Piliečio skundai buvo pagrįsti
„Tapau žurnalistu ne savo noru, per prievartą“, – sako Radviliškyje ir Raseiniuose dirbantis žurnalistas M. Aleksiūnas. Politikos mokslų bakalauro ir tarptautinių santykių magistro diplomus turintis M. Aleksiūnas prieš tapdamas žurnalistu buvo aktyvus pilietis ir domėjosi vietos valdžios priimamais sprendimais. Gauti rūpimą informaciją dažniausiai jam sekdavosi gana sunkiai, mat Radviliškio valdžios atstovai iki tol greičiausiai nelabai buvo pratę atsiskaityti prieš visuomenės narius.
„Išsiųsti prašymai Radviliškio rajono Savivaldybei, administracijai ar jos įstaigoms, paprasčiausiai pranykdavo, į juos būdavo neatsakoma arba atsakoma netinkamai. Teko ne kartą kreiptis pagalbos į Seimo kontrolierių ar net teismus. Temidės pagalba apgindavau savo teises, nes teismai pripažindavo, kad jos buvo pažeistos. Viešumas – vienintelis ginklas, kuris man dar buvo likęs, bet ir jis turėjo savo kainą. Yra buvę atvejų, kai iš viešų posėdžių Savivaldybėje mane išvesdindavo su policija“, – teigė M. Aleksiūnas.
Visi šie sunkumai gaunant informaciją tik dar labiau kurstė radviliškiečio norą domėtis tarybos veikla ar savivaldybės darbu – prieš trejus metus M. Aleksiūnas tapo žurnalistu, vėliau buvo priimtas ir į Lietuvos žurnalistų sąjungą.
Galingųjų „prievaizdas“
„Neabejoju, kad tapau jiems kaip rakštis geroje vietoje – gyventi galima, bet atsisėdus pradeda skaudėti“, – taip apie savo visuomeninę veiklą kalba M. Aleksiūnas. Viešųjų pirkimų tarnyba, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, savivaldybės kontrolierė, Seimas ir jam priklausančios įstaigos, policija ir prokuratūra, STT ir FNTT, net teismai – tai tik dalis institucijų, į kurias su prašymais, skundais bei pranešimais kreipėsi radviliškietis.
Dažnu atveju jo skundai, kurių skaičius jau perkopė porą šimtų, būdavo pagrįsti. Rajono valdžios elitui priklausantys asmenys būdavo pripažinti pažeidę įstatymus, o tai ne juokais pykdė visus nuo rajono mero iki eilinio valdininko.
Skundai – po kritikos apie valdininkų išgertuves
Radviliškio rajono savivaldybės atstovų skundai M. Aleksiūno atžvilgiu kaip iš gausybės rago pasipylė po to, kai praėjusių metų vasarą jis savo tekste, publikuotame Delfi portale, aprašė valdžios vyrų ir moterų išgertuves prie Dubysos upės.
„Šio vakarėlio kai kurių detalių paviešinimas sugėdino ne vieną valdininką. Manau, kad tai labai kirto valdžios tarnautojų prestižui. Tuomet ir prasidėjo aktyvus bei sisteminis puolimas. Meras A. Čepononis tą viešai per televiziją pareiškė, kad visais būdais gins valdininkus“, – mano žurnalistas.
Bandymų užčiaupti kritiškus tekstus rašantį žurnalistą buvo ne vienas ir ne du, bet M. Aleksiūno tai neveikė. 15 metų užsienyje dirbęs radviliškietis yra laisvas ir nepriklausomas žurnalistas.
„Radviliškio rajone yra įprasta veikiančias žiniasklaidos priemones užčiaupti dideliais pinigais. Vienas vietos laikraštis per pastaruosius trejus metus gauna užsakymų už daugiau kaip 100 tūkstančių eurų, su regionine televizija yra pasirašyta 50 tūkstančių eurų vertės sutartis. Skaitant užsakomus tekstus ir žiūrint reportažus peršasi mintis, kad šio brangiai perkamo turinio pagrindinis tikslas – nušviesti merą gražioje šviesoje, o apie rajono bendruomenei svarbias ir aktualias problemas visiškai nutylėti“, – pastebi žurnalistas.
Žurnalistui keršijama per šeimą
M. Aleksiūnas niekada neliaupsino ne tik savivaldybės vadovų ar vietos politikų. Karčios kritikos tenka ir įstaigų vadovams. Didžiausios rajono įstaigos, Radviliškio ligoninės, direktoriumi tapo mero proteguotas Vaidas Smalinskas. Buvęs rajono tarybos narys iš kailio nėrėsi norėdamas būti nušviečiamas spaudoje tik teigiamai. Vos pasirodžius pirmiems įstaigos vadovui nepalankiems reportažams, buvo apribotas informacijos teikimas neparankiems žiniasklaidos atstovams, nepatogių interviu metu kviečiami policijos pareigūnai, po pastarojo interviu ligoninėje žurnalistui net iškelta baudžiamoji byla.
Ligoninės vadovas žurnalistą apkaltino užpuolimu. Tokioje situacijoje dažnas jaustųsi bejėgiu, nes įstaigos vadovas turėdamas teisinį išsilavinimą samdo advokatus, o išleistas lėšas teismuose prašo išieškoti iš žurnalisto. Be to, ikiteisminio tyrimo metu jis pareikalavo areštuoti žurnalisto butą, kuris yra ne tik vienintelė jo ir žmonos, bet ir jų mažametės dukros gyvenamoji vieta.
Nors prokurorė prašymą areštuoti žurnalisto butą patenkino, ikiteisminio tyrimo teisėjas nutarimą panaikino kaip neteisėtą ir atsisakė perteklinių priemonių, kurių reikalavo V. Smalinskas. Ligoninės direktorius reikalavo uždrausti žurnalistui net artintis prie ligoninės per keliasdešimt metrų, bet ir tai nepavyko.
Panašu, kad ligoninės administracija nuo pašalinės akies, ypač kritiško žurnalisto, turi ką slėpti, nes vien per gegužės mėnesį viešųjų pirkimų metu išleido beveik 1,6 mln. eurų, nors įstaigos metinis biudžetas tėra apie 6 mln. eurų.
M. Aleksiūnui dėl žurnalisto veiklos per dukrą keršijama ne pirmą kartą. Prieš porą metų mergaitė išmesta iš karatė klubo už tai, kad buvo paviešinta klubo prezidento E. Mončausko, einančio Radviliškio miesto seniūno pareigas, kriminalinė praeitis – pasirodo, kad valdininkas anksčiau kartu su gauja apvogdavo ir nuvarydavo radviliškiečių automobilius. Be to, žurnalisto pareiškimo dėka buvo pradėta baudžiamoji byla prieš seniūną dėl ES ir savivaldybės biudžeto lėšų klube tvarkymo. Valdininkas privalėjo susimokėti mokesčius valstybei.
Rajono meras: jis visai ne žurnalistas
Radviliškio ligoninės direktorius Vaidas Smalinskas telefonu paklaustas apie žurnalisto M. Aleksiūno galimą persekiojimą už kritiką nedaugžodžiavo. „Tai galiu vertinti kaip poveikį teismui“, – savo poziciją telefonu dėstė V. Smalinskas. Jam pageidaujant klausimai buvo išsiųsti ir raštu. Atsakymai buvo lakoniški.
„Klausimo dalis, kad M. Aleksiūnas jaučiasi persekiojamas už kritiką, yra nesuprantama ir neaiški, todėl negalime komentuoti“, – atrašė įstaigos administratorė.
Radviliškio rajono valdžios atstovų teigimu, žurnalistas M. Aleksiūnas yra aktyvus valdžios kritikas, kuris jau seniai peržengė visas kritikos ribas.
„Jo kritika nėra teisinga. Jeigu ta kritika būtų teisinga, tai būtų viskas gerai“, – M. Aleksiūno žurnalistinę veiklą vertino Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Justinas Pranys. Jis neneigė, kad galėjo būti ne vienas atvejis, kai žurnalisto skundai Seimo kontrolierių tarnybai buvo pripažinti pagrįstais.
Žurnalisto M. Aleksiūno veikla buvo pastebėta Viešųjų pirkimų tarnybos. Jis buvo įvertintas „Skaidrumas – visų mūsų rankose 2018“ kaip žurnalistas, aktyviai kovojantis su korupcija. Kaip samprotavo tuometinė Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė Diana Vilytė, tokius žurnalistus kaip M. Aleksiūnas, reikia klonuoti – kad kiekviename rajone būtų po vieną tokį.
Žurnalistai ieško pagalbos
Lietuvos žurnalistų sąjungos prezidentas Dainius Radzevičius pripažįsta, kad persekiojimas už kritiką tikrai sunkiai įrodomas ir retai kas naudojasi teisinėmis priemonėmis tai sustabdyti. Anot prezidento, persekiojimas už kritiką ypač būdingas tiems politikams, valdininkams ar verslo žmonėms, kurie turi ką prarasti. Yra pavyzdžių, tvirtina D. Radzevičius, kai net redakcijas persekioja, ne tik kritiškus žurnalistus.
„Dabar turime atvejį Šakiuose, kur mūsų kolegas persekioja asmenys, perėmę „Šakių valsčius“ laikraštį“, – teigia D. Radzevičius.
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba sutinka su LŽS vadovu, kad žurnalistų galimybės apsiginti nuo persekiojimo – labai menkos ir ribotos. Tarnybos atstovai neslėpė esantys užversti žurnalistų paklausimais apie galimą persekiojimą dėl kritikos.
„Inspektorius jau prieš keletą metų, kuomet buvo parengtas įstatymas, reglamentuojantis inspektoriaus veiklą, kuris liko projektu, buvo numatęs atskirą straipsnį būtent žurnalistų galimybei kreiptis į inspektorių tam, kad būtų ginamos jų teisės nuo tų situacijų, kuomet žurnalistas rinkdamas ar skleisdamas informaciją susiduria su trukdžiais jų žurnalistinei veiklai. Sulaukiame žurnalistų pagalbos prašymų.
Šiuo metu galiojantis Visuomenės informavimo įstatymas (Visuomenės informavimo įstatymo 11 str. 2 d. įtvirtintas draudimas persekioti viešosios informacijos rengėją, skleidėją, jų dalyvį ar žurnalistą už paskelbtą informaciją, jeigu ją rengiant ir platinant nebuvo pažeisti įstatymai – aut. past.) specialiai niekaip neapibrėžia kompetencijos, ginant žurnalisto teises. Kraštutiniu atveju renkant informaciją patariame naudotis Administracinių nusižengimų kodeksu, bet persekiojimo atvejais inspektoriaus kompetencija nėra apibrėžta.
Manytume, kad papildomas teisinis reglamentavimas nepakenktų, atsirastų aiškumas ir žurnalistams būtų suprantamiau, kaip elgtis susidūrus su persekiojimu“, – siūlo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos Teisės skyriaus vedėja Žydra Klevinskaitė.
Advokatė Liudvika Meškauskaitė nesistebi, kad problemines temas keliantys žurnalistai sulaukia savo herojų atakų.
„Žurnalisto profesija, kaip ir advokato, yra padidinto pavojaus. Kai darai kažką veiksmingo, gali susilaukti ne tik kritikos, bet ir gali susilaukti labai aktyvių veiksmų – persekiojimo ir net kraštutinių – smurto. Kai imiesi rimtos temos, patenki į pavojingą zoną. Juridinės atsakomybės už žurnalisto persekiojimą nėra, yra numatyta tik administracinė atsakomybė už trukdymą rinkti informaciją, bet ji nėra naudojama. Už trukdymą advokatui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, prokurorui, antstoliui, prokurorui, yra numatyta baudžiamoji atsakomybė“, – pastebi advokatė.
Viešas asmuo turi pakęsti kritiką
Advokatė Agata Aganauskienė primena, kad viešų asmenų kritikos ribos gerokai platesnes.
„Saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė, galiojanti su apribojimais, įtvirtintais Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai.
Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta, kad šiai laisvei taikomos išimtys, tačiau jos turi būti aiškinamos griežtai (siaurai), o bet kokių apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Svarbią reikšmę saviraiškos laisvės ir asmens garbės bei orumo gynimo kontekste turi atskira subjektų grupė – politikai ir kiti viešieji asmenys (įskaitant valstybės tarnautojus).
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluotas didesnės politikų tolerancijos kritikai reikalavimas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas civilines bylas dėl visuomenės informavimo priemonėse paskleistos informacijos, pažeidžiančios asmens garbę ir orumą.
Paminėtina, kad viešo asmens kritika, kad ir kokia griežta ar kandi ji būtų, yra leistina. Viešo ir privataus asmens garbės bei orumo gynimo ribos skiriasi, todėl viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą kritiką (nors ir nevisiškai tikslią), kuri jau privataus asmens aspektu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas“, – pažymi advokatė Agata Aganauskienė.
Žurnalistai į teismus nesikreipia
Advokatų kontoros „Cobalt“ vyresnysis teisininkas Giedrius Abromavičius pastebi, kad žurnalistai nėra linkę gintis nuo nepagrįsto persekiojimo už kritiką.
„Pastaruoju metu vis dažniau pastebime pranešimų apie mėginimus daryti įtaką žurnalistų veiklai. Todėl kyla klausimas, kokias teises žurnalistams garantuoja įstatymai ir kaip jas ginti? Pirmiausia reikia paminėti, kad žurnalistai turi teisę kreiptis į teismą, jeigu pažeidžiamos teisės aktuose įtvirtintos žurnalistų teisės ir laisvės. Tačiau mums nėra žinoma bylų, kuriose žurnalistai teisme gintų savo teises. Priešingai – viešieji asmenys (pvz., politikai) kreipiasi į teismą dėl savo garbės ir orumo pažeidimo pagal CK 2.24 str. Tačiau kreipimasis į teismą yra ilgas ir brangus procesas, todėl žurnalistai šia gynybos priemones naudojasi itin retai“, – pastebi teisininkas.
Jo vertinimu, galimybių suvaldyti persekiotojus už kritiką yra. „Valstybės politikų elgesį viešajame gyvenime reglamentuoja ir atsakomybę nustato LR Valstybės politikų elgesio kodeksas. Dėl galimai netinkamo politikų elgesio žurnalistai galėtų kreiptis į Seimo etikos ir procedūrų komisiją ar Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją. Žurnalistai turėtų aktyviau ginti savo teises nuo pažeidimų, nes neginamos teisės sudaro prielaidas dažnesniam šių teisių pažeidimui“, – ragina teisininkas G. Abromavičius.
Ragina solidarizuotis
G. Abromavičiaus vertinimu, gindamiesi nuo neteisėto persekiojimo, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi būti solidarūs ir naudoti visas įmanomas teisėtas bei etiškas priemones.
Kad žurnalistų solidarumas yra garbingumo požymis, nustato ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 26 str.
D. Radzevičiaus nuomone, pagrindinis instrumentas ginantis nuo persekiojimo už kritiką visada buvo ir bus profesionalus darbas, kuris neleistų teisiškai prikibti prie tavo straipsnių ar laidų. Taip pat svarbiu ginklu yra įvardijamas viešumas ir kolegų solidarumas.
„Žurnalistų stiprybė yra viešumas. Todėl kiekvienas atvejis, kai nepagrįstai persekiojamas yra žurnalistas, turi būti viešinamas redakcijų. Dar geriau, jei solidariai tai darytų visos redakcijos“, – įsitikinęs D. Radzevičius.