Bjaurus nesusipratimas tarp mokslininkų ir verslininkų kadaise nutiko anapus Baltijos. Gerbiama šios šalies institucija, Švedijos kalbų taryba, kasmet skelbia populiariausių žodžių sąrašėlį. 2012 metais jame atsidūrė ogooglebar „nesugūglinamas“, tai yra „kažkas, ko neįmanoma aptikti jokiomis paieškos sistemomis“.
„Google“ ilgai negaišo, ir Kalbų tarybą pasiekė laiškas, reikalaujantis pakeisti ogooglebar apibrėžtį ir „nesugūglinamą“ susieti tik su „Google“ kompanijos pavadinimu.
Kalbininkai kaipmat iškėlė baltą vėliavą ir pašalino ogooglebar iš žodyno. Oficiali pozicija – ne mūsų jėgoms bylinėtis su tokiu galiūnu, be to, dar ir laiko neturime. O gal tiesiog nusigando, kad konflikto atveju patys taps visai nesugūglinami. Ir be reikalo, nes „Google“ paieška ogooglebar randa beveik 30 000 kartų.
Neskubėkite piktintis ir smerkti garsiosios įmonės, esą, puldinėja ir kandžioja silpnus kalbininkus ir kalbos gestapininkus. Verčiau atsiverskite Prekių ženklų įstatymą ir perskaitykite septintą straipsnį. Jame rašoma, kad įregistruoto ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis sudarytas tik iš tokių žymenų arba nuorodų, kurie dabartinėje kalboje arba sąžiningoje ir nusistovėjusioje prekybos praktikoje yra tapę bendriniais. Pavyzdžių pakanka: aspirinas, heroinas, celofanas, linoleumas kadaise buvo prekių ženklai, o paskui tapo bendriniais žodžiais ir registracijos neteko. Turbūt „Google“ teisininkai būgštavo, kad atstumas nuo ogooglebar apibrėžties „jokiomis paieškos sistemomis“ iki bendrinio vartojimo – visai nedidelis.
Akylas skaitytojas jau šypsosi: o ką darysi su realiu kasdieniu kalbėjimu? Aš pasakiau nesugūglinamas, tu pasakei nesugūglinamo, jis ji pasakė nesugūglinamam, mes pasakėm..., jūs pasakėt... Štai jums ir bendrinis vartojimas, imkime nūnai ir nupjaukime „Google“ prekės ženklą, va tai bus smagu!
Ne visai taip. Atsakymas slypi jau minėto Prekių ženklų įstatymo 16 straipsnyje: „žodyne įtrauktas prekių ženklas neturi sudaryti įspūdžio, jog tai bendrinis žodis“.
Kuo čia dėtas žodynas?
Žodynas yra autoritetas ir de facto kalbos normintojas, net jeigu leksikografai ir deklaruoja tik kilnius kalbos faktų fiksavimo siekius. Vertėjai jame ieško tinkamo žodžio, žmogelis paprastasis tikslinasi tarimą, rašybą, kirčiavimą ir sako savo artimui: štai kaip iš tiesų reikia tarti, rašyti, kirčiuoti. O tu, Anonime, teisės požiūriu vargu ar esi lingvistinis autoritetas, ir tavo vartojami bendriniai žodžiai prekių ženklams negresia. Kaip, beje, ir švediškas Vikižodynas, kuris „Google“ neužkliūna – gal dėl to, kad tai „neoficialus“ žodynas, už jo nestovi institucinė ar akademinė galia.
Švedai iš pradžių šiek tiek piktinosi, o paskui šį incidentą beliko tik apdainuoti.
Dabar tamstų dėmesiui lietuviškas šitos istorijos klonas.
Vieną gražią dieną į Lietuvių kalbos institutą atskriejo laiškas, Hogvartso burtų mokyklos Kauklės balsu spiegdamas: „Pašalinkite iš Lietuvių kalbos žodyno duoniukus!“ Šį grakštų žodį UAB „Javinė“ registravo kaip prekės ženklą dar prieš dvidešimt metų, visai nenori jo prarasti ir budriai stebi vartojimą viešojoje erdvėje. Pasikartokime: vienas iš prekės ženklui gresiančių pavojų yra tapimas bendriniu žodžiu. Kas nors ima ir pavadina džiovintų svirplių maistą duoniukais arba išleidžia vaikišką knygelę „Duoniukų karas“. Taip po truputį duoniukai gali tapti pripažintu bendriniu žodžiu ir registracijai atia!
Autoritetingas žodynas šiuo požiūriu dar toksiškesnis už svirplius ar vaikišką knygutę, nes jis apibendrina vartojimą, remdamasis sukauptais duomenimis. Byloje dėl prekės ženklo akademiniame žodyne užfiksuoti duoniukai teismui gali tapti svariu argumentu naikinti registraciją. Todėl teisininkai įvertino grėsmę Duoniukai™ registracijai ir ėmėsi veiksmų.
Malonu pastebėti, kad lietuvių kalbininkai buvo gudresni ir drąsesni už švedų kolegas: gavę minėtąjį laišką iš pradžių mikliai pašalino duoniukus iš duomenų bazių, tada pabendravo su „Javinės“ advokatais ir rado kompromisą: žodyne nurodė, kad duoniukas yra „įregistruotas UAB „JAVINĖ“ prekių ženklas „DUONIUKAI“. Ir avelė sveika, ir vilkas sotus, visi šypsosi ir Duoniukus™ valgo!
Deja, mūsų kalbininkams pristigo verslumo ir noro išnaudoti susiklosčiusias aplinkybes. Ar nebūtų buvę protingiau byloti: „Mes ne tik duoniukų apibrėžtyje paminėsime, kad tai registruotas prekių ženklas, bet ir išskirsime žodyno straipsnį spalvotu šriftu, apibrauksime storu apvadu, paieškos rezultatuose iškelsime aukščiau už „duoną“ ir „duonadavį“, jūsų įmonės pavadinimas bus pagerbtas didžiajame žodyne per amžius amžinuosius ir t. t. Beje, mums šiek tiek stinga lėšų varvančiam stogui susiremontuoti, tad gal jūs kartais galėtumėte... ir t. t.“ Tai ne, kur tau!
Moralas: kreipdamasis į vartotojus registruotais žodžiais verslas susiduria su paradoksalia dilema: verslininkas norėtų, kad jo sukurtais ir didelę vertę įgijusiais prekių ženklais būtų apklijuota pusė planetos, bet kartais žodžio populiarumas gali tapti pražūtingas. Išeitis – apsupti žodį teisinės gynybos siena.
Tai kam vis dėlto priklauso žodžiai? Žmonėms, kalbininkams ar verslui?