Garsusis dramaturgas Bernardas Šo (Bernard Shaw) suskaičiavo, kad rašydamas nereikalingas raides kasmet praranda du mėnesius, o planetos mastu anglų rašybos netobulumas kainuoja apie 540 000 darbo metų. Į statistiką rašytojas neįtraukė Indijos, Pakistano ir Ceilono, nes su šiomis šalimis skaičiai būtų buvę pernelyg kraupūs.
Lietuviška rašyba nežlugdo ekonomikos taip, kaip anglų, nes atspindi tarimą visai neblogai. Esu linkęs priekabiauti tik prie vadinamojo „minkštumo ženklo“, kurio kūrėjus mano dėstytojas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas Jonas Kabelka, siūlė kiekvieną dieną plakti botagais. Atsisakę šio nesusipratimo ir pradėję rašyti keulė, kreušė, daugeu, džeugčeusi sutaupytume laiko ir daugybę vaikų apsaugotume nuo lingvistinių neurozių.
Tingėjimas yra kalbos kitimo variklis, sakydavo Jonas Kabelka, juk grynai iš tingėjimo prasižioti žemaičiai uo pavertė ou. Vėliau jau iš kitų dėstytojų išmokome, kad stipipendium sutrumpėjo į stipendiją (ir studentiško gyvenimo patirtį gerai perteikiančią stipkę), darybiškai taisyklinga mašinininkė susitraukė į mašininkę, istorinė gramatika įkalė į atmintį senąsias formas eitumbime (eitume), velniopie (velniop), vaikamus (vaikams), kurias vėliau sutrumpinome, taupydami laiką ir mažindami kalbos padargų susidėvėjimą. Pastangų mažiau, rezultatas – tas pats.
Noras tą patį rezultatą pasiekti mažesnėmis sąnaudomis aprašomas ekonomikos vadovėlių skyriuje „Alternatyvieji kaštai“, šiuo principu vadovaujamės vos prasižioję: dviem, o ne dviems, kambary, o ne kambaryje, nueikim vietoje nueikime, vietoj vietoj vietoje.
Nebeprisikiškiakopūsteliaudavome skamba egzotiškai, bet šnekos sraute tokio ilgumo žodžiai būtų tikra papjūtis, todėl galėdami renkamės trumpesnį žodį ar lakonišką jo versiją.
„Ekonominti“ kalbą pradėjome jau nuo vaikystės, kai Vytautas tapo Vytu, Kęstutis – Kęstu, Margarita – Margo, Eugenijus – Augiu, o Mindaugas iš pirmosios laiptinės (tada sakydavome padiezdas) viso labo tik Minde. Tokie trumpinimai būdingi bene visoms pasaulio kalboms. Kas galėtų pamanyti, kad rusiškas Saša transformavosi iš garsiojo Antikos karvedžio: Aleksandras – Aleksaša – Saša.
Kalbos ekonomijos principą ant savo kailio išmėgino mūsų protėviai, nuvykę į Jungtines Valstijas, kuriose nuostabiu būdu „sutrumpėdavo“– Olšauskas į Olis, Kriščiokaitis į Krisst. Iš to šaipėsi Petras Cvirka (kitas gal jau dairosi per petį, tardamas šią pavardę, bet aš manau, kad istorijos ženklų naikinimas tapatus istorinės atminties naikinimui), savo personažo Prano Krukelio pavardę sutrumpindamas į Frank Kruk. Beje, prieš keliolika metų prasidėjęs naujoviškų santuokinių moterų pavardžių vajus irgi galėjo būti nulemtas ne vien tik noro moterų teisėms suteikti naują raišką, nes Vaičė gerokai trumpesnė už Vaičiuvienę, Zvonkė už Zvonkuvienę.
Jeigu amerikiečiams trijų skiemenų pavardė sunkiai įkandama, tai ką daryti indams su savo Gopolakrišnanais ir Ranganatanais? Taip, patogumas svarbu. Prieš dešimtmetį „Delfi“ rašė, kad ilgiausios vokiškos pavardės savininkas Berndas Ottovordemgentschenfelde vargsta, susidūręs su dokumentų formomis, o vizitinėje kortelėje pavardę trumpina.
Sprendimą rado ilgapavardžiai tajai. Štai ką apie alternatyvių vardų vartojimą rašė Bangkok Post: „Pavyzdžiui, Tridate Sribhanasakulchai pravardė yra Porsche, o du jo vaikai yra Bugatti ir Lamborghini. Bet tradicija siekia šiek tiek toliau. Tridato vyresniųjų brolių pravardės yra Benz ir Alfa (iš Alfa Romeo), o jų vaikų – Martinas (iš Aston Martin), Ferrari ir Mati (iš Maserati).“ Lietuviškieji Aleksandravičiai ir Petroševičiai, dar neskubėkite!
Kalbos ekonomijos principas svarbus ten, kur reikia kalbėti greitai, pavyzdžiui, sporte. Futbolininkas Givanildo Vieira de Sousa tapo Hulk, Cesar Azpilicueta – Dave, Guylain Ndumbu-Nsungu – irgi Dave. Netgi Sabonis, kurio pavardė tikrai niekam liežuvio nelaužia, tapo Sabu (beje, trijų ketvirčių degtinės butelį vadindavome kaip dera – sabonis).
Neverta manyti, kad pavardės kinta vien trumpėjimo kryptimi, nes kalbos politikos pasirinkimus gali nulemti už kalbos ekonomiją svarbesni kriterijai – sąsajos su viena ar kita tauta, su garbinga giminės istorija. Lietuviai mena pavardžių lenkinimą, kai Subata tapdavo Subatavičiumi, Daunoras Dovnarovičiumi, Vabalas Vobolevičiumi, o Lapė Lapinsku. Taip buvo įtvirtinamas lenkų kultūros dominavimas lietuvių žemėse. Tiesa, vėliau prasidėjo priešingi dalykai – lenkų kunigo ranka pakrikštytas Subatavičiaus anūkas pakeitė pavardę į Subatos, o Voldemaras Adamkavičius tapo Valdu Adamkumi.
Ilgi pavadinimai sukelia vargų ir geografijos mėgėjams. Prieš dešimt metų Islandijos ugnikalnis Ejafjadlajokudlis, išmetęs kubinius kilometrus pelenų, sustabdė aviacijos susisiekimą pusėje Šiaurės pusrutulio ir išmokė planetą tarti savo vardą. Ištarkite tai greitai ir garsiai „Ejafjadlajokudlis“, o paskui užjauskite mano jaunystės laikų draugą, kurio mama telefonu testuodavo sūnelio blaivumą liepdama greitai ištarti „defibriliatorius ir pulverizatorius“.
Bet ką čia tas Ejafjadlajokudlis, kai Naujojoje Zelandijoje tūno toponiminis siaubiakas – Taumatawhakatangihangakoauauotamateaturipukakapikimaungahoronukupokaiwhenuakitanatahu kalva. Klausite, kuo čia dėtas kalbos ekonomijos principas, kai kalvos pavadinimo ilgumas viršija jos aukštį? Tiesiog kalbamasis principas suveikia tada, kai vietiniai maoriai skambina ugniagesiams, greitajai pagalbai ir policijai: „Degam (gimdom, grobia)! Varykite į Taumatą ancmūgio!“. Šalin gimtosios kalbos išskirtinumą ir grožį, tegyvuoja kalbos ekonomija!
Susimąstęs, kaip galėčiau palengvinti tautiečių gyvenimą ir ką nors sutrumpinti, užkliuvau už ilgų ir nepatogių atstovo spaudai ir atstovo ryšiams su visuomene. Štai paprasta aritmetika: pirmąjį terminą sudaro 15, antrąjį – 26 raidės, Google paieška randa virš 300 000 atstovų spaudai ir apie 15 000 atstovų ryšiams su visuomene.
Sudauginame skaičiukus, rezultatas – beveik 5 milijonai raidžių, kurias kažkam reikėjo išbarškinti klavišais, kažkam ištarti, o dar kažkam – išklausyti ir taip sugaišti begalę laiko, kurį galėjo skirti bendravimui su šeima, kovai su klimato kaita ar pomidorų laistymui atvirame grunte. Prieš kelias dienas pamačiau labai sklandų, liežuviui ir gomuriui malonų žodį viešulvėnas. Iš tiesų tai Viešvilės gyventojas, bet jeigu išmestume „l“ ir paliktume viešuvėnas?
Anykštėną siejame su Anykščiais, kupiškėną su Kupiškiu, tai gal ir viešuvėnas tebūnie iš viešumo, viešųjų ryšių parapijos? Neprimetu savo nuomonės, bet kaip Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas pažadu: kas pasiūlys gerą ir gyvybingą žodį vietoje atstovo spaudai ir atstovo ryšiams su visuomene, bus viešai pagirtas!
Juk kadaise išgujome visai neekonomiškas masinio informavimo priemones ir pakeitėme žiniasklaida ar tiesiog spauda.
O tada įsidrąsinę stvertume visai nežmoniškai skambančius žmogiškuosius išteklius.