Nukaršėliai visada viską žinojo, išmanė, patarinėjo, prasibraudavo į kolūkių tarybas ir į dabartinį Seimą. Nes amžius – ne kliūtis, cha cha!
Šiai žmonių grupei būdingas smegenų suminkštėjimas, idėjų trūkumas ir žūtbūtinis poreikis neiškristi iš ką nors lemiančių personažų rato.
Bjauriausia, kad tuos senius dar ir išlaikyti reikia.
Mano bendraamžis vyras, pasižiūrėjęs, kaip nuolat grabalioju rašomojo stalo paviršių ieškodama stipresnių akinių, kas antrą savaitę tvirtina, kad iš pensininkų reikėtų atimti balsavimo teisę, nes jie – patys atkakliausi valstybės „statytojai“.
Mes – tie rinkėjai šešiasdešimtmečiai, įžengę į septintąją dešimtį, kurie dar spėjo išmokti, kaip įsijungti „YouTube’ą“ ir doc’ą paversti pdf’u.
Dar tebeatskiriame, kuo Prezidento parodomasis neryžtingumas skiriasi nuo Šimonytės dabar jau prigesinto azarto, bet vargu ar gebėtume sąmoningai atsisakyti pensininkams skiriamų karantininių pašalpų, už kurias atsidėkodami rudenį privalėtume balsuoti už tuos, kurie manipuliavo ir skirstė.
Juokauju: pašalpas pravalgysime – už šitą Seimą nebalsuosime.
Tačiau rajoninių miestelių moterytės, dar kiek paeinančios, niekada nepamirš, kaip jais rūpinosi ŠITAS Seimas ir ŠITA Vyriausybė.
Karantino milijardai – lobis skirstytojams
Man, senei, labai patiktų dalyvauti penkių skolintų milijardų skirstymo procese: pasikelčiau reitingus ir prikurčiau tiek skirtingų šalpos būdų įvairioms visuomenės grupėms, kad Šerlokas Holmsas nerastų nė vieno įtartino pėdsako.
Net 5G viską aprėpianti akis neįstengtų užfiksuoti, kas, kada ir kodėl paspaudė storų sąskaitų mygtuką! Kur nukeliavo Pinigas Didysis, kol Lietuvos pensininkai liejo džiaugsmo ašaras dėl 200 šimtų eurų!
Ar turiu faktų? Ne, tik fantazijas: sėdžiu prie kompiuterio ir kuriu sąmokslo teorijas. Manęs net nubausti neįmanoma – esu vyresnė nei 60-ies, todėl – visai nepakaltinama!
Ką su tais seniais daryti?
Esu įsitikinusi, kad būtų racionalu vyresniems nei 65-erių metų asmenims įkurti keletą getų ir į juos suvaryti visus pensininkus, kad niekur nekištų trigrašio, nešliaužiotų gatvėmis ir nekrenkščiotų parduotuvėse.
Senoliams iš Seimo miesto pakraštyje būtų galima pastatyti prašmatnesnį aptvarą ir tiekti kiek geresnį maistą, bet nė vienam neleisti viešai šnekėti.
Senų kriošenų miniai neutralizuoti puikiai tiktų ir medžioklė lankais – greitai, pigu ir azartiška! Būtų visai įdomu ir šaudyti, ir tapti taikiniu – kraujas užvirtų kaip ankstyvoje nesubalansuotoje jaunystėje!
Akciją būtų galima pavadinti performansu ir nufilmuoti – niekas net nesuprastų, kad tai – ne meno projektas!
P. S. Kol būtinos senyvų žmonių neutralizavimo permainos dar neįvykdytos, kreipiuosi į Vyriausybę – nevėluokite pervesti pašalpą: vakar pinigai pasibaigė!