Kita vertus, jų nerasite prabangiose populiariose knygose, kurių autoriai kalba į jus iš žiniasklaidos antraščių.
Jie šiek tiek trenkia trūnėsiais, nėra kūl ir feeencyy, ką jau padarysi. Bet būtent jie padeda išsaugoti sąlyginai sveiką protą ir išlaikyti psichologinę pusiausvyrą.
Kartojami kasdien tris kartus prieš pusryčius ir tris kartus prieš miegą, gali būti, kad padės netgi ir tiems, kurie nebežino, kas jiems gali padėti.
Todėl, visų pirma, jie skiriami norintiems išgirsti, o taip pat ir visiems, kurie dar vis skaito šiuos žodžius. Štai pirmieji penki.
1. Didžioji žmonių dalis klysta.
Ir klysta dėl visko – cholesterolio daromos žalos, Rusijos grėsmės ar dirvos rūgštingumo įtakos šilauogių derliui.
Geriausiai tą apibūdina Pareto dėsnis, kurį šiuo atveju galima pritaikyti taip – 80 procentų žmonių yra teisūs tik dėl 20 proc. dalykų, apie kuriuos jie šneka.
Visa kita – blėnys, iškreiptai atkartoti gandai ar tiesiog Viena-boba-sakė tiesos. Jei norite įsitikinti praktiškai, paskaitykite atsiliepimus (komentarus) į populiarius tekstus interneto portaluose – pirmi trys ar keturi, sulaukę daugiausia patiktukų, yra arba nesusiję su tema, arba turintys mažai ką bendro su faktais, o dažnai net ir priešingi realybei.
Be to, kuo klausimas elementaresnis, tuo daugiau ginčų ir nuomonių jis susilaukia. Klaidingų nuomonių, neparemtų jokiais realybėje patvirtintais argumentais, žinoma.
2. Jūs, priešingai nei esate įsitikinęs, nesate savo gyvenimo kalvis.
Niekada nebuvote ir niekada nebūsite. Bent jau ta prasme, kuria jums į galvas kalė mokytojai, gyvenimo guru, koučeriai, tikro gyvenimo ekspertai, asmeninio tobulėjimo blogeriai ir save išpildančių pranašysčių genijai.
Tą labai gerai žino tie, kurie, skirtingai nuo jūsų, dirbančių 12–16 val. per parą, dažnai dar ir ne itin patrauklų darbą, mėgaujasi gyvenimu plaukiodami jachtomis Karibų jūroje, VIP klase keliauja iš Kenberos į Maputu patyrinėti Casa de Ferro su asmeniniu gidu dėl to, kad nėra, ką šį pirmadienį daugiau veikti, ar savo malonumui mokosi akupunktūros ir Naad jogos paslapčių.
Ir jūs labai klystate, jei manote, kad šie kapitalistai ar mėlynakraujai išnaudoja jus ir būtent jūsų kruvino triūso dėka gali sau tą leisti.
Tiesiog yra dalykai, labai daug dalykų gyvenime, kurie nuo mūsų nepriklauso ir jų pakeisti mes negalime.
Jeigu jums nesiseka, jei pykstate ant viso pasaulio ir nežinote priežasties, tai greičiausiai yra būtent dėl to, kad norite pakeisti nepakeičiama. Tikrai pakeičiama yra viena – jūsų nusistatymas ir požiūris. Dauguma mano, kad tai netiesa. Žinau, žinau (žr. punktą Nr.1). Tikimybė, kad jus nutrenks žaibas yra kelis kartus didesnė nei tikimybė iš gatvės Gavrošo tapti Džefu Bezosu.
3. Pats brangiausias dalykas, kurio žmogus labiausiai nevertina, yra laikas.
Savo ir kitų laikas. Mes jį švaistome atiduodami to nevertiems žmonėms, kurie vargina mus savo dėmesiu, nesusimąstydami leidžiame užsiėmimams, kurie mums ir kitiems nėra naudingi, praktiški ar malonūs, darbams, dėl kurių keikiamės, kurių tikslo nesuprantame, kurių prasmės nematome.
Vietoje to, kad leistume laiką įprasmindami save darbu visuomenės, valstybės, žmonijos gerovei, mes leidžiame jį iš savęs vogti kitiems, tokiems pat, kurie nesupranta, kad švaisto brangiausia, ką turi šiame gyvenime.
Netgi leisdami laiką tiesiog patiems sau, kai galime, taip, kaip mums patinka, mes išsigalvojame, kad mus varžo kažkokie įsipareigojimai, kad yra visuotinai priimta ir teisinga laiką leisti taip, kaip mano, kad reikėtų leisti, dauguma. Ką gi, pasikartosiu, nes tai labai svarbu – dauguma klysta.
4. Nėra gerų ar blogų žmonių, gėrio ir blogio sąvokos yra santykinės.
Nuo pat mažens jums kalė į galvą – būk gerutis, suvalgyk, suvalgyk dar šaukštelį. Mokykis gerai, nes neįstosi į universitetą. Būk geras, išnešk šiukšles, palaistyk gėles. Geri vaikai klauso tėvų, blogi išvežami į zoną. Blogi žmonės stovi tamsiose tarpuvartėse ir rezga piktus kėslus.
Geri žmonės pamaitina alkaną benamį šuniuką ir važinėja visureigiais. Dar yra ligos, skurdas, Eligijus Masiulis ir politinės partijos, įvairūs dalykai, kurie yra blogi arba geri tik todėl, kad mums taip pasakė.
Tačiau taip apibendrindami ir supaprastindami, patys ištriname esminį tokios kategorizacijos aspektą – subjektyvų vertintoją, kuris pagal daugumos susitarimą ir savo jauseną įvykius, žmonių poelgius, gamtos reiškinius skirsto į gera ir bloga juos suabsoliutindamas.
Žiūrėdami per gėrio ir blogio prizmę, žmonės pamiršta, kad dar vakar dideliu gėriu buvo laikoma nebrangiai įsigyta stiprių, sveikų ir jaunų juodaodžių vergų grupė, dirbanti plantacijose ties Njū Meksiko siena.
Visuotinai pripažįstamas gėris – sąžiningumas – tarp Aušvico kalinių buvo didelis blogis (jei jie būtų buvę sąžiningi ir nevogę vienas iš kito, o apie kiekvieną vagystę, pasislėpusį nuo priežiūrėtojų draugą kalinį pranešę SS, tai būtų buvusi blogybė).
Kas vienoje situacijoje, laikotarpiu, visuomenėje yra siektina gėrio norma, kitu atveju gali būti vengtinas blogis. Niekada nežudyk, sakė Mozei, bet žudyk, jei reikia, sakė Mozė (o, vargas man, Imanueli). Nes kol nesi Brahmanas, tol esi visoks, persipynusi žvaigždžių šviesa naktyje, nėra vieno be kito.
Žmogus atitinkamai taip pat yra visoks – klystantis, nesilaikantis sutartinių taisyklių, siekiantis tikslo, norintis būti bent centimetru ilgesnis. Ir nors jūs pats sau esate geras, jūs esate visoks, blogas taip pat. Elgiatės įvairiai ir neprivalote susprausti savęs į gėrio ir blogio rėmus.
Mūsų šventuosius kanibalai vertino dėl kokybiškos mėsos. Žodžiu, vietoje beprasmių klausimų ar aš galėjau pasielgti geriau, o gal dar geriau, pabandykite suprasti, kas daro jus sąmoningesnį, ir kiek tai gali būti naudinga kitiems – šeimai, visuomenei, valstybei. Netgi pasauliui apskritai. (Kad jį velniai tą universalų-santykinį moralumą, bet jau sunkiausia, tikiuosi, praėjom.)
5. Mirtis yra neišvengiama, bet gyvenimas dėl to nėra beprasmis.
Daugybė žmonių pasaulyje ne tik klysta, bet ir gyvena galvodami, kad niekada nemirs. Žinoma, kad mirtis egzistuoja, jie greičiausiai žino.
Apie ją parašo „Molėtų vilnis“ ir kartkartėmis tenka dalyvauti senų žmonių laidotuvėse, kur daug juodai apsirengusių keistuolių rypauja prie velionio urnos ar karsto.
Be to reikia stovėti šaltose, pelėsiais ir kunigų sutanomis dvelkiančiose bažnyčiose, o viską užbaigia vaišės prie stalo su girtu dėde iš mamos pusės trečios pusbrolių eilės, kuris prisriegęs konjako riebaluotais pirštais bando sugriebti padavėją už sėdimosios.
Dar jie žino, kad negalima prie sunkiai sergančio kalbėti apie mirtį – geriausia kvailai šypsotis ir kalbėti apie karštą gegužę, kuri, kiek jūs atsimenat, yra pirma tokia jūsų gyvenime, arba tas nevykusias, vis susiraitančias baltas kojines, dėl neplaunamų Lietuvoje šaligatvių – ech, Viena – susitepančių per kelias dešimtis minučių.
Taip begalvodami, kad niekada nemirs, žmonės miršta jaguaruose, trijų aukštų betono ir stiklo su portiku, terasa ir keturiais balkonais namuose, apsupti dirbtinai raminančių šypsenų, sakančių, kad viskas bus gerai.
(Gal ir iš tiesų gerai, kai žmogus, turėdamas neįkainojamą savimonės dovaną, gyvena amsėdamas.)
Bet dažniausiai, anksčiau ar vėliau, žmogus staiga – pokšt! – suvokia, kad jo buvimas čia – svečiuose – yra labai laikinas, gražiai dar vaikystėje pareigingų tėvų sudėliotas planas: mokykla – universitetas – asistento – projektų vadovo – direktoriaus – valdybos nario – (tarybos, Seimo nario, ministro, premjero) prezidento kėdė su neišvengiamu, bet tada jau būtinai šalutiniu gražia žmona/ turtingas vyras – vaikai – anūkai – kas toliau? – neturi prasmės, nes toliau – ten pat, kur ir visi kiti.
Tada barbitūratai, viskis, seratonino blokatoriai, psichiatrinė, trigubos dozės, niekas nebeveikia ir vėl nėra prasmės. O prasmės nėra, nes lengviausia, ką galime šiame gyvenime padaryti, tai mirti, kai suteiktas šansas gyventi, galbūt, sunkiai ar nepakeliamai. Apmaudu tik, kad niekas taip ir neišmokė, kad tas sunkiai ir nepakeliamai priklauso nuo mūsų požiūrio ir įsitikinimų.
Bus daugiau