Į Inspekcijos viršininko Audriaus Valotkos tarnybinį raštą, skirtą Seimo Švietimo ir mokslo komitetui, aršiai sureagavo Ekonomikos ir ūkio ministrė Aušrinė Armonaitė, pareiškusi, kad neleis persekioti ukrainiečių. Kultūros ministras Simonas Kairys įspėjo, jog inspekcija neturėtų užsiimti politikos formavimu ir kad viena yra žiūrėti į Kalbos įstatymą, o visai kas kita – į bendrą paveikslą. Ministrė Pirmininkė, kurios Vyriausybė dvejiems metams atidėjo Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimą dirbantiems užsieniečiams mokėti valstybinę kalbą, pareiškė, jog Kalbos įstatymo ir pabėgėlių kalbos mokymo problemų priminimas yra ne laiku ir ne vietoje ir yra nepagarbus nuo karo pabėgusių žmonių atžvilgiu, o Vyriausybė tiek gali, kiek negali.
Šie valdžios žmonių veiksmai sukūrė keistą, net fantasmagorišką, teisinėje valstybėje neįsivaizduojamą situaciją. Pabandykime aiškiai sudėlioti mozaiką.
Valstybinės kalbos inspekcija atliko savo darbą. Ne formaliai, ne represiškai, o išties valstybiškai. Ji išreiškė nerimą, kad dirbantys Ukrainos pabėgėliai Lietuvoje susiduria su lietuvių kalbos mokymosi problemomis, o pasibaigus I. Šimonytės Vyriausybės nustatytam pereinamajam dvejų metų laikotarpiui – bus privalu vykdyti Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimus. Kitaip tariant, Inspekcija nepasakė nieko, išskyrus tai, jog Lietuvoje įstatymus reikia vykdyti. Ir tai, jog Lietuvos interesas yra ukrainiečius padaryti mūsiškiais.
O ką išties pasakė minėtieji valdžios žmonės? A. Armonaitė užsipuolė įstatymus vykdančią instituciją, iš esmės ragindama tų įstatymų nevykdyti. Ji nė žodžiu neužsimena apie ministerijas, kurios ukrainiečių mokymosi Lietuvoje reikalus turėjo jau seniai sutvarkyti. Pasak A. Armonaitės išeitų – tekalba dirbantys ukrainiečiai Lietuvoje tik rusiškai. Kuo rusų kalbos Lietuvoje daugiau – tuo geriau!
S. Kairys demonstruoja ypatingą politinę brandą užsimindamas, kad realus gyvenimas kartais galėtų leisti nekreipti dėmesio į įstatymą. Jei nepavyksta jo laikytis – nesilaikykime. Laikmetis pateisins! Bravo, ministre! Vladimiras Putinas su Aliaksandru Lukašenka irgi nuo to pradėjo. Kuo tas įstatymų niekinimas pas juos baigėsi – matome.
I. Šimonytė, užuot padėkojusi Inspekcijai už laiku išsakytą įspėjimą ir įpareigojusi ministerijas spręsti problemą, dangsto savo neveiklumą aiškindama, kad ne dabar laikas kalbėti apie tokius dalykus. O kada bus laikas? Kai jau baigsis antrieji metai? Neabejoju, kad tada ta pati I. Šimonytė piktintųsi klausdama, kurgi Inspekcija buvusi anksčiau?
Švietimo, mokslo ir sporto, vidaus reikalų bei socialinės apsaugos ir darbo ministrės tyli kaip vandens į burną prisisėmusios. Matyt, nepatogu pasakyti, kad per metus nė viena ministerija nesugebėjo imtis lyderystės ir problemą spręsti iš esmės. Juk tai jų bendras reikalas! Tikrai ne Inspekcijos!
Ką išgirdome? Kokias išvadas privalome padaryti?
Pirma. Mes išties turime ukrainiečių pabėgėlių mokymo problemą, kurios Vyriausybė su savo atsakingomis ministerijos praktiškai nesprendžia. Bandydama paslėpti akis badantį apsileidimą, Vyriausybė peikia į tą apsileidimą pirštu bedusią Valstybinės kalbos inspekciją.
Antra. Vyriausybėje kalbos klausimus kuruoja Kultūros ministerija. Tačiau, užuot palaikiusi Inspekcijos iniciatyvą ir inicijavusi tarpžinybinį pasitarimą dėl šio klausimo sprendimo, Kultūros ministerija ministro S. Kairio lūpomis pasakė, kad geriau reikėtų aukoti lietuvių kalbą, negu laikytis Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimų.
Trečia. A. Armonaitės populizmas tampa pavojingas, nes už jo slepiasi neapykanta valstybinei kalbai. Tą įrodo jos ministerijoje paslaptingai dingę 35 milijonai Europos Sąjungos Lietuvai skirtų eurų lietuvių kalbos skaitmenizavimo projektams (kuriuos, beje, ministrė vadina „šieno ravėjimo“ projektais, nors juos yra patvirtinęs Seimas 2020 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. XIII-3324 „Dėl lietuvių kalbos plėtros skaitmeninėje terpėje ir kalbos technologijų pažangos 2021–2027 metų gairių“). Jau penkiolika mėnesių apie europinius milijonus nieko negirdėti, o laikas bėga ministrei besirūpinant, kad pabėgėliai su lietuvių kalba susidurtų kuo mažiau.
Tai, kas pasakyta, tik parodo, jog dabartinė Vyriausybė valstybinės kalbos negerbia ir nebrangina. Parodo, jog Laisvės partijos siekis panaikinti Valstybinės kalbos inspekciją tebeaktualus ir tik kuriama situacija, kada visoms problemoms sukritus į krūvą, bus galima tą pačią Inspekciją apkaltinti. Gal kartu su Valstybine lietuvių kalbos komisija. Juk Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas, vienas Laisvės partijos lyderių Artūras Žukauskas Žinių radijuje svarstė, kad valstybinė kalba galėtų būti palikta savireguliacijai. Kaip kokia nors paprasčiausia visuomeninė organizacija… Taigi – Laisvės partijos programinis pažadas panaikinti Valstybinę kalbos inspekciją niekur nedingo…
Tačiau baisiausia, jog ši istorija pademonstravo pasibaisėtiną teisinį nihilizmą ir Lietuvos įstatymų negerbimą. Vyriausybė savo veiksmais labai aiškiai pasakė, jog laikysis įstatymų tik tada, kada jai bus naudinga. Kai naudinga nebus, ras priežasčių, kodėl tų įstatymų galima nesilaikyti. O juk valstybės erozija ir net griūtis prasideda tada, kada susitaikome su politiniu sukčiavimu, demokratijos normų pažeidimu ir įstatymų nesilaikymu.
O gimtoji kalba lieka našlaitės vietoje…