Audrys Antanaitis. Atviras laiškas Rimvydui Valatkai

Maloningasis pone, kažkada mėgau Jūsų kūrybą, šmaikštų žodį ir objektyvų žvilgsnį į mus supantį pasaulį. Jūs buvote mano dėstytojas ir tą metą prisimenu su malonumu. Tačiau šiandien man labai gaila Jus matyti išsekusį, nebeturintį idėjų ir gromuliuojantį vieną ir tą patį tekstą rašinys po rašinio.

Jūs klijuojate etiketes ir, vaizduodamas šventą susirūpinimą, dergiate kitaminčius. Jūs neužduodate klausimų, kuriuos turėtų užduoti kiekvienas žurnalistas ar publicistas, nes turite išankstinę nuomonę ir vargas tam, kuris drįs ja suabejoti.

Jūsų straipsnis „Namų karas dėl smėlio Lukiškių smėlio dėžėje“, deja, yra puikiausias pavyzdys. Kadangi jame šiek tiek dėmesio skyrėte kukliai mano personai, ir aš pajutau pareigą pasakyti keletą minčių.

Straipsnis parodė, kad Jums taip ir liko neaiški tikroji paplūdimio istorijos esmė. Užėmęs visagalio ir visažinio teisėjo pozą, Jūs rašote: „Tautos atstovybė, Prezidentas, Vyriausybė ir prisiplakęs Vyriausiosios lietuviškų raidžių gynimo policijos komisaras, kvykiantis „Įžeista, įžeista, mūs brangi lietuvių kalba įžeista“, kalasi dėl vaikų darželio „Gudrutis“ smėlio dėžės“.

Ir prieinate prie išvados, kad „visiems jiems toje valstybėje su galva negerai“. Tik Jums gerai, Jūs gražesnis ir protingesnis už visus.

Jūs rašote, esą kvykiau: „Įžeista, įžeista, mūs brangi lietuvių kalba įžeista.“ Gal galite pasakyti, kur šie žodžiai užfiksuoti? Jei negalite, nedėkite savo žodžių į svetimas lūpas. Tai mažų mažiausiai negražu.

O ką reiškia „prisiplakęs“? Ar tai užuomina apie kokius nors glaudesnius nei priklauso mano santykius su kuria nors politine struktūra? Ar kad aš viršiju savo įgaliojimus? Jei taip – klokite faktus. Jei tų faktų neturite – valdykite savo fantaziją. Nenorėčiau galvoti, kad mano dėstytojas yra neatsakingas plepys ar netgi melagis.

Vis dėlto daug baisiau nei asmeniškumai yra tai, kad Jūs, publicistas, visiškai nesupratote, kokie žaidimai žaidžiami Lukiškių smėlio dėžėje. Juk kalbame ne tik apie aikštės statusą ar higienos normas. Jūs galėjote bent pabandyti suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Faktas tas, kad Vilniaus meras ŽINOJO, jog visuomenė bus supriešinta ir sąmoningai to supriešinimo siekė. Nuo pirmos akimirkos buvo aišku, kad didžiulė Lietuvos žmonių dalis į smėlį Lukiškėse reaguos skaudžiai. ŽINOJO, bet ryžosi visuomenės santarvę paaukoti savo rinkimų kampanijai.

Tai ne pirmas toks R. Šimašiaus poelgis. Generolo Vėtros atminimo lentelės istorija buvo pirmas signalas, rodantis, kad Vilniaus meras, siekdamas savo tikslų, abejingai paaukos visuomenės ramybę, spjaus į žmonių jausmus. Ir aikštėje žaidžiantys vaikai čia niekuo dėti.

Jie puikiai galėjo žaisti ir kitoje Vilniaus aikštėje arba sutvarkytame Neries krantinės paplūdimyje.

Ar normalu, kad politikas siekia visuomenės susipriešinimo? Jums bent galėjo šmėkštelėti toks klausimas. Bet nešmėkštelėjo.

Ar normalu, kad politikas dėl savo reklaminės kampanijos įkiša ranką į savivaldybės iždą ir ramiai pasiima 60 tūkstančių eurų? Jums toks klausimas nekilo. O jei taip būtų padaręs R. Karbauskis? Būtų kilęs?

Ar normalu, kad Vilniaus vadovas jaučiasi kaip karaliukas ir nekreipia dėmesio ne tik į miestiečių ramybę, bet ir į savivaldybės Tarybą? Kad sprendimai priimami asmeniškai ir slaptai? Jums tas neparūpo.

Jūs rašote, kad Berlyne ar kitame vokiečių mieste miestiečiai pliažą susiorganizuoja ant pirmos žalios vejos, nelaukdami malonės.

Tikrai taip. Buvau. Mačiau. Bet gal galite man priminti, kada tokios smėlio dėžės buvo atsiradusios Berlyno Paryžiaus ar Potsdamo aikštėse? Unter den Linden gatvėje?

Šiek tiek apie istoriją. Rašote: „Bet kuris užkariautojas, net tas, kuris sapalioja panašiai kaip Antanaitis, pirmiausia žvalgo tavo kariuomenės pajėgumus.“ Elegantiškas, Jums būdingas sakinys, bet – varge, varge – klaidingas.

Reikia būti labai naiviam, kad šitaip teigtum. Priešas pradeda tikrai ne nuo specialiosios karinės žvalgybos (tam tikri žvalgybos procesai vyksta nuolat, nesvarbu, ar nori okupuoti, ar ne), o nuo įdėmaus žvilgsnio į rūpimą šalį.

Jis vertina šalies kultūrą, piliečių sąmoningumą, visuomenės santykius su valstybe ir kalba. Tada pasistengia rasti žmonių, kurie galėtų tą visuomenę suskaldyti, demoralizuoti, supriešinti. Ir dažniausiai tai būna žodžio ir kalbos žmonės, kurie daro įtaką daugeliui.

Jūs rašote, kad priešui kalba nerūpėjo per 1940 m. invaziją. Klystate. Priešas buvo sugundęs ne tik J. Paleckį, A. Venclovą, L. Girą, P. Cvirką. Jis buvo suklaidinęs ir M. ir V. Biržiškas, K. Borutą, V. Krėvę, L. Dovydėną, V. Grybą, J. Keliuotį, S. Nėrį, daug kitų rašytojų ir menininkų.

Istorija dažnai yra per daug sudėtinga, kad žmonės greitai susigaudytų, jie pasitarnauja priešui ir patys to nežinodami. Juk prisimename iš istorijos vadovėlių, kad didelė visuomenės dalis džiaugėsi Smetonos režimo nuvertimu. Kuo tai baigėsi – žinome.

O kuo baigėsi 1863–1864 m. sukilimas? Kam okupantai smogė stipriausią smūgį? Priminti?

Ar šiandien gali pasikartoti kas nors panašaus? Nežinau, tačiau niekada negali atmesti galimybės. Tarpukario Lietuvoje žmonės irgi tuo netikėjo, juokėsi, o visokie paleckiai dirbo ardomąjį darbą.

Gal simboliška, kad šiandien tradiciją pratęsė irgi Paleckis, beje, buvęs Vilniaus vicemeras. Laimei, jo korta mušta, bet tai rodo, kad nieko nėra neįmanoma.

Žinoma, Jūs turite teisę rašyti, kaip norite. Net ir įžeidinėti kitaminčius, iškraipyti jų mintis. Turite teisę jaustis visažiniu pusdieviu. Lietuvos demokratija tokius tekstus iškęs, nors jie ir dvelkia stalininės epochos dvasia.

Paskaitykite 1937 m. sovietų spaudą, gal dar ko nors galėsite pasimokyti. Ten „liaudies priešų“ ir kitaminčių ujimo metodika buvo ištobulinta iki begalybės. Kažkodėl kirba mintis, kad Andrejus Januarjevičius Vyšinskis, jei jau 66 metai nespirgėtų pragare, džiaugsmingai patapšnotų Jums per petį.

Ir toliau neieškokite per daug argumentų. Užteks kitaminčius gerai pakeikti. Įžeidinėkite ir klijuokite etiketes. Tai kuria savitą, tik Jums būdingą publicistinį stilių ir buria Jūsų skaitytojų ratą. Niekada neužmirškite klasikinės dviejų standartų taisyklės: kas galima Šimašiui, negalima Karbauskiui. Dėkite savo žodžius į kitų žmonių lūpas – tada tie žmonės gal atrodys protingesni.

Visi buvome vaikai ir žaidėme smėlio dėžėse. Tai buvo naivūs ir geri žaidimai. Tačiau kai smėliuką už mūsų pinigėlius pradeda žarstyti suaugę dėdės, o kiti dėdės smėliuke temato smėliuką, darosi mažų mažiausiai keista. Mažų mažiausiai.

Jums nekeista? Jums klausimų nekyla? Tai ir gerai. Cituoju Jus: „Tai laikykitės ten. Smėlio dėžėje.“