Pasaulis, sykiu ir mes esame konstruojami viešajame diskurse – ir tai socialiniuose moksluose žinoma kaip socialinio konstruktyvizmo teorijos pagrindinis principas. Ir antra tiesa, papildyta neomarksistinės minties, yra ta, kad pasaulio konstravimas viešumoje niekuomet nevyksta neutralioje aplinkoje. Paprastai kalbant, už mokslinių-ekspertinių argumentų slypi interesai.
Todėl ypač aktualus tampa moralinis žodynas: tam tikros prasmės yra svarbios didžiajai daliai visuomenės, jos orientuotos į tautos susitelkimą, todėl jas reikia palaikyti, apginti, ir atsieti nuo pseudoargumentų arba loginės manipuliacijos. Todėl kiekvienam iš mūsų tenka nelengva užduotis atskirti pilietinį ekspertų diskursą nuo anti-pilietinio, įvilkto į ekonominius argumentus, lyginamąją šalių analizę, lenteles ir skaičius ar tiesiog ekspertinį autoritetą.
Socialinis jautrumas ir „rinkos institutai“
Laisvosios rinkos institutas, mano nuomone, jau nuo seno pasižymi būtent tokiu anti-pilietiniu ekonominiu politiniu diskursu.
Tačiau gana greitai išsisklaidė ta neutralios-ekspertinės viešosios erdvės iliuzija. Laisvos rinkos pranašumų rodymu prieš kitus ekonominius pasirinkimus čia net nekvėpėjo. Greičiau tai buvo vienakryptė, šališka laisvos rinkos ideologijos reprezentacija. Tarsi 18-19 a. dar nebūtų pasibaigę, tarsi Vakarų ekonominės politikos istorijoje nebuvo rimtų alternatyvų ir kontraargumentų bei konkrečių valstybių socialinės politikos pavyzdžių, tarsi nebūtų neomarksizmo, feminizmo ir postmodernizmo, kas jau senai yra tapę Vakarų politinio, kultūrinio ir ekonominio diskurso dalimi.
Ar kas nors girdėjo rimtų vakarietiškos socialdemokratijos argumentų svarstymą (bent kaip nepageidautinos alternatyvos svarstymą) dėl mokesčių politikos šio instituto atstovų kalbose? Siūlomi sprendimai mokesčių politikoje ir ekspertiniai komentarai ėjo tik viena – stambiojo verslo gerinimo kryptimi, nors ir prisidengiant „ekspertiniais“ argumentais, kad mokesčių mažinimas yra vienintelė priemonė gerinti visos Lietuvos ekonominę padėtį, t.y. naudinga bus visiems – net ir paprastiems žmonėms.
Kas visuomet stebino laisvosios rinkos apologetų kalbose – tai visiškas socialinio jautrumo požymių nebuvimas. Tarsi Lietuvos visuomenė susidėtų tiktai iš verslo sektoriaus, tarsi verslo padėties gerinimo problema gali būti atsieta nuo darbuotojų padėties svarstymo, tarsi didžioji Lietuvos visuomenės dalis gali būti pamiršta vardan „verslo sąlygų gerinimo“, tarsi verslo padėties analizė gali apsieiti be verslo dominavimo ir darbuotojų represavimo faktorių.
Iki šiol šiam diskursui būdingas laisvos rinkos absoliutinimas be stabdžių. Be socialinių, pilietinių stabdžių. Bet vėlgi, kam įdomūs objektyvūs ekonominės politikos argumentai, jeigu kalba eina apie konkrečius interesus ir naudą... Ir kaip lengvai tampama ūkio ministerijos viceministrais.
Paskutinis LLRI ekspertinis pasisakymas jau „išgarinio“ bet kokią moralinę plotmę ekonominiame diskurse. Paskelbti, kad klasikinė vakarietiško socialinio solidarumo mokestinė priemonė – progresiniai mokesčiai – gimsta „iš didesnės prievartos, pavydo skatinimo ir noro pasipuikuoti prieš politinius oponentus“, gali reikšti tiktai viena – tai sąmoningas pasaulio apvertimas. Tai noras parodyti, kad balta yra juoda.
Na, o ekspertinė logika, pagrindžianti, kodėl Lietuvai nereikia progresinių mokesčių, iš vienos pusės primena vidurinės mokyklos lygio samprotavimus, iš kitos pusės – sąmoningai primityvų ideologinį traktatėlį. Pakeliui pasitelkiami net religiniai argumentai: „netgi Dievas, teisingumo šaltinis, savo išrinktajai tautai liepė mokėti dešimtinę? Ne progresinę, ne skirtingą tarifinę, bet dešimtinę“. Tegul skaitytojas pats pamąsto kas tai – ar naivus (tikrai iš 18 a. paimtas) ekonominės politikos argumentas, ar taikymas į dešinįjį elektoratą, siekiant bent jau tokiomis primityviai radikaliomis priemonėmis paveikti tikinčiosios žmonių dalies nuomonę.
Kitaip tariant, net jeigu nevertinant rimtai šio straipsnio, panašus – jau rimtas – ekonominis įsivaizdavimas yra būdingas šios pakraipos minčiai. Koks jis? Tas, kad ekonominė situacija imama kaip lygių galimybių situacija. Jonas ir Petras yra mokytojai kolegos, tik vienas iniciatyvesnis, todėl, vadinasi, nereikia mokesčiais užkirsti kelio vystytis pažangiai visuomenės daliai. Tačiau esmė yra tame, kad lygi situacija rinkoje yra tiktai iliuzija. Galbūt kai kam ideologiškai patogi ir naudinga iliuzija. Realiai rinkoje jau veikia galios svertai – vieni yra labiau privilegijuoti (dėl įvairiausių priežasčių), kiti mažiau. Ir aksioma yra tai, kad galios balansas yra darbdavių pusėje, o ne dirbančiųjų.
Tam, kad būtų galima korektiškai svarstyti laisvos rinkos metodų pranašumą, būtinai reikia imti domėn šitą faktorių. Tik taip laisvos rinkos akademinė-ekspertinė gynyba galėtų apsiginti nuo populizmo ir manipuliacijų įvaizdžio, koks yra dabar. Kitaip tariant, tiktai suvokus siūlomų rinkos korekcijų pasekmes visuomenėje egzistuojančiai nelygybei, socialiniui solidarumui, galima kalbėti apie jų pagrįstumą ir reikalingumą.
Europos integracijos istorijoje ir dabartinėje Europos Sąjungoje laisvos rinkos skatinimas suvokiamas būtent tokio – socialinio jautrumo kontekste. „Tu negali įsimylėti laisvos rinkos“, tokie tuometinio Europos Komisijos prezidento Jacqueso Delorso žodžiai buvo stimulas ekonominę Europos integraciją perorientuoti į piliečių, žmonių Europos kūrimą 9 ir 10 deš. sandūroje. Šiuolaikinis ES demokratijos deficitas be kitų požymių yra suvokiamas ir kaip socialinės Europos trūkumas. Tačiau kaip tik to ir nėra Lietuvos atveju.
Gryna ekonominė logika mokesčių politikoje nėra vienintelis kriterijus – ir vien tokia mintis yra nepasiekiamos tolybės mūsų „rinkos institutams“.
Progresiniai mokesčiai: kas populistai?
Vietoj to mums peršami absoliučiai populistiniai argumentai. Netgi apokalptiniai vaizdeliai, kaip pavyzdžiui, „progresinis tarifas būtų paskutinis šliuzas, atveriantis kelią totaliai emigracijai, paverčiantis emigraciją evakuacija“, „Daroma viskas, kad žmonės išsilakstytų iš Lietuvos. Be pensininkų, Lietuvoje liks nebent tik didžiausi patriotai”.
Pasaulis taip apverčiamas, taip anti-pilietiškai, anti-solidariškai sujaukiamas, kad jau pradedi nesusigaudyti, dėl ko iš tikrųjų vyksta emigracija: dėl to, kad čia gyventi jau neįmanoma, ar dėl to, kad čia itin gerai gyveni? Man niekaip nėra aišku, kaip santykinai nedidelės atlyginimo dalies netekimas gali priversti emigruoti asmenis, kurie gauna 5-7 tūkstančius litų? Lyginant su emigracija tų žmonių, kurie gauna 1000 litų?
Galima priimti domėn kitų rimtų ekonomistų samprotavimą, kad su progresiniais mokesčiais neteksim dalies aukštos kvalifikacijos darbuotojų ir neva investicijų. Tačiau gaunant minėtus tūkstančius, įleidus šaknis Lietuvoje, sukūrus šeimas, paėmus paskolas ir įsikūrus naujuose būstuose, susitvarkius sau patinkančią aplinką, susiformavus draugų ratui, įperkant patinkančias laisvalaikio praleidimo paslaugas (pvz., keliones po pasaulį), turint stabilias pajamas ir taip realizuojant save – reikėtų gerai pagalvoti, ar verta keltis ir ieškoti laimės kitur dėl tos dalies, kurios neteksi sumokėdamas progresinį mokestį. Labiau panašu, kad galima kalbėti apie pavienius atvejus, o ne reikšmingą ekonominę tendenciją. Jau nekalbant apie absurdišką visuotinę evakuaciją.
Apie naštą viduriniajai klasei irgi kalbėti netenka, nes tas „vidurinysis sluoksnis“ gauna 2-3 tūkst. mėnesinių pajamų. Šios pajamos nėra progresinių mokesčių taikiklyje. Kaip ir tų kelių procentų, kurie apskritai gyvena iš pajamų nesusijusių su darbo užmokesčiu, o pvz., iš akcijų ir kapitalo. Progresinių mokesčių tikslas – sumažinti visuomenės poliarizaciją, kuri prasidėjusi nuo grynai ekonominio pajamų skirtumo, pamažu virsta socialine-kultūrine atskirtimi. Ši, savo ruožtu, pamažu grasina taip išardyti visuomeninį „mes“ audinį, kad greitai tos dvi (20 proc. ir 80 proc.) dalys jau neidentifikuos savęs kaip tos pačios tautos ar visuomenės dalies. Jeigu taip jau neįvyko... Masinė emigracija iš tos didesnės dalies jau „balsuoja kojomis“ – išvyko kitur.
Ar menama progresinio mokesčio žala gali padaryti blogiau?
Progresiniai mokesčiai ir politinė valia
Žymiai didesnė nauda būtų įvesti progresinius mokesčius, net jeigu jų ekonominė nauda nėra tokia vertinga kaip PVM mokesčio. Ir ši nauda daugiau matuojama ne ekonominiais parametrais (nors tikiu, kad būtų ir grynai ekonominė nauda valstybės biudžetui), bet socialinio solidarumo aspektu, pasitikėjimo valstybe aspektu, socialinės atskirties mažinimo aspektu.
Visuomenė trokšta ne komunistinio sulyginimo, ne iš dangaus krintančios manos, ir be abejo, ne pavydas yra progresinių mokesčių idėjos variklis. Visuomenė trokšta orių gyvenimo sąlygų, į kurias be pakankamų pajamų įeina viešumoje matomas teisingumas, politinis skaidrumas, valstybės pagarba žmogui, pasireiškianti tuo, kad valstybė turi stuburą atsispirti stambiam verslui ir apginti visuomenės interesą. Žmonėms reikia pilietiškai orientuotos valstybės, o ne drumstos balos, kurioje žvejoja galingieji.
Ir nesvarbu, kad Artūras Račas yra visiškai teisus, kad dabartinei politinei valdžiai iš tiesų nerūpi jokie progresiniai mokesčiai. Nesvarbu, kad progresinių mokesčių idėja Lietuvoje yra stipriai demoralizuota ir persmelkta populizmu ir kad tai suteikia progą priešininkams pliekti patį progresinį mokestį. Socialdemokratų nenoras per visą valdžioje išbūtą laiką įvesti progresinius mokesčius yra tam tikras šios partijos moralinis bankrotas, metantis didžiulį šešėlį ant šios partijos socialdemokratinės tapatybės.
Moralinis autoritetas ir ekonominė analizė
Pabaigai norėtųsi sugrįžti prie viešojo diskurso, ekspertų ir socialinio jautrumo klausimų. Turbūt net nereikia sakyti, kad pilietiškai orientuotų ekonomistų, kaip ir politologų, viešojoje erdvėje yra absoliuti mažuma. Tą visi matome. Nesenai išryškėjusiame ginče tarp Romo Lazutkos ir Gintano Nausėdos buvo paliesta lietuvių darbo našumo problema. Buvo naudojami Eurostato duomenys, grafikai ir kreivės. Bet politinė arba moralinė ginčo prasmė buvo visai kitur: jeigu lietuvis dirba mažiau našiai negu Vakarų europietis, tuomet dingsta moralinis teisingumo argumentas, kad jis turi uždirbti daugiau negu dabar. Kitaip tariant, darbo našumo ir atlyginimo dydžio problema yra automatiškai perkeliama ant eilinių darbuotojų pečių. Kai pradėsi dirbti našiai, tuomet ir galvosim kaip pakelti atlyginimą.
Neginčijant gerb. G.Nausėdos nuopelnų kvalifikuotai komentuojant Lietuvos ekonomines aktualijas ir nevertinant gerb.R.Lazutkos paneigimo, kad lietuvio darbo našumas atsilieka tik du kartus, tokia ekonominės analizės logika labai primena tai, kas norėta pasakyti šiuo straipsniu. Be socialinio jautrumo gryna ekonomikos analizė visuomet paslepia arba tarp eilučių pasako tai, ką vėliau labai sunku susigrąžinti kaip moralinį autoritetą.
Autorius yra socialinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universitetas