklausomybės panaikinimą ir inkorporavimą į SSRS sudėtį. Tų pačių metų gruodžio 7 dieną Lietuva pirmoji iš Sovietų Sąjungos respublikų panaikino komunistų partijos monopolį ir įteisino daugpartinę sistemą. 1990 m. vasario 7 d. paskelbti kaip neteisėti ir negaliojantys 1940 m. liepos 21 d. įstojimo į SSRS deklaracija ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS įstatymas dėl Lietuvos priėmimo į SSRS. Šiuo dokumentu LSSR AT taip pat nutarė raginti SSRS vyriausybę pradėti derybas su Lietuva dėl jos nepriklausomybės atkūrimo.
LKP, suvokdama savo liūdną padėtį (tai įrodė rinkimų rezultatai į SSRS parlamentą), prieš rinkimus į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą ieškojo būdų, kaip reabilituotis visuomenės akyse ir visiškai neprarasti įtakos politiniame gyvenime. 1989 m. gruodžio 19–23 dienomis vykusiame LKP XX suvažiavime ji atsiskyrė nuo SSKP ir priėmė partijos programą, įstatus bei pasmerkė LKP padarytus nusikaltimus lietuvių tautai ir žmogiškumui. Tačiau iki pat 1990 m. kovo 11 d. jautėsi chameleoniška komunistų pozicija Lietuvos nepriklausomybės klausimu. Nors XX suvažiavime buvo paskelbta, jog LKP pagrindinis tikslas – nepriklausoma Lietuvos valstybė, tačiau ir po šio apsisprendimo buvo galima išgirsti priešingų minčių.
Sąjūdis, matydamas tokią daugiaprasmę LKP laikyseną, priėjo prie išvados, kad, norint laiku deklaruoti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, būtina komunistams ir jų rėmėjams neleisti per rinkimus laimėti daugumos balsų būsimajame parlamente. LPS prieš rinkimus į LSSR AT tiksliai apibrėžė savo požiūrį į nepriklausomybę. Rinkimų platformoje jis pabrėžė, kad „nedelsiant ir besąlygiškai siekia atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.“ Todėl laisvės troškusi žmonių dauguma 1990 m. vasario 24-osios rinkimuose balsavo už Sąjūdį, o ne už savarankišką LKP. (Turbūt niekas tuomet net nepagalvojo, kad po dvejų metų, per Seimo rinkimus, kita dauguma pasielgs priešingai.) Iš 90 išrinktų deputatų 72 atstovavo Sąjūdžiui.
Rinkimų rezultatus labai skeptiškai įvertino LLL. A. Terlecko įsitikinimu, būsimojoje okupacinėje LSSR AT komunistai (nesvarbu, iš Sąjūdžio ar ne) sudarys daugumą ir, laikui bėgant, įteisins Molotovo–Ribbentropo pakto pasekmes.“ Anot LLL vadovo, LKP „kelias – nuolatinė Lietuvos išdavystė.“
Po rinkimų tautos lūkesčius ir laisvės siekius pagaliau apvainikavo naujai išrinkto parlamento fundamentalūs teisės aktai, priimti 1990 metų Kovo 11 dieną. Lietuvai sugrąžintas senasis jos valstybės pavadinimas „Lietuvos Respublika“, o Vytis paskelbtas oficialiu valstybės herbu ir ženklu.
22 val. 44 min. absoliučia balsų dauguma (124 deputatams balsavus už, nė vienam nebalsavus prieš ir šešiems susilaikius) priimtas Lietuvos nepriklausomybės atstatymo Aktas, kuriame, be kita ko, rašoma: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.“
Gali kilti natūralus klausimas: kodėl nepriklausomybės atkūrimas buvo deklaruotas būtent 1990 m. kovo 11 d.? Kas vertė taip skubėti? Ogi tai, kad 1990 m. kovo 12-ąją Maskvoje turėjo prasidėti III SSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Žinodamas naujai išrinktų Lietuvos Respublikos AT deputatų nekompromisines nuostatas dėl valstybinės nepriklausomybės, jis galėjo priimti tokius sovietinės konstitucijos pakeitimus, kurie išreikštų absoliučią SSRS įstatymų viršenybę sąjunginių respublikų atžvilgiu. Taip pat suvažiavimas turėjo išrinkti SSRS prezidentą, kuris, kaip daugelis manė, galėjo įgalioti imtis ypatingų priemonių, kad būtų užgniaužtas „broliškų respublikų“ žengimas į laisvę.
Žodžiu, gerai apgalvotas juridinis triukas, siekiant išsaugoti griūvančią imperiją, Kremliaus molochui nepavyko. Lietuva tapo nepriklausoma valstybe. Negana to, po Kovo 11-osios, iškentusi ekonominę blokadą, 1991-ųjų Sausio agresiją, kitas negandas, Lietuva kaip tarptautinių teisinių santykių subjektas ilgainiui tapo ir visateise euroatlantinių struktūrų nare.
Baigiant būtina pažymėti: nors Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ir gimė Vilniuje, tačiau Lietuvos nepriklausomybės atstatymo vektoriaus kryptimi jį pakreipė, padarė radikalesnį būtent Kauno sąjūdininkų nepalaužiama pozicija valstybingumo atžvilgiu. Pozicija, nepripažinusi jokių kompromisų tuomet dominavusiam „ekonominio savarankiškumo“ ar „suvereniteto TSRS sudėtyje“ sąvokomis pridengtam, komunistinės vadovybės laimintam Lietuvos ateities modeliui. Galima net teigti, kad Kauno Sąjūdis, labiausiai išsiskyręs savo dešiniuoju radikalumu iš daugiasluoksnio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio konteksto, atliko itin svarbų politinio katalizatoriaus vaidmenį kelyje į Kovo 11-ąją.
***
Sąjūdžio istorijos tyrinėtojas Arvydas Kšanavičius (g. 1973 m.) šį tekstą sukūrė, apibendrindamas savo autorines knygas „Lietuvos Atgimimo dienoraštis“ (Kaunas: Lietuvos rašytojų sąjungos žurnalo „Nemunas“ leidyb. grupė, 1998 m.), kuriame kruopščiai apžvelgė ir dienoraščio forma aprašė Atgimimo epochos įvykius nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo iki Kovo 11-osios Akto paskelbimo bei „Diletanto svarstymai“ (Kaunas, 2011 m.), kurių turinį sudaro įvairūs tekstai, publikuoti interneto dienraščiuose, Lietuvos ir užsienio lietuvių periodinėje spaudoje: „Amerikos lietuvyje“, „Atgimime“, „Drauge“, „Kauno dienoje“, „Naujose tėviškės žiniose“, „Nemune“, „Tėviškės žiburiuose“, „Vorutoje“, „XXI amžiuje“ etc.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.