Žodžiai, kaip ir metai, ateina ir išeina. Juose – mūsų kintantis pasaulis, patirtis, lūkesčiai, silpnybės, praradimai, veltui sukišti pinigai, madų vaikymasis, noras išbandyti egzotiką, „pasiekti lygį“. Nepriklausomybės metais užplūdo leksinių naujovių tvanas: euroremontas, stiklo paketai, dolčegabana, plaunantis siurblys, Zepter puodai, fondiu, herbalaifas, karaokė, sušiai ir sašimiai, botoksas, koviniai šunys ir jorkšyrai, dieta pagal (toliau rinkitės pagal skonį – baltyminė, trumpalaikė, Atkinso, augalų, ilgalaikė, griežta, Peterio d‘Adamo, bado, subalansuota, angliavandenių, bedruskė, individuali, eliminuojanti, Ozo Garsijos, Karelo, agurkų, organizmą valanti, vitamininga, negalintiems be angliavandenių, masažų, morkų, ir čia dar ne pabaiga), kamieninės ląstelės, lūzeris, piaras, bemuitė parduotuvė, veganai, celiulitas... Papildykite, kas galite.
Žodžiais apibūdiname savo pasaulį, ir jeigu kas nors nyksta, užmirštama, į dulkėtas užmaršties lentynas iškeliauja ir žodžiai, o naujieji laikai ir naujoji karta jų nebegirdi.
Vieni žodžiai – kalbininkai juos vadina istorizmais – išeina su žymimais daiktais. Tai senojo, mums beveik mitologinio, pasaulio aidai, Daukanto, Vaižganto, Žemaitės amžininkai. „Šventųjų ir nelabųjų“ autorė profesorė Birutė Jasiūnaitė studentams turi papasakoti, kas tie autai. „Eik tu į peklą velniams autų skalbti“. Lygiai taip pat Marcelijus Martinaitis tautosakos paskaitose mums aiškino skirtumą tarp pjautuvo, dalgelės ir dalgio, arklo, žagrės ir plūgo. O kas tie trinyčiai šaltyšius, mezliava? Kas buvo sugertukas, sidabriukas ir ESM? Ne, tai ne Europos stabilumo mechanizmas, o elektroninė skaičiavimo mašina. Gangreit tas nutiks ir kaitrinei lemputei.
Daug žodžių į istorizmų lentyną paguldė mirštanti sovietinė ideologija: politrukas, vietos komitetas, soclenktynės, kadrų kalvė, leninietis. Pasakoju studentams apie kontrakciją, teikiu pavyzdžius kemketuri, pemvienas, stipendija ir mašininkė vietoje gramatiškai nuoseklios mašinininkės. Stop, čia paaiškėja, kad filologės nežino, kas yra mašininkė. Viena nedrąsiai aiškina „Tokia teisme, kuri...“, ir krutina pirštus. – O kodėl tik teisme? – A, tai gal ne tik teisme.
Kai kurie dalykai neišnyko, bet nutarėme juos pavadinti kitaip, patogiau. Jau nebežinome, kas yra ašva, vetušas ir žodžūgis, nes mums visiškai geri atitikmenys kumelė, senas ir žodžių daryba. Tai kalbos muziejus, archaizmai, iš kurių tik vieną kitą grąžinsime į aktyvią apyvartą (reta išimtis yra prievaizdas, ačiū laikraštininkams už kalbos prievaizdus), o kai kurių grąžinti ir neverta, nebent tik stilistiniais sumetimais, kaip Kristijono Donelaičio kakalio ar Martyno Mažvydo žėkų. Vengiu sakyti, kad archaizmai yra mirę žodžiai, nes kiekvienas žodis dar gali būti prikeltas naujam gyvenimui.
Technologiniai pokyčiai atneša naujas žodžių reikšmes ir išstumia senąsias. Iki telefonų atsiradimo pažadas paskambinsiu tau turbūt tereiškė tik grojimą muzikos instrumentu arba skambinimą varpais. Vėliau skambinimą uzurpavo telefonai. Diskinių telefonų eroje ne tik skambindavome, bet ir neoficialiai pasukdavome. Sukamą diską pakeitė mygtukai, juos – liečiami ekranai, bet pažado aš tau pasuksiu nepakeitė aš tau paspaudysiu ar aš tau paliesiu.
Ar dar ilgai mobiliųjų telefonų vaikai ir paaugliai adekvačiai supras frazę pakabok ant laido (gūglas aptinka tik kelis šimtus nuorodų), gal jau greičiau suvoks kaip pasiūlymą pasikarti. Tą patį galima pasakyti ir apie aplikaciją. Eroje prieš asmeninius kompiuterius tai buvo dailės technika, kai popieriaus, audinio ar odos gabalėliai klijuojami ar siuvami ant kitos medžiagos, taip kuriant vaizdą. Dabar ši reikšmė beveik išnykusi.
Senuosius žodžius slepia ir saugo ne tik leksikografų stalčiukai ir duomenų bazės. Kalba pati, sakytumei, jais rūpinasi ir randa priebėgą sustabarėjusiuose junginiuose, frazeologizmuose. Retas bepaaiškins, kas tos naginės, dinderis ar šėkas, bet jie išliko posakiuose nagines padžiauti, dinderį mušti, šunims šėką pjauti.
Kažkada apie kvanktelėjusį žmogelį sakydavo, kad jam stinga šulo, mūsų vaikystėje šulas užleido vietą varžteliui. Minties eiga aiški – ir šulas, ir varžtas yra komponentas, be kurio daiktas (statinė ar mechanizmas) negali tinkamai funkcionuoti. Kaip ir žmogus, kurio smegeninėje kai ko trūksta. Tiesiog šulas iškeliavo kartu su statinėmis, o su prietaisais atėjo varžtelis. Tik tas žmogelis, kuriam kai ko trūksta, pasiliko...
O dar senžodžiams prieglobstį suteikė kiti žodžiai, tarsi uždarydami juos savyje. Taip sekmas išliko sekmadienyje, o štai ašmui pasisekė mažiau, nes Dievas kūrė pasaulį tik septynias dienas.
Primiršti žodžiai sušildo širdį. Štai kaip vienas Andriaus Užkalnio svetainės lankytojas džiaugiasi jau primirštais žodžiais:
Vatmanas – pagal popieriaus gamintoją James Whatman, ir „vatmanas“, kaip A1 formato sinonimas, kurį visi kas braižė žino mintinai: 594 × 841. Vatmanas tarybiniais laikais: labai prastas už 9 kapeikas, visiškai geras už 10 kapeikų, absoliuti fantastika už 25 kapeikas, na, ir Dailininkų sąjungos parduotuvėse retsykiais gaunamas, laisvoje prekyboje nebūnantis Goznako vatmanas po 41 kapeiką. Ten tai išvis kosmosas.
O dar prieš rapidografus buvo išvis viduramžiški reisfederiai, kur plunksna reikėdavo tušo įlašinti, kuriuos tikriausiai irgi pervadintų į kokius braižiklius, jei žinotų, kas jie tokie yra. Beje, kodėl galima ligi šiol sakyti tušas?
o-o-o-o, ačiū, kad priminėt jaunystę – vatmanas, reisfederis beigi knopkė. Vien perskaičius šie žodžiai 30 metų nuo pečių numeta. O dar jei ištartum garsiai.
Pastangos atkreipti dėmesį į nykstančius žodžius jaudina. Garsus prancūzų žurnalistas, nacionalinio diktanto sumanytojas ir Gonkūrų akademijos prezidentas Bernard Pivot 2004 metais išleido nediduką žodynėlį 100 Mots à sauver („100 išsaugotinų žodžių“). Įvade autorius rašo, kad žmonės saugo paukščius, vabzdžius, augalus ir kitas nykstančias gyvybės formas, bet niekam nerūpi nykstantys žodžiai, nors, regis, gimtoji kalba turėtų labiau rūpėti nei niekada nematytas vabalas.
Žodyninkai labiau domisi naująja leksika, galų gale toks yra verslo, vertėjų ir terminologų socialinis užsakymas. Atsiverskite jau dešimtus metus kaupiamą Naujažodžių duomenyną ir pasimėgaukite kalbos kūrėjų išradingumu. Bet kasmetinio kalbos fondo kitimo mūsų leksikografai nefiksuoja. Lietuvoje nėra nei tokios tradicijos, nei tuo labiau finansinių išteklių.
Bet nepalikime visko tik profesionalams. Iš tiesų kiekvienas galvoje turime jau išėjusių ir gęstančių žodžių žodynėlį. Jo pabaigoje dar daug baltų lapų, kuriuose galime įrašyti savo žodžius: gerus ir piktus, šiltus ir erzinančius, bendrus visiems, o gal primenančius brangų žmogų. Jau nebeatseku, kuri studentė kūrybiniame darbe paminėjo savo močiutę, sakydavusią „du litu“, bet štai močiutės nebėra, o su ja iš šeimos iškeliavo ir ši istorinė dviskaitos forma.
Sudėtingi ir dramatiški 2020-ieji metai išeina ir išsineša dalį mūsų žodžių. Jie mums ilgai ir gerai tarnavo, ir palydėdami juos atsisveikiname su savo širdies ir istorijos dalele.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.