Dabar vėl matome vis aktyvesnį valstybės kišimąsi į privačią sferą, toleranciją keičia minios diktatas, liberalai lenktyniauja dalydami pinigus verslui, o kalbą mėginama padaryti ideologijų tarnaite.
Ciklišką totalitarinės ideologijos judėjimą įdomu stebėti amerikietiškame kalbos represijų lauke, šįsyk – Stanfordo universiteto „Kenksmingos kalbos pašalinimo iniciatyvoje“ (angl. Elimination of Harmful Language Initiative).
Tai dar vienas minčių kontrolės proveržis, kuriame nuvalkiotas temas praskaidrina ilgai laukti netikėtumai. Paradoksalu? – skaitykite toliau.
„Iniciatyvoje“ pateikiamas cenzūruotinų žodžių ir junginių sąrašas nėra originalus. Narkomanas keistinas į asmenį su medžiagų vartojimo sutrikimu. Naujakalbės kūrėjai neįžvelgia semantinės klaidos: narkomanai, tiesą sakant, vartoja „medžiagas“ be jokių sutrikimų – tik paduok! Beje, tekste nė žodžio apie girtuoklius, nors kituose įtraukiosios kalbos žodynuose randame asmenis su medžiagų vartojimo sutrikimu įskaitant alkoholį. Akivaizdu, kad „medžiagų“ vartotojams alkoholis jau nebe problema. Beje, man pačiam žodis alkoholis skamba žiauriai ir neįtraukiai, gal prisiminkime Juozo Erlicko kūrybą: „Ir vartoju linksmas aš cė du haš penki o haš“.
Įvykdyti savižudybę reikia keisti į mirti nuo savižudybės. Nepageidaujami įvardžiai jis ir ji, kvailio negalima vadinti kvailiu (teksto autoriai nutarė apsisaugoti), klientas pakeis vartotoją (angl. user), nes pastarasis žodis sukelia asociacijas su narkomanu, kuris vartoja medžiagas, žr. pirmiau.
Akla perklausa turėtų įžeisti neregius. Jeigu mūsų akademinės bendruomenės ir Seimo progresistai, sergėk, Viešpatie, perskaitys Stanfordo dokumentą, ant ešafoto keliaus akla gamtos jėga, aklas pyktis, aklas pasimatymas, aklas lošimas šachmatais ir Kristijonas Donelaitis, neįtraukiai rašęs „Taip po tam keli iš jų, aklai̇ prisimaukę, būriškai bei kiauliškai pradeda zaunyt“. Akląją žarną nesunkiai pakeis anoniminė žarna.
Pasidygėjimą naujakalbės kalviams, kaip visada, kelia neįgalieji, todėl vietos neįgaliųjų automobiliams Stanforde taps tiesiog prieinamomis vietomis. Keista, nes kadaise lotyniškos kilmės invalidus keitė neįgaliaisiais, tada nuo negalios kenčiančiais asmenimis, o šie tapo asmenimis su negalia, matysime ir daugiau lingvistinių naujovių. Svarbiausia laikytis pagrindinio įtraukiosios kalbos siekinio – realų veiksmą pakeisti žodžiu-veiksmu.
Žilabarzdžiai Stanforde draudžiami. Ką daryti su posakiu „Tik durna galva nei plinka, nei žyla“? Beje, ar jau nulipdėte savo kieme nuo senatvės kenčiantį asmenį, gyvenantį protinės sveikatos sąlygomis?
Apie tai, koks blogis sakyti ir rašyti džentelmenas, dama, vaikinas, žmogus ir žmonija, jau tingiu ir rašyti. Įtraukiosios kalbos ajatolų fuck, shit, cocksucker, cunt, motherfucker, piss netrikdo, nes miegamojo ir išviečių ideologinis kalbos valymas kol kas nenusiaubė. Kol kas. Truputį lukterėkite, ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo institute bei Skandinavistikos centre studijuojantys jūsų augintiniai (nesiryžtu vartoti neįtraukių sūnūs ir dukros), auklėjami progresyvių Garsių Mokslininkių™ ir kitų žmogų, jus dar pamokys teisingo kalbėjimo ir teisingo mąstymo!
Kad nebūčiau vienašališkas, turiu paslapčia prisipažinti, kad kai kurie Stanfordo smegenų plovikų pasiūlymai man patinka. Pavyzdžiui, nevartoti guru ir pakeisti ekspertu, mokytoju ir pan. Visada gailėjausi šio negailestingai nuvalkioto termino, kurio reikšmė – „dvasinis mokytojas, vedlys, išminčius“. Drabužių guru, muzikos guru, finansinis guru, verslo guru, rinkodaros guru, investuotojų guru, būgnų guru, „Guru“ vaišina salotomis“. Ką gi, kokia dvasia, toks ir jos vadovas, dabar kiekvienas prakutęs tualetų valytojas gali vadintis guru.
Bet iš tiesų netikėtos ir įdomios yra „Iniciatyvos“ mintys apie rases ir tautas.
Stanfordo studentai ir dėstytojai bus apsaugoti nuo slegiančios kolonijinio palikimo naštos. Filipinų salos bus vadinamos Filipinais arba Filipinų Respublika. Ar čia kažko nepripainiota? Juk būtent Ispanijos karaliaus Filipo II vardas simbolizuoja kolonializmą, o ne žodis „salos“.
Indėnai nebegalės išeiti į karo taką, užkasti karo kirvio, minėti vado Džeronimo nei Pokahontos. Nebus ir indėnų vasaros. Regis, Stanfordo intelektualai nutarė visiškai išvalyti savo aplinką nuo indėnų, kurių kultūros ir istorijos faktų minėjimas esantys įžeidžiančios kalbos atvejai, kupini rasizmo, etninių prietarų ir t. t., ir t. t.
Kai kuriuose Stanfordo cenzūros nurodymuose prasprūsta ir platesnis požiūris. Pavyzdžiui, uždraustą terminą gentis teks keisti į draugus, paramos sistemą, o gentinės (genties) žinios (angl. tribal knowledge) – į institucines žinias. Genčių nėra, tautos sąvoka irgi pasenusi, valstybė – tik teritorija, per kurią gali kur panorėję vaikščioti migrantai. Vertybėms vietos nėra, funkcionuoja tik institucijos ir biurokratija.
Rasistinių ir nacionalinių reguliavimų kontekste netikėtai pasirodo būdvardis šaunus (angl. brave). Negalima, nes šis terminas įamžina „kilnaus ir drąsaus laukinio“ (angl. noble courageous savage) stereotipą. „Kilnieji laukiniai“ buvo Vinetu, Oceola ir paskutinis mohikanas Čingačgukas, šiek tiek Robinzono Kruzo bičiulis Penktadienis ir Voltero Atviraširdis. Filosofinė ir literatūrinė „kilniojo laukinio“ koncepcija gal ir verta kritikos, bet kuo čia dėtas šaunus? Iš tiesų tai bene genialiausias Stanfordo kalbos gestapininkų sumanymas, nes tokiu draudimu užblokuojamas Aldous‘o Huxley‘io antiutopijos „Brave New World“ pavadinimas. Velniškai įtaigus kūrinys yra toks pat priešnuodis prieš visokios rūšies totalitarizmą, kaip ir Georgo Orwello „1984“. Jame vaizduojamas distopiškas ateities pasaulis, kokį savo vizijose su sutrikusiu medžiagų vartojimu regi ir įtraukiosios kalbos propaguotojai.
Uždrausta juodoji dėžė sukels sunkumų tik eksperimentinei psichologijai ir aviacijai. Juoda avis irgi ne problema – paskolinsime amerikiečiams „baltą varną“, pas mus baltumas dar nėra stigma. O kaip, beje, su „maža juoda suknele“?
Nešokiruokite savo pažįstamų iš Stanfordo ir nevadinkite jų Americans – tai Stanforde irgi nepageidaujama. Sakykite tiesiog „US citizen“.
Bet įstabiausias šio dokumento manevras spalvų paletėje – atvirai sakau, nustebino – draudimas vartoti asmens apibūdinimą African-American ir nurodymas jį pakeisti Black. Ar tai nejuokinga? Ideologiškai susipratę tautiečiai, nesuvokdami istorinių ir kultūrinių skirtumų tarp Lietuvos ir JAV, netingi tarti penkiolikos raidžių žodžio afroamerikietis, taikydami jį ir tiems juodaodžiams, kurie tik svajonėse teregėjo vakarinį Atlanto krantą. Kas toliau? Spėju, kad ideologiškai grįsto kalbos darkymo ratas suksis tolyn, ir amerikiečiai grįš prie žodžio, kurį vartoti leidžia Lietuvos teismai – prie negro. Ratas apsisuks, o mūsų „progresistai“ apsimes to nepastebėję. O gal ir nežinos, juk liberalusis žibintas neapšviečia praeities.
Ar verta rašyti ir kalbėti apie tokius dalykus? Taip, verta, nes Stanfordas yra įtakingas universitetas, o mūsų neo-marksistai ir jų šaunieji bičiuliai klerikaliniai komjaunuoliai linkę aklai kopijuoti keliasdešimties metų senumo patirtį ir gromuluoti seniai susikompromitavusias idėjas. Akademiniai kvailiai su iniciatyva – patys pavojingiausi.
Ar reikia panikuoti? Ne, neverta, nes sveiko proto gravitacinė jėga vėl stumtelės ideologinę švytuoklę atgal. Sergejus Lukjanenka viename iš fantastinių romanų piešia gyvenimo kaip žaislinio vilkelio metaforą ir personažo lūpomis sako, kad anksčiau ar vėliau ateina supratimas – žaislinio vilkelio, t. y. gyvenimo, sukti nereikia, jis niekada nesustos. Mums irgi pakanka lukterėti; svarbiausia – nesielgti kaip rusams ar baltarusiams ir naudotis dar nenuslopinta žodžio laisve.