Aš apie pokyčius, prasidėjusius prieš tūkstančius metų, kai nežinomas mūsų protėvis ar promotė suprato, kad akmenyje ar molyje, odoje ar tošyje, papiruse ar vaško lentelėje sukaustytas žodis sklinda toliau nei gerklingiausio žvejo balsas. Karvedžio pasiųstas laiškas perdavė neiškraipytus nurodymus, pastiprinimas atėjo laiku, ir tvirtovė žlugo. Pirklys perskaitė nuodugnią patikėtinio ataskaitą ir priėmė tinkamą verslo sprendimą.
Tačiau raštas – ne ratas, įveikiantis tik atstumus. Raštui pavaldus laikas.
Aristokratiškos giminės galva nori, kad tolimi palikuonys būtų susipažinę su giminės istorija ir taip pagrįstų pretenzijas į aukštą socialinį statusą.
Žemvaldys nori būti ramus, kad jo žemių ribas lems ne trumpalaikė ir kerštinga žmogaus atmintis.
Šventikui svarbu, kad sekėjai per amžius neiškraipytų apreiškimo tiesų. Juk žmogaus atmintis nepatikima, o palinkimas perkurti išgirstą žinią yra pavojingas.
Auksarankis juvelyras tiki, kad užrašytos jo meistrystės paslaptys užtikrins sotesnį gyvenimą anūkams ir proanūkiams.
Taip rašto (dar ne Rašto) žinovai įgydavo karinį, ekonominį ir socialinį pranašumą, todėl apie bendruomenes, kurios ėmė perduoti žinias ir patirtį raštu, dažniau skaitome istorijos vadovėliuose; o tų kitų vardai ir žygiai dažniau apgaubti miglos.
Antrasis kalbos technologijų etapas, sukėlęs negrįžtamus civilizacinius pokyčius, buvo tiražavimas. Victoro Hugo „Paryžiaus katedroje“ patetiškai apdainuota „spindulingoji Gutenbergo spauda“ – masinė gamyba, spaudos globalizacijos pradžia. Bendruomenės, kurios užrašė savo patirtį ir žinias tiražuojamose knygose, kūrė pasaulio istoriją. Likusios traukėsi į istorijos paraštes.
Prieš keliasdešimt metų prasidėjo technologinė epocha, perkėlusi raštą ir žmogaus balsą į skaitmeninę erdvę. Galime tikėtis, kad tautos ir kalbos, įšokusios į šį technologinį traukinį, aprašys tas, kurios lieka nuošalyje nuo trečiojo žinių ir patirties fiksavimo etapo. Juk taip nutiko karaimams, kuriuos taip gerbiame ir mylime ir dėl kurių kalbos sparčios mirties mums nei šilta, nei šalta.
Kalbos kelias į skaitmeną prasidėjo nuo paprastų dalykų. Štai kompiuterio klaviatūra: mechaninis judesys paverčiamas kalbos ženklu, bet jau nebe taip, kaip sename gerame tėvo „Remington“.
Kopijuojame tekstą per kelias sekundes ir nė nepagalvojame, kaip tai būtų atrodę prieš trisdešimt metų. Rašytojų sąjungoje stovėjo griozdiškas „Era“ kopijavimo aparatas. Imi knygą, ją išardai, „Era“ ryja lapus vieną po kito ir išvemia kopijas – šviesoraščio lapus, kurių smarvė, beje, žiemos metu puikiai atbaido zuikius nuo obelaičių.
Suskaitmeninome žodyno duomenis ir tautosakos tekstus, mokslininkui nebereikia knistis tarp dešimčių tūkstančių kortelių, nebent apninka aspirantūros laikų sentimentai.
Panorėję susirasti žodį lietuvių kalbos žodyne, vis rečiau dairomės į lentyną ir renkame www.lkz.lt. Čia slypi milžiniškas darbas – dvidešimties tomų žodynas perkeltas į skaitmeninę erdvę.
Be vargo rašome lietuviškomis raidėmis ir nepagalvojame apie tai, kad lietuviški kompiuteriniai šriftai (tiksliau būtų sakyti „garnitūros“) nenukrito iš dangaus, bet buvo sukurti maždaug prieš trisdešimt metų. Turime „Palemoną“ – bene didžiausią lotynų kalbos pagrindo šriftą pasaulyje. Tai irgi kalbos technologija.
Ir dar – jeigu manysime, kad kalbos perkėlimas į skaitmeninę erdvę yra kalbos technologija, turėtume prisiminti ir socialinius tinklus.
Gana pavyzdžių, verčiau stabtelkime ties trimis – mašininio vertimo, šnekos sintezavimo ir šnekos atpažinimo – technologijomis, nes būtent jos šiandien yra ant bangos ir vertinamos kaip darančios didžiausią socialinę ir ekonominę įtaką.
Štai jums analogija tarp mobiliųjų komunikacijų ir vertėjų darbo.
Prieš trisdešimt metų klausimas telefonu „kur tu dabar esi?” būtų nuskambėjęs gan siurrealistiškai, nes kiekvienas telefonas turėjo savo konkrečią vietą. Po kelerių metų, kokiais 1992-aisiais, bemaž kiekvienam nuvorišui, atėjusiam į restoraną, buvo prestižo reikalas ant stalo pastatyti dviejų plytų didumo „Motorola“ ir bent kartą paskambinti savo draugeliams. Žiūrėkite, pavidoliai, koks aš reikšmingas. Dabar šalia konteinerių išmestą baldą aptikęs bomžas išsitraukia mobilųjį ir skambina savo kolegai, kad šis greičiau atsivežtų ratukus, sauso kuro, agirdi, aptikau.
Po keliolikos metų taip pat keistai nuskambės klausimas „Kiek jūsų įmonėje dirba vertėjų?“. Vertėjams jau dabar neramu. Prieš kelerius metus pokalbyje Europos Komisijos vertimo direktorate nuskambėjo klausimas „Ar mūsų profesija jau miršta?“ Mano bičiulis, Briuselyje dirbantis vertėjas, sako: „Neuroniniais tinklais pagrįsti vertimai tobulėja tiesiog dienomis, ir man jau darosi neramu…“.
Klausimas šiek tiek primena nuogąstavimus „Ar greitai mane pakeis robotas?“ Taip, administracinių, technologinių tekstų vertėjų profesija po kiek laiko (kiek – neprognozuokime) taps labiau mirusia negu gyva. Patikslinu – ji pasikeis. Juk prieš dvidešimt metų asmeniniai kompiuteriai mikliai iššlavė iš biurų ir institutų, mokyklų ir ministerijų legionus mašininkių, bet dauguma iš jų įgijo naujų įgūdžių ir tapo (ne tik) tekstų rinkėjomis, bet ir maketuotojomis.
Taip ir dalis vertėjų imsis aukštesnio lygio užduočių: vertimui būtinų lingvistinių išteklių kaupimo ir apdorojimo, terminologinių darbų. Tradiciniam vertimui dar ilgai išliks butikiniai vertimai, labai personalizuoti ar lokalizuoti tekstai, prognozuoja Jaap van der Meer, lingvistinių duomenų tinklo TAUS įkūrėjas ir vadovas, teigiantis, kad kalbų technologijos taps naująja lingua franca.
Grožinių tekstų vertimas – kitas reikalas. Pastaruoju metu daug girdime apie dirbtinį intelektą (DI) ir neišvengiamą DI singuliarumo tašką, bet pirmiausia norėčiau sulaukti tos dienos, kai intelektas kurs žmogaus kūriniams lygiavertę grožinę literatūrą.
Problema slypi štai kur: šiuolaikinis vertimas vis dar remiasi šablonais, daug šablonų, labai daug šablonų, labailabailabaidaugšablonų. Tačiau menas yra menas tik tada, kai laužo šablonus, todėl kompiuterių programos turi žengti ant kokybiškai naujo laiptelio, tapti Kūrėju. Tokie samprotavimai – menka paguoda grožinės literatūros vertėjams į lietuvių kalbą, nes, vertimo programoms tobulėjant, bent jau dalis techninių tekstų vertėjų migruos į grožinį vertimą ir dar labiau sumažins elgetiškus grožinio vertimo įkainius.
Vertimo technolologijos į mūsų kasdienybę skverbiasi patyliukais, o šnekos technologijos – gana triukšmingai. „Pegaso“ knygyne su vaikais ilgai bendravo humanoidinis robotas Peperis, iš kompiuterio ekrano mums kalba virtualūs asistentai. Žmogaus balsu jau šneka kraujospūdžio matuokliai, medicininiai ir kepamos mėsos termometrai, kalkuliatoriai, svarstyklės, kraujo cukringumo matuokliai, laikrodžiai. Kalbantys spalvų jutikliai padeda neregiams atskirti sunokusį vaisių nuo žalio, apsivilkti tinkamos spalvos megztinį, banknotų tikrintuvai – padidinti finansinį saugumą. Kam eiti iki ventiliatoriaus jungiklio, jei gali tiesiog tarti: „Ventiliatoriau, įsijunk! Stipriau! Silpniau!“.
Kadaise iš akustinės erdvės perėję į grafinę rašto erdvę, mes vėl grįžtame atgal. Raštas – puikus išradimas, tačiau jis menkai perduoda šnekos individualumą: tembrą, kalbėjimo greitį, dikciją, pauzes, intonacijas. Raštas yra tik raštas, o juk žmonės norėjo ir nori daugiau autentikos, asmeniškumo, todėl sukūrė technologijas, fiksuojančias ir išsaugančias žmogaus šneką: fonografą, skaitmeną. Pastaruoju metu kalbėjimas ir klausymasis išsikovoja vis daugiau vietos šalia rašymo ir skaitymo.
Bet šnekos technologija – ne vien komfortas. Labiausiai šnekos technologijų laukė ir sulaukė neregiai ir silpnaregiai (Lietuvoje yra apie 4000 neregių ir 15 000 silpnaregių). Šnekos technologijos padės jiems būti socialiai aktyvesniems ir dalyvauti darbo rinkoje. Vilniaus universiteto docento Pijaus Kasparaičio grupės sukurtas sintezatorius pakeitė anksčiau naudotas nepatogias užsienietiškas versijas. Paskaitose man malonu stebėti, kaip guviai regėjimo negalią turintys studentai naudojasi šnekos technologijų įrankiais ir puikiai spėja su kurso draugais.
Šnekos technologijos padės spręsti ir kai kurias lingvistinių teisių problemas. Šiuo metu kiekvienas klientas, pacientas ir interesantas turi teisę į paslaugas ir aptarnavimą valstybine kalba. Bet esama spragų – jeigu, tarkime, esate pavežėjas, nesusisaistęs su darbdaviu darbo sutartimi, jums šis įstatymo reikalavimas negalioja. Sprendimas, kaip teisingai rašo Valstybinės kalbos inspekcijos feisbuko skaitytojai, yra technologinis, ir jis jau prie jūsų slenksčio: jūs kalbate į savo mobilųjį telefoną lietuviškai, programa verčia jūsų ir pavežėjo kalbą pirmyn atgal.
Anglų kalba šiuo metu yra pasaulinė lingua franca, bet tai truks neilgai. Su ja nutiks tas pats, kaip su BlackBerry telefonais. Jūs nežinote, kas yra BlackBerry? Liaukitės, juk šis telefonas buvo topų topas, kiekvieno save gerbiančio verslininko ar vadybininko žodis dvynys. Pats prezidentas B. Obama buvo taip įjunkęs į BlackBerry, kad negalėjo jo atsisakyti nė saugumo sumetimais, todėl Slaptoji tarnyba turėjo sukurti specialią ryšių sistemą.
2013 metais buvo naudojama 85 milijonai BlackBerry. Bet iškilo Android ir iPhone, ir BlacBerry era baigėsi. Apie „Nokia“ skrydį ir krytį gal net neprisiminkime. Tiesiog atsiverskite Nassimo Talebo „Juodąją gulbę“ ir pasiskaitykite apie amžiną ir neišnaikinamą žmonijos klaidą manyti, kad visa, kas ir kaip vyko iki šiol, taip pat vyks ir ateityje.
O dar atkreipkime dėmesį į keletą faktų:
1. Internete anglų kalba sparčiai užleidžia pozicijas:
Kaip matote, interneto kryptis yra lingvistinė diversifikacija, o ne koncentracija. Tai gal mokykime savo vaikus kinų, arabų ir malajų kalbų? Ne, neskubėkite, skaitykite toliau...
2. Kinija iškėlė ambicingus tikslus dirbtinio intelekto srityje aplenkti Jungtines Valstijas (Europos Sąjunga jau ne konkurentas). Sakykite, ką norite, bet aš kinais tikiu.
3. Nicolas Ostler studijoje The Last Lingua Franca pastebi, kad dabartinį utilitarų požiūrį į anglų kalbą ir jos prestižą nusvers prisirišimas prie gimtųjų kalbų. Dauguma iš mūsų negalime būti neutralūs kalbos atžvilgiu, vien tokios diskusijos buvimas liudija, kad kalba – ne tik komunikacijos priemonė. Anglų kalba, kaip ir kitos ankstesniosios lingua franca, suvokiamos ar realiai funkcionuoja ne kaip nacijos, o kaip elito kalba. Bet istorija moko, kad elitas gali žlugti, būti nuverstas netikėtai ir sparčiai.
Galų gale, anglų kalbõs paprasčiausiai per daug, ji labai destruktyvi mažųjų kalbų atžvilgiu, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose 80 % senųjų kalbų priartėjo prie išmirimo ribos, Australijoje apie 90 %. Кalbos panašios į ekosistemą, kuri arba susibalansuoja, arba žūsta. Šiuo metu anglų kalba – kaip lemingų antplūdis, viską šluojantis savo kelyje. Bet lemingams pristinga maisto, iš paskos ateina lapės, ir populiacija kuriam laikui grįš į ankstesnę būseną. Iki kito demografinio sprogimo, atleiskite, iki kitos lingua franca…
Spartūs technologiniai pokyčiai visada kelia sumaišties, neramumo ir klausimų, todėl ir mes paprognozuokime klausimus, galinčius iškilti netolimoje ateityje, kai kalbos ir šnekos technologijos ištobulės.
Ar gerai, jeigu beveik visi kalbės tik gimtąja kalba, nes užsienio kalbų mokėjimas rūpės tik lingvistams ir kalbos programų kūrėjams?
Ar sėkmingai integruosis į naują aplinką imigrantai, jeigu integruota šnekos atpažinimo-vertimo-šnekos sintezavimo programa leis ukrainiečiui ir lietuviui susikalbėti gimtąja kalba taip pat paprastai, kaip šnekėtis telefonu su savo mama?
O kaip pasikeis operatyvioji žurnalistika (laikraštistika ir portalistika)? Interneto prekyba? Imigrantų įdarbinimas?..
O kaip tada apibrėšime „mirusią kalbą“, jeigu ji suskaitmeninta ir gali gyventi „pomirtinį“ skaitmeninį gyvenimą? Dabar svarbiausias kalbos mirties požymis – vaikai nebeišmoksta tėvų ir senelių kalbos. O jeigu gyvųjų kalbėtojų iš tiesų nebėra, bet kalba gyvena technologijose? Ar tokios kalbos taps sąlygiškai nemirtingos kaip iš DNR atgaivinti mamutai? Ar robotas, šnekantis gyvųjų žmonių nebenaudojama kalba, yra kalbos atstovas?
Taip pat žiauriai naujoji, technologinė, lingua franca gali pasielgti su „prestižinėmis“ kalbomis – anglų, prancūzų, ispanų. Kam mokytis geografijos, jeigu vežikas nuveš? Kam mokytis užsienio kalbų, jeigu telefonas viską žino? Manau, kad nutiks taip pat, kaip su automobiliais.
Pirmųjų automobilių savininkai mokėjo beveik viską – sureguliuoti karbiuratorių, pakeisti dirželius, užsilopyti padangą. Bet vėliau aiškiai atsiskyrė paprastieji vartotojai, temokantys įsipilti reikiamų skysčių, ir profesionalai – remonto meistrai. Kalbų technologijose ši takoskyra egzistuoja nuo pat pradžių: sėkmingai naudojamės mašininio vertimo paslaugomis ir visai nenutuokiame, kas tūno tų programų viduriuose.
Bet analogija, kaip žino logikos dėstytojai, nėra įrodymas, todėl ir mano palyginimas su automobiliais tinka iš dalies. Parengti gerą automobilių meistrą galime per metus, be to, nesvarbu, kokio jis amžiaus. Išugdyti profesionalų kalbos vartotoją, neblogai nutuokiantį apie informacines technologijas, gaišliau ir brangiau.
Negana to, jeigu sumanysite tapti autoremontininku nuo keturiasdešimties metų, kognityvinių ribojimų nepatirsite. Bet jei tokiame pačiame amžiuje nutarsite tapti tajų kalbos ekspertu, kuriančiu vertimo paslaugas, jums gali nepasisekti, nes kalbų lengviausiai išmokstama jaunystėje. Atleiskite, kokioje jaunystėje? – 2040 metais mokyklose nesimokoma užsienio kalbų, nes visi naudojasi vertimo ir šnekos technologijomis.
Vėl prisimenu ir grįžtu prie įkvėpta plunksna (dar ne spausdinimo mašinėle ir ne klaviatūra) sukurtos „Paryžiaus katedros“ žodžių: „sakykla ir rankraštis, pasakytasis ir parašytasis žodis, sunerimo dėl spausdintojo žodžio; taip žvirblis nustėrtų, pamatęs angelą Legioną, išskleidžiantį priešais jį savo šešis milijonus sparnų.“
Neabejoju, kad kalbos technologijos gerokai pakeis mūsų pasaulį, bet nebijokime, kaip tasai Victoro Hugo žvirblis. Juk iš tiesų toji ateitis yra mūsų sparnai.