Bet šitas tekstas – ne apie fiziologiją. Jisai apie tai, kaip funkcionuoja gydymo įstaigos.
Apkurtusią ausį delnu prispaudęs pilietis dumia į polikliniką, bet ten jam paaiškina, kad būtina išankstinė registracija.
Kada galėtų patekti pas ausų gydytoją?
„Artimiausia laisva vieta – po trijų savaičių. Norint patekti pas otolaringologą, reikia šeimos gydytojo siuntimo“, – ramiai dėsto registratorė.
Žmogus suglumsta, bet nutaria, kad jam blogai pasigirdo.
„Po trijų valandų? Tiesiog puiku – palauksiu prie ausų gydytojos kabineto“, – dėkoja darbuotojai.
„Pilieti, ar apkurtote? Pas ausų gydytoją galiu užregistruoti tiktai po trijų savaičių. Pirmiausia drožkite pas šeimos gydytoją, kad išrašytų siuntimą!“, – robotės tonu raportuoja registratorė.
Luktelėjusi, kol sutrikęs nelaimėlis suvirškins, ką ji pasakė, maloningai informuoja, kad šiandien – čia ir dabar – pacientas turi teisę patekti pas ausų gydytoją, jeigu pats teiksis apmokėti už specialisto paslaugas.
Retai medicinos įstaigose besilankantis vyras traukia piniginę ir moka: 25 eurus už būsimą konsultaciją, o vėliau – 17 eurų už ausies plovimą. Mokamai procedūrai kažkodėl nereikia nei šeimos gydytojo palaiminimo, nei kieno nors nukreipimo.
Ta pati panelė, tik brangesnė suknelė.
Be jokių eilių žengęs į ausų gydytojos kabinetą, atsimena, jog prieš kelerius metus jau yra šičia buvęs, tiktai mokėti tada dar nereikėję.
„Ar dabar Jūs dirbate privačiai poliklinikai?“ – nustebęs klausia daktarės.
„Ir valdiškiems, ir privatiems ligoniams – tas pats kabinetas, tiktai priėmimo laikas skiriasi“, – trukt pečiais gydytoja.
„Suprantu, registratūroje man jau sakė, kad nemokamai pas Jus patekti būtų realu tiktai po kelių savaičių“, – sutrikęs lemena nesusipratėlis.
„Užtat susimokėjus – gerokai patogiau: nėra grūsties, mažiau alinama sveikatos apsaugos sistema ir aš nesijaučiu nuo pacientų srauto išprotėjusi!“ – daktarės tonas toks, jog nesuprasi, ar ironizuoja, ar iš nelaimėlio šaiposi.
„Keista sistema..., – murma vyriškis, stebėdamasis permainomis. – Matyt, sirgti derėtų dažniau, kad susigaudyčiau, ar dar egzistuoja nemokamas gydymas“.
„Galit nevargti: nemokamas gydymas tėra marlinė užuolaida ant akių kvailiukams mulkinti“, – bergždžią kalbą nutraukia cinikė gydytoja.
„O jūs nebijote, kad Jus apskųsiu?“ – murma sutrikęs užsikimšusios ausies savininkas.
„Man 65-eri metai ir aš tuoj išeisiu į pensiją. Ir manęs nebus kam pakeisti, nes visi išvažiavo dirbti ten, kur geriau moka“, – piktdžiugiškai kikena gydytoja. – Administracija maldaute maldaus, kad dar porai metų pasilikčiau darbo vietoje! Kaip suprantate, esu beveik nepakaltinama!“
Specialistė per ilgą darbo karjerą akivaizdžiai pavargo klausytis, kuris pacientas ką įsigrūdo į ausį – jų visų istorijos bukos!
Ligonis pagaliau suvokia, kad ausų daktarė, dirbdama mokamame kabinete, gaus šiokį tokį priedą prie seniai nekylančio atlyginimo. O gydymo įstaiga irgi pasipelnys – tegu ir per nago juodymą.
Padėkime poliklinikoms sutaupyti pinigų maišą.
Punktas pirmas: visiems pacientams diagnozes nustatinėkime tiktai per nuotolį – tegu išsamiai pasakoja ir kompiuterio ekrane pirštu rodo, kur ir kodėl jiems skauda.
Jeigu kompiuterio neturi, tegu neserga. Jeigu nuo tramplino šoka į ežerą, tegu pirmiau iš ausų išsikrapšto prilipusią sierą.
Ir pati pagrindinė, pati seniausia pasaulio taisyklė: jei pinigų neturi, verčiau nesiartink prie gydymo įstaigos!
Ypač prie tos, kuri įstatymais įpareigota gydyti nemokamai.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.