Žodis „prašmatnus“ šiame kontekste gal ne visai tikslus, pavartotas ne vietoje ir reiškia nelabai priimtiną pasidavimą teksto burtams ar prarastą savitvardą. Kitaip tariant, nederamą, nes nostalgišką, sentimentą. Be abejo, galima daryti prielaidą, kad Antikos pasaulis galėjo sau leisti nesaikingumą su paauksuotais laivagaliais ir purpuro burėmis, kai skambant fleitų, dūdelių, lyrų muzikai, išnirę iš vandens sublyksėdavo saulėje sidabro irklai… Tokia buvo jau gerokai įsibėgėjusi pradžia (ar maždaug pradžia) permainingos naratyvo epochos, kurioje panašių, vėliau legendomis virtusių vojažų, jaudinančių ar kvapą gniaužiančių susitikimų, poelgių ir t. t. įvairiose planetos vietose nutikdavo šimtai ir tūkstančiai. Kas nors tartų – palaimingi laikai, leidę svajoti apie utopiją, kurpti pasakojimus iš baimės dėl asmeninio saugumo. Kitaip tariant, atpasakoti tikrovę asmeniškai, kai kada net intymiai.
Bet vojažų, jaudinančių ar kvapą gniaužiančių susitikimų, poelgių ir t. t., apie kuriuos gaminamos legendos, įvairiose planetos vietose nutinka ir dabar. Tai kas ne taip? Gali būti, atsakymas sietinas ir su žodžiu „gaminamos“. Pavyzdžių, analogijų galima prisirankioti kiek nori ir kokių nori. Michelis Foucault veikale „Disciplinuoti ir bausti“ nenumaldomai nuosekliai dėsto apie tiesmuką, vien brutaliomis emocijomis argumentuotą viešą nusikaltėlių kūnų maitojimą Viduramžiais – tuo siekta parodyti, kokia neribota karaliaus galia. Vis dėlto ilgainiui, įgyjant daugiau patirties ir gebėjimų racionaliai vertinti „tikrąją reiškinių prigimtį“, požiūris į bausmę ima keistis, darosi vis kreatyvesnis, vis nuosekliau papildomas procedūriniais atributais, tarp kurių propagandos sandas, be abejo, privalomas. XVIII a. viduryje Bretanėje siautėjusiai gaujai vadovavusi Mariona Le Goff, kai buvo sučiupta ir nuteista myriop, esą net nuo ešafoto išrėžusi: „Tėvai ir motinos, kurie mane girdite, saugokite ir mokykite gero savo vaikus. Būdama vaikas, aš buvau melagė ir tinginė […] Paskui apvaginėjau keliaujančius prekijus, prekiautojus galvijais. Galiausiai pradėjau vadovauti gaujai ir štai kodėl atsidūriau čia. Papasakokite apie tai savo vaikams, ir tebūnie tai jiems pamoka.“2 (2)
Kaip Johanas Gutenbergas logiškai „laiku“ XV a. išrado spaudos presą, išlaisvindamas vienuolius, kurie ištisus amžius rašė ranka, nuo kruopštaus ir lėto triūso, taip dabar toji spausdinimo mašina logiškai „laiku“ tampa nostalgiškos (kam nors) praeities ženklu, prarasties simboliu. Galime guostis, kad laikas kaip visada buvo, taip ir dabar yra nenumaldomai linijinis – juk iš tikrųjų įvairiose planetos vietose visą laiką kažkas auga, veša, vėliau nunyksta arba yra plečiama, pradedama eksploatuoti ir t. t. Tikėtina, kad esame kokybinio virsmo liudytojai – reikalas ne vien tas, kad Steevas Jobsas į skaityklę sudėjo visas, net rafinuočiausias, pasaulio bibliotekas arba kad priklausydami su nacionaline kilme nieko bendro neturinčiai, turbūt trečiai pagal dydį planetos bendruomenei „Facebook“ kiekvienas galime be vargo pasigaminti herojinį epą apie save ir tam tikrą (gal net neribotą) laiką tas įvaizdis gyvuos, net kai fiziškai jau būsime palikę puikiąją tikrovę. Kai kada pasiginčijama dėl dialektikos paveikumo, tačiau toji dialektika vis „nenusišalina“ nuo žmonijos reikalų.
Virsmas globaliu kaimu virtualioje tikrovėje, pasirodo, yra puikiausiai galimas ir net nekonfliktiškas. Nebent iškeltume už skliaustų romantiškus sukčiavimus ar semantinius „išsišokimus“, kurie po akimirkos pamirštami dėl laiko stokos. Postindustrinis kapitalizmas, pasitelkęs dialektiką, reikalauja, kad mūsų žvilgsnis būtų suinteresuotas, o žvelgtume tik į priekį. Priklausyti prie milijardo artėjančiai (ar kaip tik šią akimirką jį viršijusiai) „Facebook“ bendruomenei pirmiausia reiškia komunikacijos lauko dydį, kurio mastus išeiviai iš praėjusio amžiaus (kiek to laiko tepraėjo) kažin ar įsivaizduoja. Dar sunkiau įsivaizduoti to komunikacijos lauko gylį ir – svarbiausia – gal net nėra racionalaus poreikio jį įsivaizduoti. Kodėl turėtume gaišti laiką, kvaršindami galvas dėl prasmės niuansų, kai viską, kartu ir raiškos standartą, čia ir dabar formuoja, įtvirtina tiksli ir tikslinga rinkodara?
„tarp dviejų vonių/ taip slenka gyvenimas/ nesuprantamai“ – šio haiku, kurio autorius yra XVIII–XIX a. japonų poetinis genijus Issa Tobajashis, metaforos iššifravimas šiandien (būtent) aktualus tiek, kiek jis aktualus pardavimų vadybai. O pardavimų vadybai jis aktualus neabejotinai.
Vis dėlto ponios Schiff sakinys apie įvaizdžio svarbą mažaraščiame pasaulyje yra savaip (bent kiek) simptomiškas, nes dabartį susieja su Kleopatros laikais, tiesa, tai tik nostalgijos algoritmas. O gal semantinės segregacijos paradigma, nes tik nedaugelis pradeda susigaudyti ar drįsta nujausti, kad tekstas kaip toks patiria esmines transformacijas arba net apskritai traukiasi. Kleopatrai keliaujant Kidno upe, jos baržą veikiausiai labai smalsiai stebėję vietiniai buvo dar visiškai neinformuoti. Dabartinė mažaraštė visuomenė būti neinformuota renkasi sąmoningai – tekstą, iki šiol lyg ir privalomą tikrovės elementą, ištiko nuovargis nuo jo paties, tekstas pervargo nuo savęs pertekliaus. Tai, regis, tas atvejis (beje, dialektikos irgi aprobuotas), kai kiekybė naikina turinį, užuot jį papildžiusi.
Globaliu mastu „nutiko“ taip, kad fundamentalių naratyvų poreikis buvo prarastas nepastebimai ir „nepakeliamai lengvai“. Apie Francis,o Fukuyamos „istorijos pabaigos“ konceptą padiskutuojama nebent iš inercijos, vien aktualiosios geopolitikos kontekste arba asmeninės psichoterapijos sumetimais (beje, įskaitant ir patį koncepto autorių). Gyvename ir „Don Kichotų“, ir „Dogvilių“, ir „Harių Poterių“ koverių epochoje. Patikimai įsikūręs „Vikipedijoje“, apsirūpinęs beveik vienuolika milijonų (skaičių nurodau apytikslį, nes jau kitą akimirką jis bus kitoks) nuorodų „Google“ paieškos sistemoje, Andersas Behringas Breivikas jau yra lygiai taip pat patikimai pamirštas. Ar kam nors rūpi, kiek kartų prieškarinį (turimas galvoje Antrasis pasaulinis karas) Adolfo Schickelgruberio „Mein Kampf“ 12 milijonų tiražą prašoko pokariniai tiražai pačiuose įvairiausiuose kraštuose? Galima tik šią akimirką ir beviltiškai vėluojant konstatuoti, kaip tą daro „Business Insider“, kad per dešimtmetį interneto vartotojų padidėjo keturis kartus ir dabar pasaulyje jų yra gerokai daugiau negu du milijardai, – ir ką? Faktas, turintis nebent rinkodarinę vertę, maždaug – augti dar esama kur.
Rungtynių reportažo komentatorius ar publicistinės laidos vedėjas taria: „Dabar reklama, bet ji bus trumpa, todėl neišjunkite kanalo.“ Rungtynės ir publicistika (pavyzdžiui, istorinė) kuria turiningą intrigą, bet vedėjas nutraukia laidą ir atsiprašo publikos dėl neturiningo intarpo (tai tik fakto įvardijimas, pavyzdžiui, dešrelių, tualetinio popieriaus ir kitų prekės ženklų pristatymas, kad ir pastiprintas herojiškai pamokomu fragmentišku siužetu). Tai tėra informacinio mirgėjimo dalis, bet ne siužetas, kaip jis buvo suprantamas, pavyzdžiui, Roberto Musilio laikais. Tačiau tas intarpas (pabrėžkime, fragmentiškas) neišvengiamas, nes būtent jis paleidžia į eterį ir rungtynes, ir publicistiką.
Todėl informacinis mirgėjimas šiandien „yra viskas“, tai jis kaldina veržlius mūsų charakterius. Prancūzų sociologė Patrice Duchemin viename interviu („Atlantico“ 2013-03-04) kalbėjo apie tai, kad realusis ir virtualusis pasauliai nenumaldomai suartėja, nes antrasis vis labiau smelkiasi į fizinę tikrovę, pradedant vartojimo ir apsipirkimo įpročiais, mobiliųjų telefonų virsmu „artimaisiais“ ir baigiant įgūdžiais vienu metu daryti kelis darbus – pavyzdžiui, pietauti restorane ir siųsti SMS žinutes, žiūrėti filmą ir tuo pat metu per kurį nors iš virtualios komunikacijos kanalų pasakoti draugui jo turinį. Įspūdis toks, tarsi bijotume ką nors išleisti iš akių, žargoninė leksika, regis, vadina tai hiperdalyvavimu. Intensyvumas ir tempas išvaduoja nuo pareigos į ką nors, ypač jei šis nepatenka į „protokolą“, žvelgti ilgai, skirti tam daug laiko, net ir tada, jei asmeniškai norėtume tą daryti. Intensyvumas būtinai reikalauja tam tikros kainos, tikriausiai ji yra mūsų nekantrumas ir nepasitenkinimas, net ne ilgesys, bet godulys patirti „dar kažką“.
Technologijos indiferentiškai sulygina situaciją visur. Niujorko dendis palestinietis Edvardas Saidas ar paskutinis maišto įsikūnijimas Noamas Chomskis iš Masačusetso technologijos instituto bent kiek ilgesnėje perspektyvoje bus nebent literatūriniai intarpai, profesionalams skirti fragmentai rinkodaros sušukuotame globaliame landšafte. Be abejo, literatūriniais intarpais, fragmentais ilgainiui virsta visi civilizacijos faktai, bet globaliais laikais viskas „redukuojama“ tiesiog globaliau…
Žiniasklaida kadaise, nepaisant visų perlenkimų ir kraštutinumų, buvo dar ir prasmės buveinė, tačiau dabar dėl įvairių, dažniausiai merkantiliškų, priežasčių ji renkasi arba yra priversta rinktis lengviausią kelią (sakoma, mirtinai sergančiam ligoniui prieš pat kelionės pabaigą irgi palengvėja) – tai pastišas, patikimas pabaigos pranašas (cinizmas šiuo atveju reikštų pavydėtiną gyvybingumą). Reikalas nėra vien tas, kad visos žinios nuteka į internetą. Fragmentiška, nepaliaujamai mirganti virtualioji erdvė keičia ir žinių turinį, ir formą – žvilgsnis seka vienu metu bent kelis siužetus, nė vieno iš jų rimtai nevertindamas, nė į vieną nesigilindamas. Žvilgsnis įgyja vis daugiau interaktyvių įgūdžių ir besąlygiškas teksto monopolis prasmės teritorijoje nyksta kaip dūmas.
Kaip ir Kleopatros baržai, mums svarbu ir naudinga būti puošniems. Bet ir konstruktyviems, lakoniškiems, tikslingai vengiantiems epitetų, nes jie gaišina laiką. „Konkretumui“ (kabutės čia todėl, kad nepavyksta atsikratyti minties apie vien metaforišką šio žodžio reikšmę, sprendžiant dabarties reikalus) imperatyviai įpareigoja „pagrindinės srovės“ (mainstream), kurią rūpestingai prižiūri viešieji ryšiai, elgesio kodas. Vienas iš tinkamos laikysenos recidyvų – įsigalinti „savivertės psichologija“, aprašyta Niujorko universiteto psichologijos profesoriaus Paulo C. Vitzo tekste „Pamišę dėl savivertės“. (3)3 Vitzas apsiriboja Jungtinėmis Valstijomis, tačiau akivaizdu, kad tai globali tendencija. Šią idėją, tiksliau – idealą, pradėjo įgyvendinti būtent JAV švietimo sistema, nors istoriškai savivertės koncepcija neturi aiškių ar įprastinių intelektinių ištakų, joks didysis psichologijos teoretikas neįtvirtino jos kaip esminės sąvokos.
Pasak Vitzo, nors daugelis psichologų įvairiais būdais pabrėžė „savąjį aš“, tačiau paprastai būdavo susitelkiama į savo potencialo realizavimą. Profesorius aptaria egocentrišką savivertės versiją, paremtą „puikia savijauta“ (let me feel good). Tekste „Pamišę dėl savivertės“ išsamiai aptariami psichologiniai šio fenomeno aspektai, o čia gvildenamai temai ypač reikšminga tezė, kad daugybė žmonių, turėdami nedidelę savivertę, pasiekė didelių dalykų vienoje ar kitoje veiklos srityje. Kita vertus, kai kurie žmonės, pasižymintys aukšta saviverte, didmiesčiuose platina narkotikus ir iš esmės jaučiasi puikiai, būdami tokie, kokie yra. Galiausiai juk jiems pavyko „pasidaryti“ daug pinigų, nepaisant priešiškos ir žiauriai konkurencingos aplinkos.
Sunku pasakyti, kas laukia „sveiko proto“ (t. y. ar toks, kaip buvo suprantamas šimtmečius, jis dar bus reikalingas), nes sunkiai nuspėjama evoliucija neaplenkia ir sąvokų. Dabar įprastas (bet vis dėlto paslaptingas) viešosios erdvės teiginys „komiška drama“ prieš šimtmetį būtų buvęs tikras nesusipratimas. Žodis „oportunizmas“ (pranc. opportunisme < lot. opportunus – patogus, naudingas) turbūt nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos laikų buvo suprantamas kaip „darbininkų judėjimo teorija ir praktika, prieštaraujanti darbininkų klasės interesams, skelbianti susitaikymą, bendradarbiavimą su buržuazija, atsisakanti socialistinės revoliucijos ir proletariato diktatūros“ (nieko asmeniška – viskas iš www.zodziai.lt). Dabar rinkodara jį apdovanojo papildomu konotaciniu niuansu, kuris visų konkurencijos su visais sąlygomis yra neabejotinas privalumas: „Oportunizmas – taktika ir politika, kuria siekiama didžiausios naudos iš aplinkybių, nepaisant savo principų“ (http://zodynai.igloro.info).
Tad kol kas: „Sveiki atvykę į laikraštį, kuris įkurtas Romoje, bet leidžiamas anglų kalba, jo darbuotojai – profesionalai, iki panagių išmanantys savo amatą, bet nesiryžtantys pereiti prie elektroninio formato […] Ištikimi skaitytojai jau nukaršę, bet jis teberengia „mįslės keturgyslės“ skyrelį.“ Ir nuostabus paskutinis Tomo Rachmano romano „Netobulieji“ sakinys: „Laikraštis – tas pats, kuris kasdien pranešdavo apie mūsų rūšies idiotizmą ir genialumą, – dar niekada nebuvo praleidęs pasimatymo su skaitytojais. Šįsyk jis nepasirodė.“ Informacija jau apsigyveno kitur.
Galima abejingai arba susirūpinus, paniškai arba ciniškai konstatuoti: 2009-aisiais „užsilenkė“ vienas seniausių Prancūzijos laikraščių „France Soir“, nors atsisakė spausdinto leidinio ir tapo internetiniu dienraščiu. Vienam didžiausių Vokietijos dienraščių „Frankfurter Rundschau“ paskelbtas bankrotas, kitas 100 tūkstančių tiražo laikraštis „Financial Times Deutschland“ per dešimtmetį susikrovė ketvirčio milijardo eurų skolą, tad jo dienos irgi veikiausiai suskaičiuotos.
Tai tik keletas ženklų, rodančių, kad tūkstančius metų kurto teksto akimirka kosmoso tyloje gęsta, varstoma sielvartingų ar abejingų žvilgsnių. Nuovokiausieji ir ambicingiausieji jau išsikraustė į kitus sektorius, pavyzdžiui, viešuosius ryšius, ir dabar pasakoja apie tikrovę, laikydamiesi principo: „Nieko asmeniška, vien verslas.“
Be abejo, ir propagandos, ir įvaizdžio raida turi istoriją. Pasakojama, kad V a. pr. Kr. kilmingas tuščiagarbis atėnietis Alkibiadas nukirto uodegą savo šuniui, o kai draugai jo paklausė, kodėl taip pasielgęs, atsakė: tegul Atėnų gyventojai verčiau plaka liežuviais apie tai, negu kalba apie mane ką nors kita. Antikinis „piaras“ dėl savo „neišbaigtumo“, dar nenugludintos metodikos labai dažnai atrodydavo paaugliškai naivus, nesubrendęs, bet tai suprantama, nes ir skiriamas jis buvo paaugliškai nesubrendusiai, smalsiai publikai. Eterio laikas istoriniais laikais neturėjo kainos, tad valdovai galėjo sau leisti net ir visą gyvenimą trunkančias reklamos kampanijas.
Ryškiai švystelėjusios Egipto valdovės Kleopatros gyvenimas dabarties kontekste yra ir tam tikra metafora, susijusi su permainingu tarpulaikiu, kurį kiekvienam lemta išgyventi asmeniškai, žinoma, nenukrypstant nuo įsigalėjusio elgsenos modelio (universalumu pribloškianti nuostabi sąvoka – „dress kodas“).
Kita vertus, laimė cituoti ištraukas iš puikių knygų, taip pat ir šiame tekste, situaciją daro šiek tiek dviprasmišką. Praėjusio amžiaus 7-uoju, 8-uoju dešimtmečiais „Led Zeppelin“, „Pink Floyd“, „Deep Purple“ ir kt. vyrukai, groję pagal pakankamai ar net labai turiningas partitūras, koncertuodavo sausakimšuose futbolo stadionuose. Praėjus geriems trisdešimčiai metų tokio pat lygio rokas (atliekamas ir jų, ir jų kolegų) jau skamba daugelyje nedidelių klubų. Sveiki atvykę į kitokių asmeniškumų ir kitokio intymumo laikus. Gali būti (bent pageidautina), kad kai kam juose net pavyks kurį laiką pabūti.
1. S. Schiff, Kleopatra. Gyvenimo istorija, Kitos knygos, 2012, p. 169.
2. M. Foucault, Disciplinuoti ir bausti, Baltos lankos, 1998, p. 80–81.
3. Bernardinai.lt 2013-02-04.