Juntame, kaip keičiamos moralės normos ir visuomenės socialinės struktūros, tarsi vėl prasidėtų dvasinė tautos protų ir širdžių okupacija. Tarsi būtų kuriamas „naujasis žmogus“, laisvas nuo prigimtinės šeimos ir bendruomenės ryšių, įsipareigojimų, sąžinės bei atsakomybės.
Parengiamasis darbas šiai okupacijai (kaip ir 1940 m. okupacijai) vyksta jau ne vienerius metus, aktyviai naudojant įvairius visuomenės nuomonės formavimo metodus žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, mene, kultūroje ir kitur.
Šį rudenį demokratiniais rinkimais valdžia Lietuvoje buvo patikėta politinei daugumai, kuri savo koalicijos sutartyje ir kai kurių koalicijos lyderių viešais pareiškimais ne kartą įvardino prasidedančios kadencijos tikslus, kuriuose aiškiai dominuoja siekis pirmiausia įgyvendinti ideologinį bei vertybinį perversmą mūsų visuomenėje.
Tai rodo šie tikslai: lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas, keičiantis šeimos sampratą; Stambulo konvencijos, įvedančios socialinės lyties sąvoką į teisinę sistemą, ratifikavimas; lyties keitimo įteisinimas; teisės į abortą įtvirtinimas Reprodukcinių teisių įstatyme; narkotinių medžiagų asmeniniam vartojimui įteisinimas ir t.t.
Didele dalimi šios iniciatyvos kyla iš pasaulyje pasklidusios gender ideologijos, apie kurios pavojingumą ne kartą kalbėjo Popiežius Pranciškus. Gender ideologija „neigia vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą. Priešais akis regi visuomenę be lytinių skirtingumų ir griauna šeimos antropologinį pamatą. Ši ideologija perša švietimo programas ir įstatymų gaires, skatinančias asmens tapatybę bei jausminį artumą, iš pagrindų atsietus nuo biologinio skirtumo tarp vyro ir moters. Žmogaus tapatybė tampa individo apsisprendimu, kuris ilgainiui gali pasikeisti“ (Amoris Laetitia, 56).
Yra reali grėsmė, kad ne vienerius metus šios ideologijos sklaidos „auginti vaisiai“ taps privaloma teisine ir socialine norma mūsų valstybėje. Tai neišvengiamai turėtų ilgalaikę įtaką visos visuomenės socialinei struktūrai, o naujų normų kvestionavimas ilgainiui taptų ne tik nepolitkorektišku, kaip jau kurį laiką yra, bet ir neteisėtu „prietaru“, susilaukiančiu valstybės sankcijų.
Prisiminkime savo neseną istoriją: tikintys žmonės buvo persekiojami, neigtas Dievo egzistavimas, drausta bet kokia ideologijos bei valdžios kritika. Buvo privalu cituoti Leniną, Marksą, privalomai lankytis demonstracijose, mokyklose ir darbo kolektyvuose buvo gėdinti, ir smerkti „mąstantys neteisingai“, ne pagal ideologines klišes.
Būtent sovietinėje Rusijoje, lygiai prieš 100 metų, 1920 m. lapkričio 18 d., pirmą kartą žmonijos istorijoje valstybiniu lygiu buvo įteisinta dirbtinė nėštumo nutraukimo procedūra. Liaudies komisariato sveikatos reikalams sprendimu „Dėl moterų sveikatos apsaugos sovietinėse ligoninėse“ nutarimu bolševikų valdžia įteisino tradiciją, kai žmogaus gyvybės nutraukimas motinos įsčiose tapo „medicinine procedūra“ bei sukėlė negrįžtamus padarinius žmogaus teisių supratimui ir medicinos etikai.
Šiandien irgi stebime, kaip dėl pažiūrų susiduriama su įvairialypiu mobingu (angl. mobbing – tikslinis, sisteminis, ilgesnį laiką pasikartojantis elgesys, kurio dažniausias tikslas – pažeminti, apjuokti kurį nors narį, sumažinti jo vertę; patyčių atmaina, psichologinis teroras), kvestionuojama žmonių galimybė užimti pareigas dėl netinkamų vertybinių nuostatų, verslo kompanijos formuodamos rinkoje „main streamo“ (liet. dominuojanti tendencija) atitinkantį įvaizdį, reklamos kampanijose naudoja religinių simbolių patyčias, į mokyklas brukamos gender ideologija persmelktos lytiškumo programos.
Ar tikrai nėra paralelių su vykdyta okupacija?
Didžiausia šios vykstančios dvasinės okupacijos klasta yra tame, kad ji yra vykdoma, prisidengiant iškreiptomis gailestingumo (kai gailestis, atjauta yra atskiriami nuo tiesos apie žmogų) ir laisvės (kai asmens laisvė yra atskiriama, ar net supriešinama su atsakomybe už bendrąjį gėrį) sampratomis.
Šv. Jonas Paulius II moko, kad „gailestingumas savo tikruoju bei savituoju aspektu pasirodo tada, kai sugrąžina vertę, iškelia ir ištraukia gėrį iš visų blogio pavidalų pasaulyje ir žmoguje“ (Dives in Misericordia, 6).
Su tokia „išlaisvinta“ ir nujautrinta sąžine žmogus praranda savęs, kaip nusidėjėlio, suvokimą ir taip ilgainiui jame sunyksta tikėjimas ir egzistencinis poreikis Dievo Gailestingumui. Kyla klausimas: „Kam tokiam žmogui reikalingas Dievo Gailestingumas, jeigu jis nesijaučia esąs nusidėjėlis?“
Kas mes tokie, kad teistume kitą, nes patys taip pat esame nusidėjėliai? Tiesos apie žmogų ir nuodėmę įvardinimas nėra savaime žmogaus pasmerkimas ar teisimas. Anot Šv. Jono Pauliaus II, „Laisvės ir tiesos supriešinimas ir net radikalus atskyrimas yra dar pavojingesnės ir žalingesnės dichotomijos – dichotomijos, atskiriančios tikėjimą nuo moralės – pasekmė, apraiška ir užbaiga“ (Veritatis Splendor, 88).
Mes turėtume ne ignoruoti arba toleruoti nuodėmę, bet labai jautriai, su meile ir gailestingumu perspėti ir „padėti pasauliui pažinti kaip jis klysta dėl nuodėmės“ (Jn 16,8). Benediktas XVI moko, kad „tiesą ginti, nuolankiai bei įtikinamai ją siūlyti ir liudyti gyvenimu yra reiklūs bei nepamainomi meilės pavidalai, <...> Meilė tiesoje tampa Kristaus veidu, mums skirtu pašaukimu mylėti savo brolius jo plano tiesoje“ (Caritas in Veritate). Tai yra svarbi mūsų, kaip krikščionių, misija pasaulyje.
Prisiminkime istoriją ir kaip politikai, visuomenės veikėjai 1940 m. gresiančios okupacijos akivaizdoje užėmė skirtingą poziciją. Buvo tokių, kurie patys važiavo į Maskvą atvežti „Stalino saulės“, taip, kaip dabar yra tokių (net ir mūsų Bažnyčios viduje), kurie siūlo atsiverti ir laisvai priimti „genderizmo saulę“.
Apie tokius krikščionis Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumente „Homosexualitatis problema“ perspėta: „šiandien vis daugiau žmonių, net ir Bažnyčioje, daro stiprų spaudimą, kad ji pripažintų homoseksualumo būseną, tarsi tai nebūtų netvarkingas dalykas, ir įteisintų homoseksualinius aktus. Tokią poziciją palaikantys Bažnyčios nariai dažnai glaudžiai bendrauja su panašiai mąstančiais nepriklausančiais Bažnyčiai žmonėmis.
Pastarųjų žmonių supratimas prieštarauja tiesai apie žmogų, kuri iki galo atskleista Kristaus slėpinyje. Gal ir ne visai sąmoningai jie išreiškia materialistinę ideologiją, neigiančią transcendentinę asmens prigimtį bei kiekvieno žmogaus antgamtinį pašaukimą“.
Tokie nuomonės formuotojai skatina pavojingą vidinę poliarizaciją Bažnyčios viduje, nes „Bažnyčios vienybę ardo ne tik tie krikščionys, kurie atmeta ar iškraipo tikėjimo tiesas, bet ir tie, kurie nesupranta Evangelijos uždedamų moralinių pareigų“ (Veritatis Splendor, 26).
1940 m. Lietuvos valdžia tikėjosi sušvelninti situaciją, neeskaluodama realios grėsmės, nesipriešino, todėl kapituliavo.
Yra įvairūs tokios laikysenos istorinių įvykių vertinimai ir interpretacijos. Iš istorijos žinome, kokios šios okupacijos pasekmės buvo mūsų tautai. Galime palyginti, kokią poziciją tuo metu, būdama panašios grėsmės akivaizdoje, užėmė Suomija ir kokie buvo tokios pozicijos vaisiai. Panašu, kad „suomišką“ poziciją šiuo metu užima mūsų kaimynė Lenkija. O istorija parodys, kokie bus dabartinių Lenkijos ir Lietuvos pozicijų istoriniai vaisiai.
Kaip besiklostytų įvykiai Lietuvoje ir pasaulyje – neturėtume prarasti vilties. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, Bažnyčia ir rezistencija ilgais okupacijos metais išliko tiesoje ir visomis įmanomomis priemonėmis priešinosi diegiamai komunizmo ideologijai. Šio nepritarimo/priešinimosi vaisius istorijos eigoje – išsaugota laisvos Lietuvos viltis, ir galiausiai, laisvės ir tiesos pergalė, kai susiformavus tinkamoms istorinėms aplinkybėms buvo atkurta laisva Lietuvos valstybė.
Manau, esame svarbių istorinių lūžių akivaizdoje, kurie parodys ar įsisavinome istorines 1940 -ųjų pamokas: liksime pasyviais besivystančių įvykių stebėtojais ar sąmoningai apsispręsime daryti viską, kas įmanoma esamomis sąlygomis, kad išliktume laisva visuomenė, sauganti ir puoselėjanti laisvei būtinus gėrius.
Kadangi šį straipsnį atsisakė publikuoti portalas bernardinai.lt ir kaip vieną iš tokio atsisakymo priežasčių nurodė tai, kad „ straipsnyje sulyginimas besikeičiančių visuomenės moralės normų, LGBT ideologinių siekių bei prognozes apie dar didesnius pokyčius ir 1940 m. okupacija, nėra tikslingas, toks sulyginimas nėra pagarbus tų žmonių atžvilgiu, kurie sovietų buvo persekiojami“. Tokią Bernardinų.lt nuomonę ir patį straipsnį paprašiau pakomentuoti tiesiogiai su komunizmo ideologija kovojusį ir asmeniškai jos „represijų buldozerį“ patyrusį Jo Eminenciją kardinolą Sigitą Tamkevičių.
„Kelis kartus perskaičiau straipsnį „Politika ir sąžinės nujautrinimas“. Straipsnyje labai taikliai sugretinta tai, kas šiuo metu planuojama vykdyti Lietuvoje su 1940 metų įvykiais. 1940 m. Lietuvos okupacija buvo įvykdyta apgaulės keliu, įvedant į Lietuvą „taikius sovietinės kariuomenės dalinius“, kuriems Lietuvos kariuomenė net nebandė priešintis, o „pažangūs“ lietuviai vyko į Maskvą parvežti „Stalino saulę“. Istorija pasakoja, kokią saulę jie parvežė.
Santuokos keliu kuriama šeima buvo ir yra mūsų tautos bei valstybės pamatas, bet jis gender ideologijos pagalba planuojamas okupuoti ir sprogdinti, ir šitai pastebėti nereikia didelio įžvalgumo. Politikų siekis įteisinti visuomenėje pasirenkamą lytiškumą, homoseksualius santykius, negimusios gyvybės žudymą yra pavojingas siekis ištrinti lietuvio sąmonėje krikščioniškos šeimos sampratą. Iš tikrųjų, tai dvasinė okupacija ir ji pavojingesnė už fizinę, nes pastarąją lengviau pastebėti. Dvasinė okupacija gali lengviau užvaldyti žmonių protus, įtikindama, kad čia dar nieko nėra baisaus.
Fizinės ir dvasinės okupacijų sugretinimas kai ką šokiruoja, bet tai yra ženklas, kad pataikyta į taikinį. Tiesa visuomet turi galią budinti žmonių sąžines, pradedančias neatskirti, kas yra kas. Šiandien ginti valstybės pamatus yra nemažiau svarbu, kaip sovietmetį leisti LKB Kroniką. Ačiū visiems kurie šiandien šitai daro ir darys ateityje.“