A.Vaišnys. Pavardės – gramatikos, o ne Seimo dalykas

Gramatika nėra patvirtinta įstatymu. Vis dėlto gyvename nuo mažumės ne tik diktantus rašydami, bet ir įsakymus, įstatymus, nutarimus kurdami. Ir taip jau vyksta šimtmetį – nuo tada, kai buvo nustatytos kalbos normos ir taisyklės.

Perkeltine prasme „gramatika“ – bendravimo taisyklių visuma veikia visose srityse. Tačiau jai taikoma – metas pripažinti – išimčių Lietuvos vidaus ir net užsienio politikoje (juolab jos vienoje šakoje – diplomatijoje).

Nuomonių sąmyšis po Lino Linkevičiaus atsiprašymo už parlamento sprendimą rodo, kad lietuvių kalbos gramatika yra pamiršta. Ir tų, kurie pasisako „už“, ir juolab tų, kurie yra prieš užsienio reikalų ministro veiksmą, ir taip pat – paties ministro (atsižvelgiant į motyvus, kuriuos dėsto savo veiksmui pagrįsti).

Vienoje pusėje girdime balsų, jog rašybos klausimai bus išspręsti parlamente, nes jau „dirba“ ministerijų specialistų darbo grupė (!). Kitoje pusėje nuskamba įspėjimas, kad kalbos pagrindų negalima griauti.

Juodojoje diplomatų skrybėlėje sumesti keli dalykai – ne tik pavardžių rašybos „problema“ lotyniškomis raidėmis, bet ir vietovardžių rašyba ir net valstybinis lietuvių kalbos egzaminas.

Kas yra tas kompetentingas asmuo, kuris nežino, jog pavardė nėra kalbos dalis? Ir pradėkime nuo Jono Jablonskio parašytos gramatikos, kurioje jis, sudėdamas lietuvišką abėcėlę padarė išnašą, kur yra išlyga, jog asmenvardžius galima rašyti ir kitomis lotyniškomis raidėmis. Bet šiais laikais dabartiniams politikams verta atversti Dabartinę lietuvių kalbos gramatiką, kurioje ties tokia pat žvaigždute parašyta: „Pastabos. 1. Nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) dar pavartojamos raidės: Q q [kũ ], W w [ dviguboji, X x [iks] (iksas), kiek rečiau – Ä ä, Ö ö, Ü ü ([ã ] priešakinė, [õ ] priešakinė, [ũ ] priešakinė) Æ æ Å å Ø ø ir kt. (...).“ Taigi įvardytomis bei kitomis lotyniškomis raidėmis vardai ir pavardės irgi gali būti užrašomos. Įdomu būtų sužinoti: kas, kada, kodėl sumanė ne tik ignoruoti gramatiką, bet ir taip sureikšminti klausimą, kad jis virstų ne apskritai politiniu, bet ir taptų Lietuvos-Lenkijos dvišalių santykių „problema“.

Man sunku pasakyti, iš kur Konstitucinis teismas sėmėsi žinių išvadai dėl nelietuviškų pavardžių rašybos, bet dabar aišku viena: Lietuva užkliuvo už varčios tik dėl nekompetencijos arba sąmokslo. O toliau rezgamas planas vėl šį klausimą spręsti parlamente – t.y. ten, kur jis jau kartą – 2010 metais buvo pakliuvęs.

Kodėl Jūs, ieškodami problemos ten, kur jos nėra, sukuriate kliūtis ir po to – tarsi kokioje nykštukų karalystėje – sprendžiate: reikia išplėsti lietuvišką abėcėlę ar nereikia? Ne tik nereikia, negalima, nes nebūtina, bet ir patartina neužsiimti politikui nepriklausančiais dalykais. Galima užjausti tuos kelių ministerijų žinovus, kuriems gali būti nurodyta parengti kažkokius teisės aktų pasiūlymus. O juk būtų buvę pakankama dar XX amžiaus pabaigoje (iki KT sprendimo) teisingumo ir vidaus reikalų ministrams nustatyti paprastą dalyką asmens dokumentus rengiančioms tarnyboms: vadovautis gramatika. Kitaip tariant, ir sveiku protu. Vienas Lietuvos dienraštis visas svetimas pavardes rašo originaliai lotyniškomis raidėmis, kitas – perrašo tik lietuviškomis: vienur parašo Wolfgangas, kitur – Volfgangas, vienur – Giuseppe, kitur – Džiuzepė. Nedraudžiama. Ir juk niekam nekliūva, nes tai atitinka dar J. Jablonskio parašytą normą. Lietuvių kalba tikrai išgyvens, jei pase bus įrašyta, tarkime, Tomaszewski.

Visa tai tenka dėstyti geresnės politikos komunikacijos, o ne lingvistikos ir juolab kalbininkų intereso labui. Mat šiuolaikinių iššūkių pasaulyje atsiskleidžia politinio ribotumo ženklai, kurie mūsų įvaizdžiui nenaudingi. Žinoma, jeigu J. Jablonskis, Aleksas Girdenis ir kiti vardai – ne autoritetingi, tuomet pavardžių rašymui reikia ne tik įstatymo – kaip pažadėjo vienas politikas iš kairės – bet ir „pagiriamojo žodžio kvailybei“.

Tačiau turime pagrindo baimintis, kad kokio nors įstatymo sąmokslas gali turėti visai kitos reikšmės pamušalą. Juk į tą juodą skrybėlę – kaip minėjau – yra įmesta ir kitų dalykų. Tikriausiai dar ir tam, kad chaoso galvose atsirastų daugiau, o neišmanėliai manytų, jog demokratija gali leisti daug ką – įskaitant ir valstybės griovimą.

Vietovardžiai. Ar tai tik lentelės ties įvažomis į gyvenvietes ir miestus? Juk sužinojome apie žymiai painesnį dalyką – norą „pajudinti“ Lietuvos vietovardžius – esą „atėjo metas“. Tokį požiūrį deklaruojantis politikas turėtų patikslinti – iš kurio amžiaus juos trauksime. Turbūt imsim pluoštą XVI-XIX amžiaus žemėlapių ir rinksimės – kurio aneksinio laikotarpio šis dokumentas tiktų, kad būtų galima kaip nors adaptuoti tariamus šios vyriausybės „įsipareigojimus“ (apie kuriuos išsamių žinių neturime).

Būkime atviri: vietovardis – ne „Solecznikų“ problema. Tai Klaipėdos, Kudirkos Naumiesčio ir galbūt Vilniaus klausimas. Prie šių ir kitų miestų būtų „teisinga“ rašyti vokiškus, rusiškus, prancūziškus pavadinimus. Tačiau iš pradžių tikriausiai pavyktų apsiriboti tik lenkiškais – toks yra šios dienos diskursas. Nejau Lenkijos Respublika to reikalauja? Iš tikrųjų apeliuojama į tautinių mažumų interesą. Bet šiame Europos regione yra Lenkijos valstybė, kurios pakraščiuose gyvena įvairių tautybių žmonių – ten gal ir būtų galima rašyti etniškus originalius pavadinimus (pradedant nuo Suvalkų, Punsko – nes tai nėra lenkiški pavadinimai). Ar mes patys sau norime įrodyti, jog „Soleczniki“ yra „originalus“ vietovardžio pavadinimas?! Galiausiai – sprendžiant iš politikų prognozės apie jų planuojamus nuveikti darbus iki šios Vyriausybės kadencijos pabaigos – išeitų, kad Lietuva pripažins visas visų laikų okupacijas, aneksijas ir pasakys visoms pasaulyje veikiančioms kartografijos firmoms: perrašykite mūsų žemėlapius, nes vientiso darinio, kuris vadinamas „Lietuva“, nėra.

Jau pabosta kartas nuo karto išnyrantys visuomeniniai ne tik Lietuvos himno, trispalvės vėliavos, bet net ir valstybės pavadinimo kritikai. Bet dabar abejonių dėl Lietuvos kraštovaizdžio sėja oficialieji pareigūnai. Ir iš tikrųjų prezidentės perspėjimas, kad valstybės vardu gali kalbėti tik rinkta institucija ar pareigūnas, yra platesnės reikšmės nei tik patarimas vienam kuriam politikui, įskaitant diplomatijos šefą: juodoje skrybėlėje gali būti įmesta taip daug klausimų, kad, paversdami juos tarptautinės reikšmės reikalais, kurie neva vienu įstatymu sprendžiami, pamiršime, kam priklauso pati diplomato skrybėlė. Manau, jog pasiūlymas „pajudinti“ vietovardžius turi būti įvertinamas priesaikos valstybei kontekste.

Na, verta dar pasakyti, jog kalba, istorija, tradicijos – tai Lietuvos politikoje menkaverčiai dalykai. Kalbininkas niekinamas šitaip: „jūs trukdote verslui“. Tik nežinia – kaip, nes kalbininkas neturi galios pakeisti kalbą – tai daro visi jos vartotojai. Istorikas niekinamas truputį kitaip: „jūs – romantikai, o mes – realistai“. Realybė neva yra ta, kuri esą „nematoma“ istorikų. Na, o dėl tradicijų ir ženklų galima anekdotus pasakoti. Vienas iš jų yra tas, kad, pirmą kartą parlamente išvydę Lietuvos istorinę vėliavą greta trispalvės, diplomatinio protokolo pareigūnai nurodė skubiai paslėpti į spintą, nes „kas nors ne taip suprastų“.

Jei ne ta lietuvių kalba su niekinamais kalbininkais ir 1922 metų Konstitucijos autoriais, nežinia, kieno provincija būtų šis kraštas? O dabar brangiai kainuojančioje ir apmokamoje tarptautinėje politikoje Lietuvai atstovaujantys asmenys mato tikras ir tariamas kliūtis, kurioms argumentus lipdo iš nežinojimo, arogancijos ir laikinai turimos politinės galios. Mat nei kalbos, nei istorijos, nei kitų egzaminų laikyti laikinai atsidūrus valdžioje nereikia.

Politikai sprendžia – kiek klaidų bus galima padaryti valstybinio lietuvių kalbos egzamino metu. Tai vyksta XXI amžiaus Europos šalyje! Aišku, gal tai ir nuoseklu, jei bandoma sukurti teisinį pagrindą naujai lietuviškai abėcėlei.

Bet dar vienas klausimas: gal patys ir abiturientų rašinius taisys? O aukštosios mokyklos turėtų svarstyti stojamojo egzamino galimybę – kad visi stojantieji turėtų vienodas sąlygas.