A.Šliogeris. Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai

Kitą savaitę šalies knygynuose pasirodys knyga “Nerimas. Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos” (leid.“Tyto alba”).

Šioje knygoje Lietuvos mokslų akademijos tikrieji nariai – literatūrologė Viktorija Daujotytė, filosofas Arvydas Šliogeris, istorikas Vladas Žulkus, teisininkas Valentinas Mikelėnas ir ekonomistas Aleksandras Vasiliauskas – kiekvienas savaip žvelgia į svarbiausias humanitarines ir socialines grėsmes bei jų padarinius Lietuvai. Atsižvelgdami į tai, kad visapuse Lietuvos strateginės situacijos moksline analize nesidomi nei mūsų išrenkamos valdžios, nei biurokratinis aparatas, mokslininkai patys ėmėsi analizuoti humanitarinę, socialinę, ekonominę ir teisinę mūsų valstybės situaciją. 

Apie nerimą keliančias grėsmes neatsitiktinai prabilta Mokslų akademijoje – juk būtent čia subrendo Sąjūdžio, Žaliųjų judėjimo ir kitos pilietinės iniciatyvos, mokslininkai vieni iš pirmųjų kėlė Lietuvos nepriklausomybės idėjas ir vieni iš pirmųjų įspėja dėl jai kylančių grėsmių. Kol kas neturime kompleksinės šalies situacijos analizės, atliktos remiantis stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių įvertinimo metodologija. Tokiai analizei atlikti reikia inicijuoti daug išsamių studijų, reikalaujančių visų Mokslų akademijos skyrių ir šalies mokslo institucijų pastangų, o šios knygos autoriai pateikia įžvalgas apie bene svarbiausias – humanitarines – grėsmes ir galimus jų padarinius.

Pateikiame ištrauką iš Arvydo Šliogerio straipsnio „Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai“.

LIETUVA DABAR PANAŠI Į VANDENS LAŠĄ, nukritusį ant iki baltumo įkaitusios geležies, nors lygiai tą patį galėtume pasakyti beveik apie visas senąsias – nusenusias, suvaikėjusias, praradusias savisaugos instinktą, išlepusias, prabangos ir pertekliaus ištvirkintas – Europos valstybes. Globalizacijos malūnas neabejotinai sumals į kosmopolitinius miltus ne tik Lietuvą, bet ir Vokietiją ar Angliją, nors, žinoma, ne taip greitai kaip mūsų šalį. Iki smulkmenų kartojasi nukaršusios Romos imperijos likimas – išorinių ir vidinių barbarų lavina šluoja nuo kelio ir bloškia nebūtin vadinamosios civilizacijos bastionus, priversdama barbarėti ir Europos senbuvius, jos kultūros kūrėjus, dabar virtusius bejėgiais epigonais.

Spengleris, deja, pasirodė esąs visiškai teisus ir tikslus, sakydamas: „Vakarai akivaizdžiai žlunga, nes į aukštos civilizacijos gyvenimo centrą jau įsiskverbė barbaras." Dar blogiau, kad pati Europa pasigamino susinaikinimo ir sunaikinimo instrumentą, kurio neturėjo romėnai – moderniąją techniką, o ši, kaip ir anųjų lazda, turi du galus – kuriantį ir griaunantį, ir visiškai neaišku, kuris iš jų veiksmingesnis, ypač turint galvoje tai, kad patekusios į barbaro letenas moderniosios technologijos, ypač aukštosios, pirmiausia tampa griaunančiomis ir tik labai menkai, mikroskopiškai kuriančiomis, o tai reiškia, kad Europos savinaikos ir naikinimo vyksmas yra daug spartesnis nei anų laikų Romos imperijos žlugimo tempas.

Romos imperijai pribaigti gotams, vandalams, frankams ir alemanams prireikė maždaug trijų šimtmečių; dabartiniam barbarui, atrodo, neprireiks nė šimto metų. Apie Lietuvą galiu pasakyti štai ką: grėsmių tiek daug, kad būtų sunku jas net išvardyti, bet blogiausia, kad šių grėsmių akivaizdoje mes esame bejėgiai. Didesnės, galingesnės, stipresnės valstybės dar gali bent kiek priešintis artėjančiai antropologinei katastrofai; aukštesnio intelekto, gabesnės tautos dar gali suvokti tas grėsmes ir pasistatyti bent kalbines užtvaras, kurios, žinoma, laikui bėgant, nesustabdys barbarybės tvano, bet bent akimirką pristabdys neišvengiamą žlugimą, o Lietuva, taip susiklosčius situacijai, neturi nė menkiausių resursų – nei technologinių, nei karinių, nei ekonominių, nei politinių, nei intelektualinių, nei žaliavinių, nei emocinių, nei moralinių, nei, pagaliau, antropologinių.

Dvidešimt nepriklausomybės metų parodė visišką mūsų bejėgiškumą beveik visose gyvenimo srityse – ekonomikos, technologijų, administracijos, politikos, kultūros ir intelektualinėje. Galutinai įsitvirtino kleptokratinės pseudopolitinės struktūros ir biurokratinio teroro alinama pseudovalstybė. Demoralizuojamą įtaką Lietuvai daro netgi tai, kas – pagal vadinamąjį europrojektą – turėtų ją kelti, gaivinti ir lemti neva pasakišką ateitį: tai iš Vakarų pumpuojami tušti pinigai ir tariamosios paskolos (o iš tikrųjų pašalpos).

Seniai ir gerai žinoma, kad tuščių pinigų masės didėjimui tiesiai proporcingas demoralizuotų žmonių masės didėjimas. Kas antras tuščias piniginis vienetas pagimdo vagį, banditą, simuliantą arba biurokratą, trumpai tariant, parazitą, kurį domina tik vienas projektas – rasti būdą, kaip mažiausiomis sąnaudomis pasinaudoti tuščiais pinigais. Lietuvoje toks verslas veikia kuo puikiausiai – per tiesioginės ir netiesioginės korupcijos mechanizmus, per vadinamuosius projektus, visokiausias nevyriausybines organizacijas, savivaldybes ir net per vadinamąjį verslą.

Juokiamės iš graikų, bet kur kas sparčiau ir sėkmingiau darome tą patį, ką ir jie, t. y. naudojame jokiomis medžiaginėmis ar intelektinėmis vertybėmis nepadengtus euroelektroninius pinigus – gaminame kaip Papua Naujojoje Gvinėjoje, o vartojame (ar bent jau esame įsitikinę, kad galime vartoti) kaip Švedijoje. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, aš manau, kad pati didžiausia grėsmė Lietuvai – Europos Sąjungos pašalpos ir paskolos, per keletą metų Lietuvoje sukūrusios ištisą parazitų kastą ar netgi kartą. Tik parazito psichologija galima bent kiek paaiškinti bet kokias sveiko proto ribas peržengiančią, dabar jau katastrofišką emigraciją. Galima suformuluoti netgi tokią simbolinę taisyklę: jei sugebu pasinaudoti euroelektroniniais pinigais (pseudopinigais), lieku Lietuvoje, jei ne – emigruoju.

Pseudopinigų tvano ideologinis atitikmuo – visų masinio mulkinimo medijų, nežinia kodėl vadinamų žiniasklaida, propaguojama visa apimanti saldaus baukutinio-valinskinio-zvonkinio-rūtelinio gyvenimo vizija, kurią geriausiai nusako du dabar jau tapę norma imperatyvai: „Linksmybės visą parą!“ ir „Mus vienija alus ir pergalės!“ (ir juos vykdantis vadinamasis elitas – prasisiekėliai prasčiokai, sugebėję pasinaudoti pseudopinigų srautais).

Nežinau geresnio šios ideologijos simbolio už linksmybių ir pramogų dvarus, nusėjusius visų gražiausių Lietuvos ežerų ir upių pakrantes; tai tikrų tikriausi parazitų lizdai, ir vėl susukti už vogtus arba skolintus euroelektroninius pinigus. Kiekvienas toks linksmybių ir poilsio dvaras tarsi sako tau: tegul dirba „runkeliai“, o tu „kombinuok“, „šok su manimi“, „džiaukis gyvenimu“ ir spjauk į viską, nes „viskas dzin“, kaip yra sakiusi viena dabartinio Seimo narė, priklausanti – žinoma! – Linksmybės Prisikėlimo Partijai.

Be abejo, esama išimčių, tačiau taisyklė tokia: tik kvailiui rūpi darbas ir daiktiškieji jo rezultatai, o elitui turi rūpėti tik linksmybės. Arba tokia: dirbti nepadoru! Trumpai tariant, visoje masinio mulkinimo terpėje, atmetus pavienes išimtis, maurojantis Didysis Brolis ir staugianti Didžioji Sesė agresyviai propaguoja gyvenimo būdą, skatinantį kuo spartesnę mūsų tautos savižudybę, o turint galvoje neįtikėtinai žemą tautinio intelekto vidurkį ir visišką vidutinio tautiečio neatsparumą ideologiniam terorui, nekyla abejonių, kad šita totalinė parazito apoteozė pasieks (tiesą sakant, jau pasiekė) visišką pergalę – totalinę tautos demoralizaciją.

Ir dar viena pastaba: visus dvidešimt metų Lietuvoje atkakliai, metodiškai ar net ciniškai naikinamos bet kokios sąlygos atsirasti tikram – atsakingam, aristokratiškam, pilietiškai susipratusiam, aukšto intelekto, kilnios dvasios, valstybiškai mąstančiam, turinčiam garbės kodeksą – aukštajam luomui, be kurio negali normaliai gyventi jokia tauta, net bendruomenė; niekada ir niekur nėra buvę taip, kad valstybę sėkmingai valdytų prastuomenė, vadinamoji liaudis, arba tamsuomenė.

(…)

Lietuvos žmonių daugumai daro televizorius ir kompiuteris, tarus trumpiau, Ekranas, kaip dabartinės ideologijos ar netgi religijos koncentratas, tą ideologiją teroristiškai primetantis, galima sakyti, visiems žmonėms – vieniems tiesiogiai, kitiems slapčia, iracionaliai, klastingai, nepastebimai: skleidžiant gandus, paskalas, primetant vertybinius orientyrus, per švietimo sistemą ir auklėjimo struktūras. Magiškas žodis, glaustai, tačiau iškreiptai išreiškiantis Ekrano ideologijos pateikimo būdą, gerai žinomas visiems: tai vadinamoji informacija.

Kaip savaime suprantamas dalykas tariama, kad informacija yra ne tik būtinas, bet ir sveikintinas, siektinas ir netgi labai geidžiamas būdas individui pažinti dabarties pasaulio esmę, sukaupti kuo daugiau ir kuo tikslesnių žinių, tapti, kaip sakoma, sąmoningu, apsišvietusiu, visose gyvenimo aktualijose puikiai besiorientuojančiu personažu, sugebančiu prisitaikyti prie dabartinio egzistencijos ritmo, netgi tapti kūrybingu žmogumi, atsakingai dalyvaujančiu tiek profesinėje veikloje, tiek valstybės ar tautos gyvenime, tiek moralinėje bendruomenės tvarkoje.

Šitokį naivų informacinį fetišizmą geriausiai perteikia toks pat naivus šūkis, pakeitęs tradicinių visuomenių moralės kodeksą ir tapęs svarbiausiu nūdienos kategoriniu imperatyvu: „Kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį!“ Tačiau tai naivus, netgi infantilus požiūris, iš tikrųjų slepiantis teroristinį imperatyvą: „Dezorientuok personažą, sukelk chaosą jo sieloje, kad galėtum juo manipuliuoti kaip tinkamas!“ Kaip ir kiekviena ideologija, Ekrano ideologija atvirai arba slapčia siekia vienintelio tikslo – pavergti žmogų, o pas mus – visiškai kontroliuoti visuomenės gyvenimą, ištirpdyti individą neartikuliuotoje hoministinėje pliurėje, jį dezorientuoti ir demoralizuoti. 

(…)

Ekraninės informacijos perteklius, naikindamas individo sielą, jį demoralizuoja, išmuša jam iš po kojų pagrindą, paverčia kosminiu ar globaliniu valkata, nebeturinčiu nei tėvynės, nei šaknų, praradusiu pilietinį atsakingumą, garbės jausmą, prieraišumą, ištikimybę, spjaunančiu į bendruomeninius įsipareigojimus ar moralinius priesakus ir virstančiu žemiausių instinktų vergu, fiziologinių procesų ir reakcijų telkiniu. Tai labai gerai matyti Lietuvoje pirmiausia todėl, kad globalios informacijos lavina per labai trumpą laiką mus užgriuvo visiškai nepasiruošusius, neturinčius jokių saugiklių, bet, svarbiausia, užgriuvo kaip visiška svetimybė, kaip kažkokia mums nesuprantama demoniška ar net šėtoniška galybė, pagraužianti – o gal jau ir pagraužusi – lietuvio prigimtinės pasaulėžiūros pamatus: artumą žemei, pagarbą nežmogiškajai gamtai, sėslumą, prisirišimą prie artimų, jusliškai apčiuopiamų ar regimų dalykų, darbštumą, daiktiškai orientuotą fundamentalumą, panieką su tikrąja daiktiškąja aplinka nesusijusioms abstrakcijoms, abejingumą ideologiniam fanatizmui, sveiką ironiją bet kokių abstrakčių stabų atžvilgiu.

Mes, lietuviai, savo mąstysena labai skiriamės nuo dabartinę Ekrano ideologiją kuriančių ir propaguojančių anglosaksų, kurių mąstysenos centre glūdi mašina ir panieka gyvybei bei gyvajam kosmosui – nežmogiškajai gamtai. Anglosaksiškosios ideologijos tikslas – sunaikinti gyvybę, sunaikinti nežmogiškumą netgi pačiame žmoguje, gyvąją sielą paversti negyva sąmone, taigi sunaikinti mirtingojo egzistencinės būklės pamatų pamatą – gyvąją sielą, bet kokios dorovės centrą ir dirvą. (…)