Toks žmogus net nesusimąstys, kad istoriškai pati saviraiškos laisvė atėjo iš krikščionybės ir minties apie prigimtinį žmogaus orumą bei teisę į laisvę. Ne šiaip sau liberalizmas gimė būtent Vakarų civilizacijoje. Pati krikščionybė jam parengė dirvą ir vien jau dėl to nusipelno bent minimalios pagarbos. Vargu ar E. Vėlyvis pasižymi šia pagarba, tačiau savo veiksmais jis niekina ne tik tikinčiuosius, bet ir Lietuvą. Turgelių provokacijos istorija – tai ne tikėjimo, o valstybės orumo klausimas.
Sukurta užkibti
Žvelgiant į įžūlų E. Vėlyvio išpuolį, tenka pastebėti, kad jis tiesiog pratęsė tokių veikėjų kaip restorano „Keulė Rūkė“ pasirinktą kelią.
Tai pelnymasis, tyčiojantis iš tikinčiųjų. Mūsų istorijoje tokių žmonių visada buvo. Kai kurie veikėjai nueidavo ir toliau, pavyzdžiui, išduodavo savo kaimyną žydą naciams, vildamiesi gauti bent dalį kaimyno turto, kiti kolaboravo su komunistais.
Tas pats godulys, kuris vedė pirmyn žydų išdavikus, kolaborantus, prekeivius žmonėmis, šiandien skatina ir tokius asmenis kaip E. Vėlyvis.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad lyginami poelgiai yra tapatūs. Vienodas tėra godulys, bet ne priemonės jam patenkinti. Visgi godulio tenkinimas bet kokiomis priemonėmis jau savaime neturėtų būti toleruojamas kaip normalus dalykas. Šiuo atveju situacija dar keblesnė, nes provokacija buvo įvykdyta sąmoningai ir gerai pasirengus.
Nežinau, ar E. Vėlyvis ir jo komanda yra skaitę Chip Heath ir Dan Heath knygą „Sukurta užkibti: kodėl vienos idėjos gyvuoja, o kitos miršta“ (būčiau linkęs tikėti, kad yra), bet jų išpuolis atitinka būtent šioje knygoje rekomenduojamus metodus.
Autoriai mums siūlo taikyti SUCCES(s) (simple, unexpected, concrete, credible, emotional, story) metodologiją tada, kai norime, kad mūsų žinia pasklistų itin plačiai. Tai, kas buvo padaryta, tapo paprasta, netikėta, konkrečia, įtikinama, emocionalia istorija, kurią nesunkiai pasigavo visa Lietuva. Nieko kito ir nebuvo galima tikėtis.
Tikslas pasiektas ir šiandien visa Lietuva (įskaitant ir šio straipsnio autorių) kalba šia tema. Visgi lygiai taip pat visa Lietuva kalbėtų ir tuo atveju, jei būtų surengtas ginkluotas pasikėsinimas į kurios nors šalies Prezidentą ar jis nuogas pasirodytų Europos Vadovų tarybos susitikime. Turbūt žinia pasklistų ir už šalies ribų.
Abi istorijos atlieptų pasirinktą metodiką. Beje, ją atliepia tiek garsioji G taško reklama, tiek ir terorizmas. Žodžiu, ne taip jau ir sunku sukurti pagavią žinutę, kai žinai SUCCES(s) metodologiją. Neretai tai veikiau įžūlumo nei kūrybiškumo klausimas.
Smūgis ne tik tikintiesiems, bet ir Lietuvai
Atsiranda asmenų, kurie sako, kad atėjo, pašnekėjo ir nieko blogo nepadarė. Dar daugiau, padalino vaistažolių, imituojančių suktines.
Šie asmenys neįvertina, o gal net ir nesuvokia simbolinės aprangos ir kitų detalių reikšmės. Kunigo sutana tarytum karininko uniforma yra ypatingos pagarbos ir simbolinės reikšmės rūbas. Kartu tai ir žmogaus gyvenimo pasirinkimo simbolis.
Apsimesdami kunigais E. Vėlyvio komandos nariai pasityčiojo iš visko, ką simbolizuoja šis rūbas.
Vargu, ar mes gerbtume asmenį, kuris persirengtų ir provokuojančiu elgesiu sąmoningai tyčiotųsi iš uniformos tuo metu, kai garbės kuopos kariai kartu su šalies prezidente pasitiktų aukštus užsienio šalių atstovus.
Panašus susitikimas yra ir šv. Mišios, kuriose tikintysis betarpiškai susitinka su Jėzumi. Kunigas čia turi ypatingą reikšmę, nes mišių metu veikia In persona Christi.
Labai panašiai kaip šalį reprezentuojantis valstybės vadovas veikia valstybės vardu. Įžeidęs valstybės vadovą, įžeidi ir šalį. Būtent todėl ši provokacija bei vėliau sekę aiškinimai, kad tikintieji yra mažne kvailiai, iš kurių gerai, kad pasityčiojo, ir turi būti suprasti ne kaip nors kitaip, o kaip sąmoninga agresijos prieš tikėjimą išraiška.
Yra ir kita medalio pusė. Veiksmų sąmoningumas bei vėliau sekęs viešas laiškas liudija ne tik E. Vėlyvio arogantišką susireikšminimą ir nuostatą, kad jis pats yra aukščiau kitų, bet ir jo įsitikinimą, jog Lietuvos Respublika yra neįgali ginti tikinčiųjų teisių taip, kaip tai turėtų būti daroma.
Jei kompanija, įvykdžiusi išpuolį, būtų maniusi, kad Lietuva apgins tikinčiuosius taip, kaip tai turėtų būti padaryta save gerbiančios šalies, tai pats veiksmas būtų neįvykęs. Iš čia labai aiškiai plaukia dvi išvados. Arba E. Vėlyvis tikisi, kad bus visiškai nenubaustas, arba mano, kad bauda bus tokia maža, jog, palyginus su viešumu, išeis puiki investicija. Abiem atvejais mūsų valstybė šio asmens akyse yra neįgali vykdyti savo įsipareigojimus jos gyventojų atžvilgiu.
Visi mes, nepriklausomai nuo santykio su religija, tikintys ir netikintys, sudarome Lietuvą. Panieka mūsų šalies įstatymams, manant, kad jie yra nepajėgūs apginti pilietį, – panieka ir visai tautai. E. Vėlyvis pasityčiojo ne tik iš tikinčiųjų, bet ir iš šalies, kuri turi juos ginti.
Būtinybė griežtinti įstatymus ir didinti baudas
Vargu, ar E. Vėlyvį galime pavadinti didžiausiu Lietuvos beraščiu, tad itin abejoju, kad šias bėdas galima išspręsti per švietimą.
Nors teologinis neraštingumas ir arogancija labai dažnai virsta patyčiomis iš tikėjimo, visgi šiuo atveju situacija yra paprastesnė. Režisieriaus komanda mano, kad tyčiotis iš tikinčiųjų apsimoka, tad turime padaryti, kad nebeapsimokėtų.
Labai norėtųsi, kad prasidėjus rudens sesijai parlamentarai į įstatymų projektus perkeltų idėją didinti baudas už tokio pobūdžio nusikaltimus.
Kadaise šitaip buvo kovojama su brakonieriais. Jei jau gyvūnai buvo verti didesnės apsaugos, tai tikėtina, kad ir tikintys mūsų šalies piliečiai jos nusipelno. Dar daugiau, griežtindami įstatymus ir parodydami nepakantumą tokiems išpuoliams mes apginsime ne tik tikinčiuosius, bet ir savo šalies orumą.
Vietoje išvadų
E. Vėlyvis pasielgė kaip egoistas, kuriam nerūpi pagarba nei žmogui, nei Lietuvai. Tuo labiau kad patyčios iš lenkų kilmės tikinčiųjų gali paveikti Lietuvos bei Lenkijos santykius. Būtent taip ir elgiasi egoistai.
Visgi ši provokacija sujudino ir tuos, kurie, ignoruodami faktus, kad tikėjimas buvo nesvetimas daugybei iškilių žmonių, mano, kad tikėjimas būdingas kvailiams. Išties yra priešingai. Tikėjimas daug dažniau yra išminties, įgytos gyvenant aktyvų dvasinį gyvenimą, apraiška. Dievas yra arba nėra.
Matyt, daugelis tai sužinosime po mirties. Visgi net jei Dievo nėra, o mes juo tikime, galiausiai laimime, nes tikėjimas Kristumi mus daro geresniais žmonėmis. Būdami labiau mylintys, ištikimi antrosioms pusėms, stengdamiesi sakyti tiesą ir ne viską vertinantys vien materialiai, mes, tikėtina, daug greičiau pajusime gyvenimo pilnatvę, laimę, nei vadovaudamiesi arogancijos ir egoizmo dėsniais.
Žinoma, visi sako, kad nebūtina būti tikinčiuoju, kad būtum geras žmogus. Ir tai tiesa – bendražmogiškos moralės ir tikinčiųjų dorovės nuostatos didele dalimi sutampa.
Bet gyvenimas neretai įskaudina. Ir būtent tikinčiam žmogui daug lengviau vėl atsitiesti – jį įkvepia tikėjimas aukštesne tiesa ir galutiniu teisingumu. Tikėjimas veda į išmintį, teikia prasmę, viltį, ramybę ir daro mus stiprius jau šiandien.
O jei Dievas visgi yra, tai tikintieji laimės nepamatuojamai daugiau.